____________________________________________________________
Kęstutis Dubnikas yra Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas,
kandidatas į Seimo narius 9-joje Lazdynų rinkiminėje apygardoje.
Politinė reklama
____________________________________________________________

Suinteresuotos grupės juos nusavino taip meistriškai ir subtiliai, kad daugelis nepastebėjome ir nesupratome, jog tai nutiko. Universitetas yra Vakarų civilizacijos kū­rinys, siekiantis pažinti ir skleisti tiesą. Nepriklausomy­bę atkūrusioje Lietuvoje modernus aukštasis mokslas turėjo stiprinti valstybę, jos intelektualinį potencialą ir kultūrą. Nutiko priešingai. Globalistinė neoliberalizmo ideologija universitetus pradėjo „laisvinti“ nuo bet ko­kių įsipareigojimų tiek tiesai, tiek valstybės interesams.

2009 m. liberalų ir konservatorių Mokslo ir studijų re­forma pavertė aukštąsias mokyklas komercinėmis vie­šosiomis įstaigomis, teikiančiomis paslaugas globalioje rinkoje. Taip galėjo nutikti tik todėl, kad Lietuvą valdo ne jos piliečiai. Valstybės saugumo departamentas yra nustatęs, kad reformą „stūmė“ verslo grupės, siekusios gauti naudą per Europos Sąjungos lėšų skirstymą mokslo infrastuktūrai, statybos užsakymus bei aukštųjų mokyklų turto privatizavimą. Įvesta krepšelinė studijų finansavimo sistema buvo tiesiogiai naudinga bankams, pradėjusiems dalinti paskolas už mokslą su valstybės garantija.

Pertvarka sukėlė nuožmią kovą tarp aukštųjų mokyklų dėl finansavimo pagal naują mokslo pasauliui logiką, il­gainiui keisdama Universiteto pašaukimą – ne kurti ži­nias, o jas gaminti kaip prekes, pataikauti visuomenei, o ne ją ugdyti. Studentų mokymas turi atitikti paslaugą klientui. Tai vyksta palaipsniui keičiant universitetų vei­klos reguliavimus, projektų sąlygas ir studijų standar­tus – kad priprastume.

Universitetų tarybos įgijo galią rinkti rektorius ir tvirtin­ti veiklos strategiją. Sėkmingos veiklos kriterijais tapo finansinė sėkmė. Tai tarsi valstybės remiamos įmonės verslo planas. 2015 m. VU rektoriumi tapęs A.Žukauskas gyrėsi, kad jis pirmasis pasaulyje universitetui pritaikė didžiosiose verslo korporacijose veikiantį vadybos modelį. Pasekmės pasirodė netrukus: studijų programos vertinamos pagal jų atsiperkamumą, moksliniai tyrimai – projektinių pinigų įsisavinimu. Užsakytas projektas nu­mato ir tikslus, ir kokia turi būti „pagaminta“ mokslinė produkcija. Kova dėl mokslui skiriamų lėšų tyrėjus „suo­rientuoja“ kokius kurti darbus ir programas. Dalinant pi­nigus universitetai verčiami neomarksistinio globalizmo, genderizmo ir panašių ideologijų „sumokslinimo“ insti­tucijomis.

Suverslinant studijas išskirtinį vaidmenį atliko Konstitu­cinis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 str. skelbia, kad „aukštasis mokslas prieinamas visiems pa­gal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokan­tiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“, tačiau Konstitucinis Teismas 2007 ir 2008 metais išaiškino, kad prieinamumas reiškia teisę studijuoti savo lėšomis, mokant visą studijų kainą, o tuo metu galiojęs ir priimamųjų skaičių ribojęs Mokslo ir studijų įstatymo 47 straipsnis priešta­rauja Konstitucijai.

Taip buvo atvertos durys pasaulyje beveik nebesutinka­mai diskriminacinei dviejų studentų kategorijų sistemai: gavusius valstybės finansavimą ir turinčius visus studijų metus, nepriklausomai nuo studijų rezultatų, mokėti pa­tiems. Gerai besimokantis yra tas, kuris pasiekė pakan­kamų rezultatų mokykloje kad gautų „krepšelį“ visam studijų laikui. Pritrūkus menkos balo dalies, dažniausiai finansavimo nebegaus nežiūrint pasiekimų studijose. Tokiems „antros kategorijos“ studentams Lietuvos pi­liečiams Konstitucija negalioja, jokio valstybės laidavimo valstybiniuose universitetuose tikėtis jie negali. Besimo­kantieji diskriminuojami ir pagal savo polinkius ir gabu­mus: mažiau  – pigiose humanitarinėse ir labiau  – bran­giose menų studijose.

Universitetus pagal liberalus ir konservatorius finansuo­jant krepšeliais, studijos tapo preke, programų pava­dinimai – prekės ženklu, studentai – klientais, dėl kurių profesoriai ir visas personalas tampa paslaugos tiekėjais arba tiesiog „žmogiškaisiais ištekliais“. Jokia partija ne­sivargino ar nesugebėjo to pakeisti. Konstitucinio Teis­mo mantra apie studijų prieinamumą turi ir kitą pusę. Neturintys tinkamo pasirengimo, tačiau galintys ir no­rintys susimokėti už mokslą tampa itin paklausia „klien­tūra“ ir išgyvenimo sąlyga nepopuliarioms, dažniausiai prastoms studijų programoms. Tai faktinis diplomų par­davinėjimas.

Visuotinai pripažinta universitetų autonomijos teisė  – akademinės bendruomenės narių mokslinių tyrimų ir dėstymo laisvė, o ne vadybos ir finansinė savivalė. Tačiau pastaroji įsigali mokslininkų laisvės sąskaita, o nuolanku­mas biurokratinei ir ideologinei prievartai, deja, vis labiau apima mokslo bendruomenę. Universitetuose įsivyrauja nomenklatūrinis valdymas, o darbuotojai verčiami aka­deminiais baudžiauninkais. Autonomijos priedanga reika­lavimai nesikišti į universitetų gyvenimą tampa pavojingi visuomenei ir valstybei. Todėl mūsų neatidėliotinas užda­vinys grąžinti ir teisiškai įtvirtinti autentišką universitetų paskirtį. Tam būtina panaikinti „krepšelius“, studijų kaip prekės suvokimą, studentų skirstymą į „pirmą ir antrą“ rūšį, pseudomokslinių tyrimų finansavimą, naujosios viešosios vadybos principais grįstą universiteto valdymą, politizuoto Konstitucinio Teismo „globą“, sustabdyti siekį įtvirtinti aukštąjį mokslą tik kaip komercinę vertę turinčią veiklą ir paslaugų rūšį globaliai rinkai.

Politinė reklama

Paskelbė Kauno forumas

Kauno forumas – pilietinė iniciatyva, siekianti telkti Lietuvos likimui neabejingus Kauno mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Mes siekiame ugdyti visuomenės sąmoningumą, grąžinti žmonėms Lietuvą ir Lietuvai jos žmones. Peržiūrėti visus Kauno forumas įrašus