Kęstutis Dubnikas. Susigrąžinkime universitetus!
____________________________________________________________
Kęstutis Dubnikas yra Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas,
kandidatas į Seimo narius 9-joje Lazdynų rinkiminėje apygardoje.
Politinė reklama
____________________________________________________________
Suinteresuotos grupės juos nusavino taip meistriškai ir subtiliai, kad daugelis nepastebėjome ir nesupratome, jog tai nutiko. Universitetas yra Vakarų civilizacijos kūrinys, siekiantis pažinti ir skleisti tiesą. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje modernus aukštasis mokslas turėjo stiprinti valstybę, jos intelektualinį potencialą ir kultūrą. Nutiko priešingai. Globalistinė neoliberalizmo ideologija universitetus pradėjo „laisvinti“ nuo bet kokių įsipareigojimų tiek tiesai, tiek valstybės interesams.
2009 m. liberalų ir konservatorių Mokslo ir studijų reforma pavertė aukštąsias mokyklas komercinėmis viešosiomis įstaigomis, teikiančiomis paslaugas globalioje rinkoje. Taip galėjo nutikti tik todėl, kad Lietuvą valdo ne jos piliečiai. Valstybės saugumo departamentas yra nustatęs, kad reformą „stūmė“ verslo grupės, siekusios gauti naudą per Europos Sąjungos lėšų skirstymą mokslo infrastuktūrai, statybos užsakymus bei aukštųjų mokyklų turto privatizavimą. Įvesta krepšelinė studijų finansavimo sistema buvo tiesiogiai naudinga bankams, pradėjusiems dalinti paskolas už mokslą su valstybės garantija.
Pertvarka sukėlė nuožmią kovą tarp aukštųjų mokyklų dėl finansavimo pagal naują mokslo pasauliui logiką, ilgainiui keisdama Universiteto pašaukimą – ne kurti žinias, o jas gaminti kaip prekes, pataikauti visuomenei, o ne ją ugdyti. Studentų mokymas turi atitikti paslaugą klientui. Tai vyksta palaipsniui keičiant universitetų veiklos reguliavimus, projektų sąlygas ir studijų standartus – kad priprastume.
Universitetų tarybos įgijo galią rinkti rektorius ir tvirtinti veiklos strategiją. Sėkmingos veiklos kriterijais tapo finansinė sėkmė. Tai tarsi valstybės remiamos įmonės verslo planas. 2015 m. VU rektoriumi tapęs A.Žukauskas gyrėsi, kad jis pirmasis pasaulyje universitetui pritaikė didžiosiose verslo korporacijose veikiantį vadybos modelį. Pasekmės pasirodė netrukus: studijų programos vertinamos pagal jų atsiperkamumą, moksliniai tyrimai – projektinių pinigų įsisavinimu. Užsakytas projektas numato ir tikslus, ir kokia turi būti „pagaminta“ mokslinė produkcija. Kova dėl mokslui skiriamų lėšų tyrėjus „suorientuoja“ kokius kurti darbus ir programas. Dalinant pinigus universitetai verčiami neomarksistinio globalizmo, genderizmo ir panašių ideologijų „sumokslinimo“ institucijomis.
Suverslinant studijas išskirtinį vaidmenį atliko Konstitucinis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 str. skelbia, kad „aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“, tačiau Konstitucinis Teismas 2007 ir 2008 metais išaiškino, kad prieinamumas reiškia teisę studijuoti savo lėšomis, mokant visą studijų kainą, o tuo metu galiojęs ir priimamųjų skaičių ribojęs Mokslo ir studijų įstatymo 47 straipsnis prieštarauja Konstitucijai.
Taip buvo atvertos durys pasaulyje beveik nebesutinkamai diskriminacinei dviejų studentų kategorijų sistemai: gavusius valstybės finansavimą ir turinčius visus studijų metus, nepriklausomai nuo studijų rezultatų, mokėti patiems. Gerai besimokantis yra tas, kuris pasiekė pakankamų rezultatų mokykloje kad gautų „krepšelį“ visam studijų laikui. Pritrūkus menkos balo dalies, dažniausiai finansavimo nebegaus nežiūrint pasiekimų studijose. Tokiems „antros kategorijos“ studentams Lietuvos piliečiams Konstitucija negalioja, jokio valstybės laidavimo valstybiniuose universitetuose tikėtis jie negali. Besimokantieji diskriminuojami ir pagal savo polinkius ir gabumus: mažiau – pigiose humanitarinėse ir labiau – brangiose menų studijose.
Universitetus pagal liberalus ir konservatorius finansuojant krepšeliais, studijos tapo preke, programų pavadinimai – prekės ženklu, studentai – klientais, dėl kurių profesoriai ir visas personalas tampa paslaugos tiekėjais arba tiesiog „žmogiškaisiais ištekliais“. Jokia partija nesivargino ar nesugebėjo to pakeisti. Konstitucinio Teismo mantra apie studijų prieinamumą turi ir kitą pusę. Neturintys tinkamo pasirengimo, tačiau galintys ir norintys susimokėti už mokslą tampa itin paklausia „klientūra“ ir išgyvenimo sąlyga nepopuliarioms, dažniausiai prastoms studijų programoms. Tai faktinis diplomų pardavinėjimas.
Visuotinai pripažinta universitetų autonomijos teisė – akademinės bendruomenės narių mokslinių tyrimų ir dėstymo laisvė, o ne vadybos ir finansinė savivalė. Tačiau pastaroji įsigali mokslininkų laisvės sąskaita, o nuolankumas biurokratinei ir ideologinei prievartai, deja, vis labiau apima mokslo bendruomenę. Universitetuose įsivyrauja nomenklatūrinis valdymas, o darbuotojai verčiami akademiniais baudžiauninkais. Autonomijos priedanga reikalavimai nesikišti į universitetų gyvenimą tampa pavojingi visuomenei ir valstybei. Todėl mūsų neatidėliotinas uždavinys grąžinti ir teisiškai įtvirtinti autentišką universitetų paskirtį. Tam būtina panaikinti „krepšelius“, studijų kaip prekės suvokimą, studentų skirstymą į „pirmą ir antrą“ rūšį, pseudomokslinių tyrimų finansavimą, naujosios viešosios vadybos principais grįstą universiteto valdymą, politizuoto Konstitucinio Teismo „globą“, sustabdyti siekį įtvirtinti aukštąjį mokslą tik kaip komercinę vertę turinčią veiklą ir paslaugų rūšį globaliai rinkai.
Politinė reklama
Puikus praregėjimas. AČIŪ DIEVUI. Niekas nematė, kai buvo naikinamas Pedagoginis universitetas. Turi būti sugrąžinti pastatai ir chuiveibiniškai išvaikyti profesoriai. JIe iki šiolei verkia. Puiki bazė buvo. Pedagoginis suniekintas, uždarytas. Kur protas? Tauta nebeturi universitetinio lygio paruošimo pedagogų…
PatinkaPatinka