Praleisti ir eiti į turinį

Ar dabar išeitume į Baltijos kelią už Lietuvą?


Algimantas Rusteika

Atsimerkiu – pilni ekranai privatizavusių tiesą ir šviesą. Mūsų gyvenimo simbolis – Mykolo Burokevičiaus pavaldinė, kuri 1989-siais “stovėjo“ susikibusi rankutėmis su sovietinės valstybės priešais Fabijoniškėse.

Jei kas pateiktų bent vieną fotografiją ar atsirastų nors vienas gyvas liudininkas – tam tūkstantis kardelių.Tik neatsiras ir nepateiks, nes jei tai ne melas – seniai būtų pateikta.

Mes jau vėl priprantam prie netiesos ir net žinodami, kad tai melas, nebesipiktinam, nes suprantam, kad taip reikia. Laikas apsisuko ir sugrįžo, valstybė vėl yra Jie, o mes tik tie, kurie elgiasi ir tyli kaip reikia.

Laisvu galima būti ir narve. O jeigu už to narvo kitas narvas, tik didesnis? O jei grotos netikros ir tik mūsų pačių sugalvotos? O jeigu kiekvienam po narvą savo viduje, kada norim pabėgti nuo problemų ir nelaisvės, bet jas tik nusinešam su savim?

Laisvė visada yra čia ir dabar. Mes irgi pradžia ir pabaiga, kurios vyksta kiekvieną minutę, kiekvieną valandą, kasdien. Ir pasaulis esame kiekvienas, be mūsų nieko nėra, nebuvo ir nebus. Turim vienintelį priešas – baimę.

Baimė būti savim, būti laisvu ir sau teisingu – galima juk bent sau pasakyti sau tiesą ir nemeluoti? Romualdas Ozolas buvo teisus – laisvė ir nepriklausomybė nėra tas pats, Šiaurės Korėja juk irgi nepriklausoma.

Nejaugi teisūs tie, kurie lėtai, žingsnis po žingsnio pavogę iš žmonių valstybę, dabar išdidžiai moko gyventi ir naujoviškai mąstyti, kad nepriklausomybė ir yra laisvė? O tas, kas nepatenkintas melu – valstybės ir laisvės priešas?

Baisiausia, jeigu Baltijos kelias taptų tik vieta, kur galime pabėgti. Praėjusiu įvykiu, kuriuo galime pasididžiuoti, svečiams parodyti ir rekordu, nors jį iš Gineso išbraukė.

Tokia artimųjų nuotrauka prie mirštančios, išsivaikščiojančios, kolonija tapusios valstybės. Įrašu atminimų sąsiuvinėlyje, kokie kadaise buvome jauni, drąsūs ir galingi.

Tada pakilusius su gėlėmis lakūnus galėjo ilgam įkalinti ar numušti. Tada dar galėjo atgriaudėti ir sutraiškyti tankai – ir atgriaudėjo, ir traiškė, bet nebijojom.

Dabar niekas nežudys, bet ar išeitume į naują Baltijos kelią? Ne tik už baltarusių Nepriklausomybę, bet ir už mūsų pačių Laisvę? Atsakymą žinote – ne.

Kas tikra, niekada nebūna dovanojama. Kiekviena tiesa įrodoma ne vėliavomis, paradais ir ponų iškilmėmis, o gyvenimo darbais, drąsa ir praradimais.

Taip paprasta – tiesiog atsimerki ir pamatai viską kaip yra. Tam, kad turėtum laisvę, reikia būti jos vertam.

NS_logo_(raudonas) (1)

Politinė reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: