Praleisti ir eiti į turinį

Algimantas Rusteika. Nepriklausomybės karta – už malonų kelią į nebūtį?


Prarastoji Nepriklausomybės karta. Mes prarandam jaunimą, taip, ne visą, bet didelę dalį.Tokio masinio abuojumo ir bukumo nemačiau per savo šešiasdešimt metų. Už Lietuvą tik Žalgirio arenoje? Suklaupsim už svetimuosius, kada ekranas pakvies, o čia tegu viskas eina skradžiai?

Sakot, senolio pezalai? Bet mes mokėjom atskirti melą ir propagandą, norą mums įteigti kam nors naudingus požiūrius ir vertinimus, mokėjom skaityti tarp eilučių ir supratom Ezopo kalbas.

Mūsų muzika buvo protestas. Ir menas buvo protestas. Eilės ir atsiskyrimai buvo protestas. Mūsų meilė buvo protestas ir pabėgimai į save. Mes buvome mes, o jie buvo ne mes. Ir ribą suprato visi, ir nieko nereikėjo nei klausti, nei aiškinti.

Mūsų pasaulis buvo tikras. Mes atpažindavom vienas kitą iš akių ir balso. Mūsų širdys ir akys reikalavo permainų, žvakės buvo mūsų rankose, ir Cojus buvo gyvas.

Mes mokėjom kritiškai mąstyti, iš tendencingų žinių ir nutylėjimų krūvos patys susidarydavom nuomonę. Atskirdavom tai, kas tikra ir nuoširdu nuo to, kas tokiais tik apsimeta ir jie mums buvo juokingi. Turėjom gerą, žiaurią ir bjaurią mokyklą.

O gal todėl, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda? Tai kiek tada už vieną nemuštą? Jie taip nemoka, nes taip negyveno ir mes kalti, nes norėjom juos nuo to apsaugoti. Didelė dalis jų nieko nebenori, malonumas yra Dievas, o nemalonumas – velnias.

Svarbiausia, kas mano kelnėse ar kelnaitėse vyksta. Taip, tai jaunam normalu, bet gyventi taip, kad tavęs nebūtų? Būti tokiais naiviais, kad tikėtum viskuo, ką tau sako? Jie nori lengvumo ir nenori kančios, kurią duoda tiesa. Jie laisvi, bet nežino, kas tai yra.

Jiems reikia paprastumo, žaidimų ir primityvių nuomonių. Jų muzika ne protestas, o pašaipa, jų menas ir eilės yra pašaipa, net jų meilė yra pašaipos neigimas. Pašaipa yra svarbiausia ir leidžia jiems pabūti svarbiais. Jie nori būti kaip visi, o visi nori norėti to, kas blizga, patogu ir ką ekranai parodo.

Jie viską žino, viską supranta, bet nemoka ir nenori skirti melo, nes taip patogiau. Smerkia tai, ko nežino ir myli tai, ko nematė. Jie nenori kritiškai mąstyti ir patys galvoti, nes per sunku, o sunkumo jie neapkenčia.

Jie nemato tamsos ir bijo jos, todėl nutyla ir užsimerkia. Įsikalba, kad išsaugojus šimtą varlyčių ar nupirkus vargšams pakelį makaronų esi nebekaltas, kad pasaulio šviesa yra jie ir už nieką nereikia mokėti.

Jie jaučia esantys silpni ir buriasi į gaujas, argumentais tampa patyčios ir primityvumas. Jie yra geri, tik nori apsisaugoti. Jie tiesiog nesupranta, kad gali būti kitaip ir nėra taip, kaip norisi ir lengva būti.

Taip, jie jauni ir visas nusivylimų okeanas prieš jų akis. Myliu juos ir jų gaila, nes tai mūsų kaltė ir ateitis. Man sako – pesimistas, pesimistas, bet aš tiesiog matau, kas yra ir bandau pasakyti – tai malonus, fainas kelias į nebūtį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: