Praleisti ir eiti į turinį

Algimantas Rusteika. Atėjo numirėlių metas

Argi nepajutot – ranka nebekyla rašyt? Viskas jau pasakyta ir aišku, viskas jau prasidėjo ir vyksta, tik truputį dar neaišku, kaip pasibaigs. Ir žinot, savotiškai įdomu, kaip būna žiūrint siaubo filmą – matai kaip tamsūs vandenys lėtai kyla, kaip pralaiminčioji dauguma kiša galvas į smėlį. Kaip dreba ir galvoja, kad uraganas praeis pro šalį ir viskas bus po senovei.

Valstybės jau nebeturim, bet argi kam tai rūpi? Muziką užsako kas sumoka pinigus, o mes tik įsisavinam –  kaip gera vizginti uodegytę, gauti skanėstą, kai tave pagiria! Ir paplekšnoja, ir būdoj šilta, ir ribos nubrėžtos pavadėlio. Jautiesi toks saugus, Titaniko kajutėj moterys grakščios, tvyro aromatai ir skamba šampano taurės. Pirmajai klasei valčių pakaks.

Svarbiausia būkim tokiais, kaip reikia, ir niekas tavęs nelies, juk galingieji naktimis nemiega laužydami galvas, kaip čia mus nuo hibridinių grėsmių apsaugojus, kaip čia mums dar ką nors davus! Tik reikia loti kaip šeimininkas nori ir laiku pajusti, kaip keičiasi kryptys. Ir pasisukti myžti pavėjui – toks mūsų darbas, ką padarysi?

Plokštės pajudėjo ir susirėmė, pasaulio spyruoklė įsitempusi iki ribos, milijonai idiotų ir milijardai tuščių dolerių kyla paskutinei, sprendžiamajai. Esam mirtinam, kritiniame taške ir sprendžiasi kas bus šimtmečiais, ir vargu ar yra žmogus, net ir labai išprotėjęs,  kuris to nejaustų. Bet mes patylėsim, prisitaikysim – pripratę didvyrių žemėj, ar ne?

Tų, kurie pataikauja ir šliejasi prie nugalėtojo, nemėgsta niekas, nes visada išduos, tai  menkystos, tarnai ir vergai. Stiprieji į juos tiesiog nekreipia dėmesio, kaip į nekenksmingus vabzdžius. Ir, esant reikalui, deda ant stalo – kaip mainų objektą ar kaip magaryčias prie susitarimo. Pralaimėtojų niekas niekada neklausia, ko jie norėtų, nes jie gerai žino šeimininko sėdmenų kvapą ir skonį.

Pastebėjot, kaip jie nutilo, juk nežino, kas bus, net užjūrių prezidentą pamiršo! Kambarinio šuniuko juslės neklystamai rodo – laiko liko nebedaug. Jei galingiausioj pasaulio valstybėj bus susitaikyta su pralaimėjimu tam, kas ateina, jei nugalės sukčiai ir parduotuves plėšiančios banditų gaujos – baigsis viltis ir tikėjimas, ir toliau viskas jiems eisis lengvai. Pasikeis pusiausvyra ir lėtai, bet negrįžtamai prasidės imperijos slinktis link bedugnės.

Karinė padėtis už Atlanto arba krikščioniškos civilizacijos pabaigos pradžia, kitų variantų nebėra. Bet drąsiajai tautai ir jos tobulų elitų valstybei nėra nieko neįmanomo, pas mus variantų parsiduoti, atsiduoti ir kaifuoti, kada tave dulkina, visada atsiras. Pas mus svarbiausia – ar su kauke, ar be kaukės, nors kaukės seniai mums priaugo prie mėsos ir šimtai tūkstančių liečia tas pačias durų rankenas. Kad tik baudžiauninkai būtų vienodi ir paklusnūs.

Pas mus reikia uždrausti teisę patiems spręsti, nors dar to net šeimininkams nereikia –  tai tik tarnybų treniruotė. Bet vietiniai homjaunuoliai jau reiškia džiugias, spartuoliškas iniciatyvas, jau prisiima seniūnijos papildomus penkmečio įsipareigojimus ir uždaro draudžiančiais ženklais miestelius, ir daugelis tų ženklų laikosi ir bijo!  Nors to dar net nenustatyta, nors tai nelegalu, bet argi kas tą mato – juk ir kaimiečiams reikia pasirodyti savo mylimam šeimininkui, kuris nori pasirodyti savo šeimininkui!

Jums kas nors nepatinka? Vadinasi esat priešai, nors tikri priešai visada sugrįžta į rūmus, kada krizė, ir pažada nieko nedrausti, ir viską uždraudžia, ir prisiekia nekelti mokesčių – ir juos padidina, kavalieriai juk visada sako – nusimaukit kelnes ir aš jus paguosiu, ir būsiu geras! Kodėl ne, jeigu vis tiek užmirštat, kas jums prieš savaitę sakyta? Kodėl ne, jeigu po to vėl kaltinsit vienas kitą?

Bakalaurų – balakaurų valdžia, vadovaujama  buhalterės, pasakys, ko nusipelnėme, ko šitaip troškome –  tai ir turėkim! Tik įdomu: ar ir šitie Katedroj stovės pirmosiose eilėse? Tie išsidažę vyriokai su pėdkelnėm ir aukštakulniais, kurie po to eis patraukt žolytės ir pasivolioti šilkuose? Tie, kurie nugriaus jūsų paminklus, uždraus kalbėt ką galvojat ir įrengs Lukiškių aikštėj partizanų bunkerį šuniukams šikinti?

Žinokit, atėjo numirėlių metas. Jie ateis į mūsų šventyklas, namus ir vaikų kambarius, ir jie stovės pamaldžiai tylėdami Dievo namuose, ir net nueis traškučio, nes jiems tai patinka, o mes pagarbiai patylėsim. Nes žino, kad Jis savo kančioj liko vienas, kad lemiamą valandą visi šventieji išsigando, išsilakstė ir išsižadėjo. Nes žino, kas šeimininkas ir juo pasitiki. Ir žino, kad mes jų bijom.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: