Nusivylimas valdžia ir jos kritika – normali sveikos valstybės būsena, aišku, iki tam tikros nesunkiai apibrėžiamos ribos. Džiaugsmingas valdžios palaikymas ir kritikos nebuvimas – normali nesveikos valstybės, visų diktatūrų būsena.

Pas mus visos ribos seniai kažkur horizonte už nugaros. Tuos mėnesius prisivaikščiojau po tikrąją, gyvą Lietuvą. Su “paprastais“ žmonėmis pajunti galingą protesto jėgą. Ir supranti “žiniasklaidą“ – jei ne melo kaldrytė žmonėms ant akių, demokratais apsimetę šuleriai būtų seniai šluote nušluoti.

Netikėjimas niekuo ir nusivylimas didžiuliai – neapykanta kaip užtaisytas ginklas. Tai dar vieni prie lovio, dar jums negana! Ir kaip pasikeičia ir nušvinta pavargę, užgesę akys, kai prabyli žmonių kalba! Kaip sugrubę nuo darbo rankos ima tą už savo varganus pinigus išleistą laikraštėlį, prie kurio tekstų sėdėjai naktimis!

Turguj žmogus balta striuke: duokit dar kelis, kaimynams nuvešiu, mūsų kaime krautuvėj padėsiu. O kiek jūsų yra? O kas jūsų vadas? Bet kodėl neinat į televiziją, jūsų nematom! Bet juk vis tiek nelaimėsit! Atsakai – o kai šventoriuose gulėjo nužudyti, ar tikėjosi laimėti? O kai tavo šeimą užpuola banditai ir esi vienas prieš daugelį, ar tikiesi laimėti? Ar tiesiog nepasiduodi ir kauniesi už savo garbę?

Na taip, momentiškai viską pakeisti nori visi, bet tai galima maištais, kurie niekuo daugiau nekvepia, tik krauju, nelaimėmis ir naujais drakonais. Arba einant į sistemą pagal jos taisykles ir veikiant iš vidaus, ilgu darbu, kuriame prarasi ramybę ir asmeninį gyvenimą, kurio liko nebedaug. Nėra lengva pasiryžti.

Ir mažai kas ryžtasi, ir sunku prikalbint. Talentingi ir darbštūs žmonės turi šeimas, ramų užtikrintą gyvenimą ir veiklas, kur uždirba daugiau už tuos velnio deputatus. Mesti, ką per gyvenimą susikūrei, kad tavęs po mėnesio imtų visi nekęsti ir pro visus ekranus dergti, tapti gražuliais? Dabar eiti į Seimą reiškia eiti vogti arba eiti susideginti.

Bet juk nieko nepakeisit, jūsų mažai! Tai juk visų, kurie pasaulyje ką nors nuveikė, pradžioj buvo mažai. Permainų, kai sumesti popieriukai urnose per savaitę pakeičia valstybę, gali aptikti tik pasakose, sofos filosofų išmintyje ir pagiriotų apgavikų – “antisistemininkų“ vizijose. Laukia ilgas ir sunkus, viso gyvenimo darbas, kurį kas nors turi pradėti.

Taip, čia nėra Laimės žiburys. Nėra gąsdinančių šmėklų ir nevirstama akmenimis – pasiekę viršūnę daugelis patys pavirsta šmėklomis, o suakmenėja jų širdys. Tačiau užtektų keleto gyvųjų praurbti skylę melo Sienoje, kad žmonės atsibustų, nusimestų netikėjimo grandines ir prisijungtų. Net neįsivaizduojate, kiek turit jėgos, kuri nuo jūsų paslėpta.

Mums labai lengva ir nereikia ilgai galvoti ką sakai, nes kalbam tiesą. Mums labai lengva bus pradėti, nes siekiame to, ko nori visi, kurie dar gyvi. Visa kita bus sunku, labai sunku. Pasaulis pajudėjo, ir ne į gerą pusę. Mūsų šaliai artėja išbandymo valanda.

Laisvė nėra dovana ir niekas dykai laimės nedalina. Niekada nebuvo ir nebus jokių gelbėtojų, jei norit pamatyti tikrą – pasižiūrėkit į veidrodį. Demokratijos ir laisvės žmonės turi tiek, kiek jos įstengia pasiimti ir atimti iš godžios, valstybę uzurpavusių menkystų valdžios.

Ne tik nevilties ir baimės, bet ir šviesos, šilumos akyse, šitiek artumo seniai neregėjau, kaip per šiuos priešrinkiminius mėnesius. Aplankė seniai pamirštas peties jausmas, pajutau žmonėse užslėptą, suspaustą kaip plieno spyruoklė tikrumą ir viltį.

Išlaisvinkime ją. Patikėkit ne manimi ar kitais, o patys savimi. Dabar stoviu prieš jus ir kvėpuoju sunkiai, kaip boksininkas po kovos laukdamas, ar pakels ranką. Ir sakau – patikėkit savim ir Lietuva tikrai pasikeis. Ji jau keičiasi – dabar yra jų pabaigos pradžia. Mūsų bus tiek, kiek savimi patikėsit.

Paskelbė Kauno forumas

Kauno forumas – pilietinė iniciatyva, siekianti telkti Lietuvos likimui neabejingus Kauno mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Mes siekiame ugdyti visuomenės sąmoningumą, grąžinti žmonėms Lietuvą ir Lietuvai jos žmones. Peržiūrėti visus Kauno forumas įrašus