Kauniečiai už gyvąją Lietuvą
Demokratija gali gyvuoti ir vystytis tik remdamasi visų piliečių lygybe, teisių ir pareigų paritetu. Slenkstis tarp demokratijos ir totalitarizmo atskirose žmogaus teisių ginties srityse gali būti visai žemas ir jį galima peržengti, to iš pradžių net nepajutus.
Lietuvoje matėme tipišką pavyzdį, kai remiantis vieno vaiko nelaiminga žūtimi buvo inicijuotos tokios „vaiko teisių“ apsaugos priemonės, kurios į rizikos zoną pastatė visas Lietuvos šeimas.
Jums leidžia turėti savo vadus ir dalintis maistu, kam pasiseka – ima į baltaveidžių kariuomenę ir duoda dovanas. Jūs sotūs, saugūs ir kartais labai laimingi. Gavot taiką ir ramybę, bet niekada nebegrįšit į savo prerijas, tankmes ir nežiūrėsit į žvaigždes.
R. Šimašiaus nurodymas pašalinti J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą nuo MA Vrublevskių bibliotekos sienos rodo, kad Lietuvos sostinės valdžia ėmėsi atvirai įgyvendinti Rusijos valstybės istorijos politiką. Miesto tarybos ir mero veiksmai yra grindžiami ir visiškai atitinka stalinistinėje TSRS įtvirtintą ir putiniškoje Rusijoje palaikomą ir plėtojamą Antrojo pasaulinio karo, Birželio sukilimo ir pokario rezistencijos interpretaciją.
Matydami, kad šalies valdžia nesiima ryžtingų priemonių didelio masto antivalstybinei propagandinei veiklai užkardyti ir net aktyviai dalyvauja (kaip Vilniaus tarybos ir mero atveju) Lietuvos valstybingumą žlugdančiose akcijose, esame priversti patys imtis veiksmų, kuriais siekiama apginti ir išsaugoti SSRS kolaborantų ir jų įpėdinių trinamą Lietuvos laisvės kovų atminimą.
Vilniaus tarybos sprendimas yra radikalus lūžis, nes jis reiškia, kad pirmą kartą Kremliaus istorijos traktuotė pripažįstama oficialiu – Lietuvos sostinės valdžios – lygmeniu.
