Praleisti ir eiti į turinį

Raimondas Navickas. Holokaustas: istorinis įvykis ar kvazireliginis kultas?

Jei kas nors svajojo pasivažinėti laiko mašina ir nulėkti į tolimą praeitį, pasižiūrėti, kaip ant laužų spirga visokios raganos bei eretikai, gali nebetaupyti eurų bilietui. Visa tai už dyką galima išvysti aktualioje dabartyje.

Tokio bjauraus puolimo plačiu frontu, kokio susilaukė Seimo narys, Istorinės atminties komisijos pirmininkas prof.V.Rakutis dar neregėjau!

Negaliu sakyti, kad jo straipsnis mane sužavėjo. Tai akivaizdžiai kažkoks neredaguotas ekspromtinis juodraštis su ne iki galo nušlifuotomis formuluotėmis, gan nevykusiomis verbalinėmis konstrukcijomis kalbant apie komunistinių režimų genocidinius nusikaltimus bei keistokais pamąstymais apie nacionalistų rebrendingo į tautininkus prasmingumą.

Tačiau pagrindinė jo mintis buvo visai logiška. Jei mes norime – o mes juk norime? – kad tokio tipo istorinė tragedija nepasikartotu vėl, turime labai aiškiai suprasti – kas lėmė, kad ji nutiko tokiame pavidale, kokiame nutiko ir kokie faktoriai tapo prielaidomis, kad visi tuo metu gyvenę žmonės elgėsi taip, kaip elgėsi ir reagavo taip, kaip reagavo.

Kodėl vieni šaudė, o kiti ne? Kodėl vieni tuo džiaugėsi, o kiti verkė ir smerkė? Kodėl vieni slapstė ir padėjo, o kiti bijojo ir neprisidėjo? Kodėl vienus gelbėjo, o kitiems buvo abejingi? Daugybė klausimų, į kuriuos reikėtu atsakymų.

Juk viskam žmonių elgsenoje yra priežastys bei motyvai – ir jų nagrinėjimas sudaro galimybę suprasti: kas turėjo būti kitaip, kad to nebūtų nutikę?

Tik tai suvokus apie praeitį įmanoma bandyti konstruoti ateitį tokia linkme, kad pasikartojus baisiai situacijai dauguma žmonių elgtųsi kitaip, nei WW-II metais. Ir tai yra istorikų darbas.

Bet iš pastarųjų dienų įvykių panašu, kad yra galingų žmonių grupės, kuriems tokie istorikų motyvai visai nerūpi. Juk visiškai akivaizdu, kad V.Rakučio straipsnis NĖRA kritikuojamas. Nėra jo citatų, nėra konkrečių pasakytų žodžių nagrinėjimo.

Ne, nieko panašaus – yra „kaip jis drįso apie tai kalbėti – juk tai šventvagystė“ stiliaus smerkimas, pagardintas įžūlaus melo, neva V.Rakutis Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną viešai pasakė, kad dėl Lietuvos žydų išžudymo kalti patys žydai.Tai kad nesakė jis šito – teigiantys kitaip turėtu pacituoti profesoriaus žodžius, bet tai kad negali!

Nėra tokių žodžių, todėl belieka tik fantazuoti ta tema.Ir pastebėkite – niekam iš tų puolėjų neįdomu, ką apie savo pasakytų žodžių prasmę aiškina pats V.Rakutis: – o kam?

Juk jie geriau už jį patį žino, ką jis turi galvoje ir ką norėjo pasakyti, rašydamas vieną ar kitą sakinį. Jau priėjome iki kaltinimų Holokausto neigimu – nors bet kuriam raštingam žmogui su viduriniu išsilavinimu ant pečių akivaizdu, jog nieko net iš tolo panašaus V.Rakučio tekste nėra ir būti negalėjo.

—————————

Visam tam siautuliui, kurį mes regime, yra paprastas paaiškinimas, kuris kažkodėl niekaip nenuskamba viešumoje: dabarties Lietuvoje nėra jokių problemų su Holokaustu, kaip tragišku istoriniu įvykiu.

Istorikai nagrinėja jo aplinkybes, tyrinėja faktus, dokumentus, skaičius, daro naujus atradimus ir pan. Visuomenė saugo Holokausto aukų atmintį, mini pagerbimui skirtas dienas, moko apie tai vaikus mokyklose, leidžia knygas, kuria filmus, spektaklius, skiria šimtus milijonų biudžeto lėšų kompensacijų – ir gyvena toliau.

Problemos prasideda, kai susiduriama su tuo, ką dera pavadinti kvazireliginiu Holokausto kultu. Su minėtu istoriniu įvykiu šis kultas sąveikauja gan savotiškai, bet tai atskiro ir gan didelio rašinio tema.

Kaip ir visi religinio pobūdžio reiškiniai šis kultas reikalauja aklo tikėjimo jo dogmomis, nepakenčia nei menkiausių abejonių ir reikalauja momentalaus susidorojimo su tais, kas drįsta viešai parodyti nepakankamą pagarbą kulto objektui ar jo žynių bylojimui. Kaip žinia, Lietuvos Konstitucija garantuoja tikėjimo laisvę piliečiams, tame tarpe ir netradicinių naujųjų religijų adeptams.

Bėda ta, kad Holokausto kulto adeptai isteblišmento tarpe bando jį de facto paversti tuo, kas turi valstybinės religijos bruožų! Ir net sukuria formatus, perdėm primenančius Ispanijos Šv.Inkvizicijos Tribunolo laikus, kurių aukomis tampa istorikai ar šiaip piliečiai, naiviai manantys, jog tokia tragedija, kaip Holokaustas yra istorinis įvykis, kurį reikia tyrinėti naudojant mokslinį metodą ir kritinį mąstymą bei dėl kurio galima pasisakyti, kaip ir dėl bet kurio kito istorinio įvykio.

Atvirai sakant, nemanau, kad Lietuvai reikalingas tokio tipo civilinis kultas su pretenzijomis į valstybinės kvazireligijos statusą. Ir jau tikrai neturime kentėti eretikus persekiojančių apsišaukėlių inkvizitorių bei kulto žynių siautėjimo. Istoriniai įvykiai yra istoriniai įvykiai. Tai mūsų tautos praeitis, dėl kurios mūsų Konstitucija garantuoja teisę laisvai pasisakyti įstatymo nubrėžtuose rėmuose.

Aukų atminimo niekinti, žudikų ir organizatorių teisinti negalima. O visa kita galima ir reikia tyrinėti, kritikuoti, abejoti, lyginti, studijuoti – nes taip veikia mokslas.

Istorija yra prof. V.Rakučio duona. O kas yra tų kulto adeptų ir eretikų medžiotojų duona – mes galime tik spėlioti.

Šaltinis – Raimondo Navicko feisbuko įrašas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: