Praleisti ir eiti į turinį

Algimantas Rusteika. Iliuzijų pabaigos metai

Globalios imperijos protektorato, kuriuo Lietuvą pavertė valdžia, naujoji „konservatorių“ administracija pasišovė daryti rinkiminės sistemos, kuri ir taip užtikrina jų amžiną išlikimą valdžioje, “reformą“. Sąrašiniai norėtų visiškai panaikinti gyvų žmonių rinkimą vienmandatėse ir palikti tik rinkimus pagal partinius sąrašus.

Dabar partijų finansavimo sistema sugalvota taip, kad jokios naujos jėgos negalėtų ateiti į politiką. Valstybė šeria mūsų pinigais tik tas partijas, kurios jau yra Seime ir kuo daugiau valdžios turi, tuo daugiau pinigų gauna. Kiti negauna nieko, nebent 10 minučių makaraityčių patyčių prieš rinkimus.

Ir gali už savo skatikus kautis su slibinais, maitinamais valstybiniais milijonais – taip užtikrinamos “lygios galimybės“ rinkimuose. Demokratiją imituojanti politinė Lietuvos sistema nieko nebegali pakeisti, bet pati gimdo problemas ir nei vienos nesugeba išspręsti. Didžiausia grėsme nacionaliniam valstybės saugumui ir išlikimui tapo pati valstybės valdžia, kuria nebepasitiki niekas, net iš jos mintantieji pakalikai ir ji pati.

Kompromituojanti specialiųjų tarnybų informacija seniai ir plačiai naudojama politikoje, tai vieša paslaptis. Sekami visi ir pasiklausoma visų, nuolat nutekinami ikiteisminio tyrimo duomenys naudojami susidoroti su neįtinkančiais ir visuomenei bauginti. Politinė sistema uždaryta nuo žmonių. Apie jokią pilietinę kontrolę negali būti nei kalbos, ji tik imituojama valdžią remiančių ir jos išlaikomų “laisvės televizijų“ ir kitokių NVO siurbėlių. 

Partijos tapo grupinių interesų realizavimo įrankiais, jau perduodamais ir pagal paveldėjimą. Politikos Lietuvos tikrovėje seniai nebėra, nes valdžioje nebuvo ir nėra tikrų politinių partijų, kurios vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Visos “didžiosios“ partijos vykdo globalistinę Lietuvos naikinimo ir asmeninio išvogimo veiklą ir šių imitacinių darinių programos niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria.

Jos yra tik vienos  – valdžios partijos – frakcijos, įgyvendinančios atskirų grupuočių vadų karjeros interesus ir besiriejančios prie lovio, tačiau be galo vieningos, kai reikia apginti bendrą interesą. Privatizuotos UAB “Lietuva” akcininkai. Visi dar nepabėgę iš beprotnamio klausia – ką daryti?

Ir tada dvaro apžvalgininkai mums paseka seną, mielą pasaką apie blogą pasaulį, kurį valdo blogi dėdės ir tetos. Matot, tam, kad būtų gerai, reikia tuos blogus pašalinti ir išsirinkti kitus, kuriuos sistema jums padės ant lentynos ir visaip pareklamuos. O kurių neįsileis į ekranus – tų juk ir nematysit ir būsit visada patys kalti, kad blogai apsipirkot.

Atstovaujamoji demokratija yra tada, kai yra atstovavimas. Jeigu renkami žmonės, partijoms reikia lyderių – geriausiems, žinomiausiems, įtakingiausiems siūloma tapti partijų nariais ir dėl visuomenės lyderių partijos varžosi. Todėl nuolat atsinaujina, yra gyvos ir įdėmiai klausosi tų, kurie jiems valdžią suteikia – žmonių, nes kitaip nelaimėsi rinkimų.

Jeigu renkami sąrašai, partijoms visuomenės lyderių nereikia – jos juos jau turi iki gyvos galvos. Reikalingi gabūs, lojalūs prisitaikėliai juodam darbui, jokio pasipildymo tikruoju elitu – sąrašiniai patys iš savęs sukuria elitą. Ir įdėmiai klausosi ne žmonių, o tų, kurie suteikia valdžią – sąrašo lyderių, nes kitaip nebūsi sąraše.

Renkamės iš to, ką mums jau parinko. Kiek kartų bekartotum, rezultatas bus tie patys nepakeičami snukiai, mokantys mus gyventi ir mokėti mokesčius, kuriuos pamatę žmonės spjaudosi ir išmeta teliką per langą. Mūsų valstybėje daugumos seniai niekas neatstovauja – reitinguok nereitingavęs, vis tiek gausi ką nors iš tos pačios  gaujos, kurią valdo sąrašo vedlys, o finansuoja nežinia kas.

Bet dabar jie išsigando, kad, net užvaldžius žiniasklaidą ir vyraujant masiniam visuomenės nusivylimui, netikėjimui valstybe ir abejingumui, artėjančios globalios ekonominės krizės sąlygomis žmonės gali nebeišlaikyti įtampos ir pagaliau atsibusti. Ir pasišovė panaikinti net teorinę galimybę ką nors pakeisti.

Apie mažoritarinės ar proporcinės rinkimų sistemos pliusus ir minusus galima kalbėti tik tada, kai rinkimai nors minimaliai egzistuoja ir bent iš dalies realybėje vyksta pagal nustatytas, visiems lygias taisykles. Globalistų užvaldytoje imitacinėje “demokratijoje“ tai iš principo neįmanoma.  Iš esmės jokia tikrai opozicinė partija tokiomis sąlygomis neturi nei mažiausios galimybės ką nors pakeisti.

Neapsigaudinėkime – Lietuvos ateitis ir išlikimo klausimas gali būti išspręstas ne politikų, o visuomenės judesiais. Vienintelis kruopščiai išravėtame politiniame lauke žmonėms dar likęs įrankis – išsirinkti savo atstovus vienmandatėse apygardose. Ir tą galimybę dabar, naudodamiesi situacija ir pajutę grėsmę sau, nutarė iš mūsų atimti.

Ir atims, jei tylėsime, jie dabar eis iki galo, negi dar nepajutot? Atėjo didelių lūžių laikas ir gal manot, kad demokratiškai galima ką nors pasiekti? Taip, galima, kada jos nors kiek yra, tačiau juk matot – liko tik iliuzija.

Visada galvojau, kodėl Vilniuje stovi paminklas Frankui Zappa. Dabar supratau, nes tai jis pasakė: “Laisvės iliuzija tęsis tol, kol bus pelninga iliuziją tęsti. Tada, kai iliuziją taps pernelyg brangu išlaikyti, jie tiesiog susirinks dekoracijas, atitrauks užuolaidas, išneš stalus ir kėdes ir pamatysite teatro užpakalinės sienos plytas“.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: