Praleisti ir eiti į turinį

Valdas Vasiliauskas. Gyvenimas krūpčiojant: ką tu žinai apie mane?

unnamedŠaknys

Rūtos Janutienės knygos „Raudonoji Dalia“ antrąją laidą verta pagirti pirmučiausia už tai, kad nesusitelkiama ties Dalios Grybauskaitės netradicine seksualine orientacija ar ryšiais su KGB (baimindamasi šių klausimų, knygos herojė buvo atmetusi pirmąjį pasiūlymą kandidatuoti į Lietuvos prezidentes). Tik knygos viduryje šmėšteli Rima Kaziliūnienė, po skyrybų net gyvenusi D.Grybauskaitės bute Vilniuje, lydėjusi ją Briuselyje (jodvi pažįstamos nuo Vilniaus partinės mokyklos laikų). Šiuo metu ji įsitaisiusi buvusio D. Grybauskaitės rinkimų štabo vadovo Vito Vasiliausko pašonėje Lietuvos banke. KGB tema dažnusyk lieka knygos potekstėje, tarytum autorė sakytų: akivaizdu, bet prisiekti negalėčiau, galvos neguldyčiau. Be to, D. Grybauskaitė suskubo „pasiskiepyti“ bene pirmojoje savo prezidentinėje spaudos konferencijoje, kai į nekorektišką, bet veikiausiai iš anksto suderintą klausimą, ar ji ne lesbietė ir KGB agentė, atsakė trumpai drūtai: „Ne“.

Vos mokyklą baigusi mergina, nei ji, nei jos šeima niekad neturėjusi muzikos, meno ir apskritai kultūros aspiracijų, ūmai įdarbinama Valstybinės filharmonijos kadrų skyriuje, kur filtruojami, tikrinami, atrenkami ir stebimi muzikantai, kurių dauguma linkę į laisvamanybę ir bohemą.

Palikusi šias sensacingas temas bulvarinei žiniasklaidai, R.Janutienė užsiima rimta tiriamąja žurnalistika. Pradedama pačiu paprasčiausiu klausimu, anonsuojamu jau knygos paantraštės „Nuslėptieji Dalios Grybauskaitės biografijos puslapiai“, kur prezidentės pavardėje ilgoji ‚y‘ įrašyta tik nubraukus trumpąją ‚i‘. Taigi, kokia tikroji Lietuvos prezidentės pavardė? Jos tėvas – Polikarpas Grybauskas ar 2Polikarpas Gribauskas, o gal Polis Grzybowski? Knygoje pateiktame Polikarpo giminės medyje apstu Kasių, Tadeušų, Marijanų, Vladiskavų, bylojančių apie jos gudiškas-lenkiškas šaknis. Neginčijama viena, kad Polikarpas buvo stribas, priimtas į NKVD, išsitarnavęs iki NKVD seržanto. Nors ir sėdusio už grotų (veikiausiai už vagystes ir plėšimus), „organai“ šio bemokslio enkavėdisto už pokario nuopelnus nepaliko gatvėje, įtaisė saugumo ypač akylai kontroliuojamoje Ryšių ministerijoje vairuotoju (paprastai vairuotojai savo viršininkus ne tik vežiodavo, bet ir „saugodavo“). Kaip ir didžiuma represinių jėgų atstovų, Polikarpo šeima įsikraustė į butą Vilniaus senamiestyje vietoje iškeldintų, suimtų ar išvežtų vilniečių. Sovietų didponiai spietėsi Žvėryne, Antakalnyje ir M. K. Čiurlionio gatvėje ar jos prieigose.

Sovietiniais laikais Vilniaus partinės mokyklos niekas nelaikė mokslo įstaiga, tai buvo profesionalių melagių perykla.

Ne mažiau spalvinga ir mįslinga ir D.Grybauskaitės senelio iš motinos pusės Petro Korsako figūra. Kadangi senelis kalėjo Vorkutoje, D.Grybauskaitė neapdairiai pasiskubino pasigarsinti, kad yra iš politinių kalinių ir tremtinių palikuonių. Tačiau R.Janutienė knygoje parodo, jog P.Korsakas, nacių okupacijos laikais tarnavęs vokiečių baudėjų būryje ir garsėjęs žiaurumu, iš tikrųjų komunistų buvęs suimtas ir išvežtas į Vorkutą, bet po kelių mėnesių paleistas namo… dėl silpnos sveikatos. R.Janutienė net atkapstė 1946 m. „Vorkutlago“ MVD-MGB tardytojo nutarimą, kuriuo silpnos sveikatos kalinys iš Gulago siunčiamas atgal į nuolatinę gyvenamą vietą Lietuvoje. Kaip sakoma, net juokas nebeima.

1Tokie pat iš pažiūros keisti ir nepaaiškinami, tačiau turintys vidinę geležinę logiką ir pačios D.Grybauskaitės biografijos vingiai. Vos mokyklą baigusi mergina, nei ji, nei jos šeima niekad neturėjusi muzikos, meno ir apskritai kultūros aspiracijų, ūmai įdarbinama Valstybinės filharmonijos kadrų skyriuje, kur filtruojami, tikrinami, atrenkami ir stebimi muzikantai, kurių dauguma linkę į laisvamanybę ir bohemą. Paskui – studijos Leningrado valstybiniame Ždanovo universitete, į kurį be siuntimo praktiškai buvo neįmanoma iš Lietuvos patekti. D.Grybauskaitė nuėjo tipišką pokario „partinio-ūkinio aktyvo“ ir NKVD-KGB atžalų kelią. Baigusios mokyklas, jos globojančios rankos būdavo nukreipiamos į įvairaus profilio sąjungines aukštąsias mokyklas, apie kurias paprasti Lietuvos vaikai net nebuvo girdėję. Ten „pribaltai“ rašydavo ir apsigindavo disertacijas apie savo tėvų ir senelių žygius pokario Lietuvoje. Ne išimtis – ir D.Grybauskaitė, kuri jau prasidėjus Atgimimui ir Sąjūdžiui, 1988 m. Maskvoje, Komunistų partijos Centro komiteto Visuomeninių mokslų akademijoje, apsigynė disertaciją, šlovinančią Lietuvos kaimo kolektyvizaciją ir demaskuojančią jai besipriešinančius „klasinius priešus – buržuazinius nacionalistus“, kuriuos naikino jos tėvas Polikarpas.

Bet grįžkime į Leningradą, kuriam knygoje „Raudonoji Dalia“ skiriama daug vietos.

„Čekistų kapitalizmas“

Taip pavadintas vienas stipriausių ir įdomiausių knygos skyrių, netiesiogiai atsakantis į R.Janutienės užduotus klausimus, į kuriuos kol kas nėra atsakymų: ar pati D.Grybauskaitė dirbo Leningrado kailių fabrike „Rot Front“, ar tik jos darbo knygelė (įprasta praktika sovietijoje), kitaip tariant, fabrikas tebuvo „legendos“ dalis? Kur ji studijų metais Leningrade gyveno? Kiek rimtas filmo apie D.Grybauskaitę režisieriaus Donato Ulvydo leptelėjimas prieš TV kameras, neva ji prisipažinusi, jog mokėsi KGB mokykloje? (Šio teiginio vėliau jis išsižadėjęs.) Kas D.Grybauskaitę siuntė 1991 m. į stažuotę Džordžtauno universitete, jeigu tuo metu Vilniuje JAV ambasados dar nebuvo? Ar tikrai panelė tais metais siūlė savo paslaugas Lietuvos ambasadai Vašingtone, tačiau, JAV Valstybės departamento patarimu, pavaryta šalin, įsidarbino Sovietų Sąjungos ambasadoje? Ar tiesa, kad 1999 m. tas pats JAV Valstybės departamentas nutraukė D.Grybauskaitės diplomatinę karjerą Vašingtone ir deportavo iš šalies?

dgrybauskaite-studiju-metais-530c9613e975c

Ir tada dėsningas paradoksas, kad iki pat uždarymo dirbusi komunizmo propagandos irštvoje ir didžiausių laisvės priešų platformininkų landynėje – Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, D.Grybauskaitė nepriklausomybės laikais užėmė pačius aukščiausius Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) postus, maža to, nors ir nepartinė, puikuojasi dešiniajame patriotinių krašto politinių jėgų flange.

Kad D.Grybauskaitės kova su korupcija buvo visiškas farsas, parodo Viktoro Uspaskicho „Jangilos“ afera ir ją atskleidusios buvusios Kauno apskrities mokesčių inspekcijos viršininkės Virginijos Žuromskienės liūdna istorija.

„Raudonoji Dalia“ teigia, kad viskas prasidėjo nuo Jurijaus Andropovo, iš pradžių tapusio KGB vadovu, galiausiai – ir Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. J.Andropovas užsimojo reformuoti ties bankroto slenksčiu atsidūrusią Sovietų Sąjungą, laisvą rinką suderinti su totalitarizmu.Todėl būtina atimti valdžią iš korumpuotos dogmatiškos partijos ir perduoti ją moderniškai, mačiusiai pasaulio kartai, jos geriausiems atstovams. O tokių žmonių daugiausia buvo KGB. Kaip rašo R.Janutienė, į Leningradą buvo nusiųstas J.Andropovo patikėtinis KGB generolas Olegas Kaluginas, kuris kuravo D. Grybauskaitės studijų metais susibūrusį Anatolijaus Čiubaiso slaptą studentų ekonomistų būrelį, ruošusį strateginį planą, kaip iš planinės išsikvėpusios ekonomikos pereiti į efektyvią rinkos ekonomiką. Šį planą buvo lemta įgyvendinti J.Adropovo globotiniam ir žemiečiui Michailui Gorbačiovui, o įtvirtinti „čekistų kapitalizmą, perimant į KGB žmonių rankas absoliučią valdžią ir milžišką šalies turtą, – Vladimirui Putinui.

Pridurkime dar vieną realizuotą J.Andropovo planą – jo įkurtą slaptą grupę „Šiaurė“ („Sever“), kuri koordinavo KGB veiksmus siekiant atšaldyti ir sukomplikuoti JAV ir Europos santykius, griauti iš vidaus Vakarų demokratijų organizacijas ir ateityje jas visiškai kontroliuoti. ES raida, žmonės, siunčiami į ES aukščiausias pozicijas, byloja, kad J.Andropovo planas veikia iki šiolei.4

Vieniša tiesos sakytoja

Tiesos sakytojų galvas erškėčių vaininkas dabindavo nuo antikos laikų. Tą iš karčios asmeninės patirties, o ne iš knygų puikiai žino ir R.Janutienė, per savo žurnalistės karjerą nesyk netekusi darbo ir eterio. Ypač – per D.Grybauskaitės prezidentavimo dešimtmetį, kai sakyti tiesą pasidarė pavojinga ne tik pavieniams žurnalistams, bet ir galingų žiniasklaidos koncernų vadovams ir savininkams. Įsigalėjo, kaip ironizuoja autorė, Daivos Ulbinaitės ir kitų prezidentūros patarnautojų „prevenciškai įspėta žiniasklaida“. Tai netgi ne seno stiliaus propaganda, manipuliuojanti faktais, vienus nutylinti, kitus išpučianti, tiesą suplakanti su akivazdžiu melu. Pasitelkus šiuolaikinio verslo (reklamos), komunikacijų patirtį, sukuriama visiškai nauja realybė. Simuliakras.

Ir naujas D.Grybauskaitės įvaizdis, nauja jos tapatybė, kurios apoteozė – D.Ulvydo filmas „Valstybės paslaptis“ ir D.Ulbinaitės knyga „Nustokim krūpčiot“. Per D.Grybauskaitės dešimtmetį net akademinis mokslas neatsispyrė propagandai ir politikai. Sovietiniais laikais Vilniaus partinės mokyklos niekas nelaikė mokslo įstaiga, tai buvo profesionalių melagių perykla. Jos būsimos docentės D.Grybauskaitės Vilniaus universitetas net nepriėmė į aspirantūrą. Nūnai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas išleidžia knygą „D.Grybauskaitės doktrina: Lietuvos užsienio politikos kaita 2009–2019 m.“, kurią pompastiškai pristato instituto vadovybė ir profesūra. Ta D.Grybauskaitės užsienio politikos „doktrina“, anot politikos mokslininko, išreiškiama daugiau „elgesiu ir stiliumi“, ją galima nusakyti vienu sakiniu: „Neleiskime mums spardyti užpakalio nei rusams, nei amerikiečiams“. Knygoje nė žodžio apie D.Grybauskaitės paleistą vėjais ankstesnių Lietuvos užsienio politikos strategų sukauptą kapitalą. Profesorius, žinoma, neužsimena apie daug ką galinčią paaiškinti J.Andropovo „Šiaurės“ grupę.5

Antroji R.Janutienės knygos dalis jau ne apie perrašomą istoriją, jos nutylėtus ar išplėšytus archyvų bylų puslapius, o apie mūsų akyse įžūliai klastojamą dabartį. Tai ir D.Grybauskaitės ir jos visokių sekmokų tuščiažodžiavimas apie pasiektą Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Ir paskelbtas karas korupcijai ir oligarchams, virtęs V.Putino pavyzdžio turto perdalijimu, pasitelkus specialiąsias tarnybas, atimti jį iš svetimų arba neklusnių ir atiduoti savo svitai (sužlugdytas Bronislovo Lubio suskystintų dujų terminalo projektas). Lietuvos atominės energetikos sunaikinimas, atvėręs kelią A.Lukašenkos Astrovo AE monstrui šalimais Vilniaus. Ir Lietuvai užkartas plaukiojantis Potiomkino kaimas „Independence“.

Kokia sunki rūpesčių, neatsakytų klausimų našta, velkama iš praeities ir nūdienos įkandin savęs. Kiek daug paslapčių, kurių kiekviena verčia krūpčioti.

Kad D.Grybauskaitės kova su korupcija buvo visiškas farsas, parodo R.Janutienės knygoje priminta Viktoro Uspaskicho „Jangilos“ afera ir ją atskleidusios buvusios Kauno apskrities mokesčių inspekcijos viršininkės Virginijos Žuromskienės liūdna istorija. Pabandžiusi su korupcija susigrumti iki galo, principinga valstybės pareigūnė drauge su ją nuolat per TV rodžiusiu žurnalistu Vytautu Matulevičiumi gavo „vilko bilietą“. Panašiai Briuselyje nutiko ir ES auditorei Martai Andreasen, kuri, pastebėjusi, kad gali būti vagiami ES pinigai, pati buvo apkaltinta Europos Komisijos reputacijos menkinimu, tačiau finansų ir biudžeto komisarė D.Grybauskaitė sąžiningos auditorės neapgynė. Knygoje cituojama M.Adreasen: „Nė žodžiu ji negynė Europos mokesčių mokėtojų interesų, taigi ir Lietuvos mokesčių mokėtojų. Jeigu būčiau lietuvė, aš už ją nebalsuočiau“.

6

„Raudonojoje Dalioje“ regime Grybauskaitės Lietuvą: nelanksčiu nugarkauliu apdovanotiems valstybės pareigūnams, politikams, nepriklausomiems žurnalistams, verslininkams slaptos pažymos, „kaukių baliai“, iš S.Daukanto aikštės diriguojamas žiniasklaidos nuožmus puolimas ir „vilko bilietas“; lojaliems batlaižiams – postai, ordinai, milijoniniai viešieji pirkimai, žiniasklaidos tribūna. Knygoje pateikiamas sąrašas pilkiausių D.Grybauskaitės komandos vidutinybių, kurias, baigdama kadenciją, prezidentė apdalino įspūdingais postais ir pareigomis.

Melas gali sunaikinti tiesą, bet negali užimti jos vietos. Taip ir įvaizdis, realybės surogatas, kurtas kolektyvinėmis pastangomis ilgai ir meistriškai, nuo tiesos sakytojo vieno prisilietimo gali subyrėti į šipulius. Iš čia tas reitingų ir tautos širdžių karalienės D.Grybauskaitės garsus, Dariaus Kuolio diagnozuotas patologiškas nesaugumo jausmas, paniška baimė nesuderintų klausimų, bandymas paslėpti nuo žurnalistų ar izoliuoti savo gimines (knygos epizodai su pirmąja tėvo žmona ir netikru broliu). Kokia sunki rūpesčių, neatsakytų klausimų našta, velkama iš praeities ir nūdienos įkandin savęs. Kiek daug paslapčių, kurių kiekviena verčia krūpčioti.

image (3)

 

Komentarų: 1 »

  1. Gal tą partmokyklą ir galima dabar vadinti “melagių mokykla“. Bet ten buvo mokoma visuomenės (ar bandos, ar kaimenės 🙂 ) valdymo ir organizavimo mokslo/meno. Todėl nieko čia nuostabaus, kad Grybauskaitė vis dar kviečiama dirbti vadovaujamą ar organizacinį darbą. Kai atsiras geresnių, ją paleis į atsargą. O KGB įrodė savo ištikimybę kapitalizmui. Tai jau mušta korta ir antipropagandai visiškai nebetinka.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: