Praleisti ir eiti į turinį

Tomas Senūta. APVERSTAS PASAULIS (II). BROLYBĖ

Tomas Senūta yra Nacionalinio Susivienijimo narys,
įvairių tekstų autorius ir projektų vadovas

Pirma dalis yra čia.

„Abstrakčiai mylėdamas žmoniją, beveik visada myli vien save“, – sako viena Fiodoro Dostojevskio romano „Idiotas“ (1867 m.) veikėja. Mes gi gyvename grandiozinių projektų ir idėjų laikais, kai kiekvienos pop bei media žvaigždės ir žvaigždutės prisistatymas neįsivaizduojamas be šiltų jausmų bei pagalbos demonstravimo visai žmonijai. Kai puikioj 2000 m. komedijoje „Mis slaptoji agentė“ šią vaidinanti Sandra Bullock per „Mis Amerika“ rinkimų konkursą į klausimą „Ko dabar labiausiai reikia visuomenei?“ lepteli atsakymą „Sugriežtinti bausmes anksčiau laiko iš kalėjimų paleistiems nusikaltėliams“, salė nuščiūva ir įsivyrauja mirtina tyla. Ji atgyja audringai reikšdama susižavėjimą tik tuomet, kai herojė nemažiau žavingai nusišypsojusi pasitaiso pagal tai, ką girdėjo iš absoliučiai visų kitų kandidačių: „Ir taikos visame pasaulyje!“

Šiais laikais, panašu, kad tokiais dalykais kaip toje komedijoje nebejuokaujama. Kaip ir nebuvo juokaujama apie garsųjį šūkį „Miru mir!” (“Taika pasauliui”, rusų kalba) bei į jį panašius mano vaikystės laikais šalyje, kuri vadinosi SSSR. Ne tik politikai, bet ir mes patys jaučiame tarsi prievolę užtikrinti taiką, ekologiškumą, tvarumą, stabilumą, darnumą, įvairovę ir gerovę ir dar daug pačių geriausių dalykų ne mažiau kaip visam pasauliui. Bent jau deklaracijomis.

Bet grįžkime prie pirmojo teiginio. Ar aš galiu mylėti visą žmoniją? Atlikime mintinį eksperimentą. Tarkime, stovime prie didelio žemėlapio, jūs bedate į kokią nedidelę salelę šalia Norvegijos ar Švedijos krantų ir klausiate manęs ar aš myliu tos salos žmones. Jei jau myliu visą žmoniją, turėčiau mylėti ir juos. Bet, sakydamas, kad juos myliu, akivaizdžiai meluočiau. Aš nežinau nieko apie tuos, kurie ten gyvena. Maža to, aš net nežinau ar ta sala gyvenama! Kitaip tariant – jie man nerūpi. Kaip aš galiu mylėti žmogų, kuris man net nerūpi? Net ir šiais virtualaus bendravimo laikais suprantame, kad jei, pvz., vaikinas teigia mylįs kokią nors merginą, tai jis bent jau tikrai kažką apie ją žino, jei dar nematė jos nuotraukos, tai bent susirašinėjo, stebėjo, žodžiu kažkaip jau rodė gyvą susidomėjimą.

Gal dėl to kaip nacionalistui tenka pritarti mano draugo priekaištui, kad kitų tautų interesais nacionalizmas nesirūpina. Aš tikrai tuo pasigirti negalėčiau. Kur jau ten kitų, ar taip jau ir paprasta pasirūpinti savosios? Galų gale – ar taip jau kiekvienas sugebame tinkamai pasirūpinti net savo ir savo pačių artimiausių žmonių interesais? Bei grįžtant prie ankstesnio teiginio – kiek gerai aš pažįstu tas kitas tautas, kad žinočiau kokie yra jų tikrieji interesai? Ar aš gerai žinau ir kiekvieno žmogaus interesus skirtingais laiko momentais? Vienas suka galva kokį aukštąjį mokslą pasirinkti, antras naktimis nemiega galvodamas kaip patekti pasirodymams į geriausias pasaulio koncertų sales, trečiam labiau rūpi kaip išsigydyti depresiją, kažkam – iš ko reikės susimokėti gale mėnesio komunalinius mokesčius, o yra pasaulyje ir tokių, kuriems terūpi kaip gauti vandens ir pavalgyti. Kaip jau minėjau pereitame šio straipsnio skyriuje, mes – skirtingi.

Krikščionybė siūlo meilę artimui norint vienas kitam padėti užtikrinti savuosius interesus. Pabrėžtinai artimui. Jei nelabai aišku, kas tas artimas, verta paskaityti Naująjį Testamentą anglų kalba, ten ši sąvoka įvardijama žodžiu „neighbour“, kurio įprastinė reikšmė yra „kaimynas“. Tokiu būdu „nešiodami vienas kitų naštas“, kaip gražiai įvardinta tame pačiame Testamente, ir plėsdami tų artimųjų ratą mes ir stengiamės kiekvienam pasiekti visų tų gerų dalykų, kuriuos išvardijau anksčiau.

Ne taip seniai savo feisbuko sienoje dalinausi puikiu anoniminiu humoristiniu vienos progresyviųjų jaunuolių gyvenimo kelių dienų atpasakojimu. Vieną dieną ji eina į mitingą dėl retos Amazonijos vikšrelių rūšies išsaugojimo, o vakare vyksta darytis trečio aborto. Kas žmogui gali būti artimesnio nei jo paties kūdikis, savųjų įsčių vaisius? Pasakojimas labai simptomiškas – panašu kad progresyvioji žmonija tarpusavyje yra labiau broliška su vikšreliais nei su kitais tokiais pat žmonėmis. Kažkodėl prisiminiau senuosius tekstus apie visų mūsų broliją kapuose, kai visi draugiškai tapsime vikšrelių maistu. Mirties broliją.

Ką gi myli šio humoristinio pasakojimo herojė? Galbūt ir internete matytus vikšrelius, nors ar jos rūpestis prisidėti mitingais realiai kuo nors jiems padės, aš abejoju. Neabejotinai labiausiai ji myli pačią save. Savęs kaip kovotojos dėl geresnio pasaulio suvokimas neabejotinai prideda daugiau pasitenkinimo savimi. Kaip ir abstrakčios nuostatos apie būk tai giliai savyje liepsnojančią meilę žmonijai.

O ką gi jai ir man siūlo šiuolaikinis pasaulis, kad padėčiau kitiems jų interesus užtikrinti? Toleranciją. Toks yra esmingiausias didžiausią gėrį apibrėžiantis šių laikų žodis, kurio nei vienoje vietoje Biblijoje nerasime. Kodėl? Perkratęs gūglo išmintį, visur randu, kad ši sąvoka siejama su pakantumu – kitokios nuomonės, įsitikinimų, etc. Ir nors teigiama, kad pakantumas nėra abejingumas, parodykite man šiuolaikinį žmogų, kuris būtų nusiteikęs dėl kitų kitokios nuomonės kentėti. Užtenka, kad jis jos nekolioja, nesityčioja ir nesišaipo ir tokį žmogų mes jau vadiname tolerantišku. Ar ne paprasčiau būtų pasakyti, kad jam nerūpi, t. y. jis yra kitų nuomonėms abejingas? Manau, kad taip.

Būtent abejingumas yra ir progresyviosios liberaliosios ideologijos norma. Nesikišk į kitų reikalus arba, kitaip pasakius, rūpinkis tik savimi. Dar kitaip – verta ir teisinga kištis į kitų reikalus tik tuomet, kai tie reikalai paliečia ir tave ar yra kažkaip tiesiogiai su tavimi susiję. Kaip kad vienas liberalas sakė man – kaip tu gali iš viso kalbėti apie abortus, jei ne tau gimdyti! Na, gerai pagalvojus, o kodėl aš turėčiau mokesčiams skirti pinigus, kurie bus leidžiami teisėsaugai ir baudžiamajai sistemai tiems, kuriuos išprievartavo, nužudė ar apiplėšė? Verčiau už juos pats pasirūpinsiu savo apsauga. Manęs nei išprievartavo, nei nužudė, nei apiplėšė, lai su tais niekadėjais ir aiškinasi patys tie, kuriuos išprievartavo, nužudė ar apiplėšė, ne mano reikalas. Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas, kaip sakė liberalizmą matyt gerai išmanęs Ostapas Benderis.

Tokiu būdu nusikaltimų ir kitokių konkrečių blogybių bendrai šiuolaikiniame vakarų pasaulyje nemažėja, atvirkščiai – daug kur, deja, didėja. Tuo tarpu mes kovojame už įvairių mažumų teises. Tai juk irgi labai pažangu ir šiuolaikiška. Už ką ir kodėl kovoti paprastai sužinome iš tų pačių pop ir media žvaigždžių, prie jų vėliau prisideda ir politikai. Retas kuris gali pasigirti tų mažumų pažįstąs. Užtai žino, kad reikia kovoti ir kaip reikia kovoti. Paprastai – kokiais nors mitingais. Nesusilaikysiu ir vėl neprisiminęs „senų-gerų“ SSSR laikų. Realiai tuomet man neatrodė, kad tuolaikiniais dažnais mitingais mums pavyko išsikovoti darbo žmonių valdžią, visų lygybę ir gerovę. Neatrodo ir dabar, mat kai pasidomiu, kas vyksta, pvz., pasaulyje seksualinių mažumų stovykloje, tai jie ir toliau skundžiasi. Ką gi, mes kovojome dar labiau. Dėl ko? Žinoma dėl ko – dėl geresnės visuomenės.

Kas gi ta geresnė visuomenė? Nors daugelis žmonių šiais laikais netiki Dievu kaip Asmeniu, argumentuodami dažniausiai tuo, kad jo neįmanoma pamatyti, pačiupinėti ar dar kažkaip panašiai įrodyti juslėmis, kažkodėl tas pats daugelis tiki visuomene kaip Asmeniu, nors niekas irgi negalėtų teigti, kad yra tą Visuomenę kažkaip matęs, čiupinėjęs ar girdėjęs. Tačiau moderniai politikai yra būdinga visus savo susirūpinimus, uždavinius ir tikslus kelti būtent šios abstrakčiosios visuomenės vardu ir jos labui. Taigi, šiais laikais mes tarnaujame nebe artimui ir ne Dievui, tarnaujame Visuomenei.

Tačiau nėra tokios Visuomenės kaip atskiro asmens, ką jau kalbėti apie tokias grandiozines ypatas kaip Globali Visuomenė, Atvira Visuomenė ir t.t. Yra tik atskiri žmonės – asmenys, tarpusavyje susiję daugybe įvairiausių ryšių. Tiesa, juos nesunku paversti minia ir valdyti, o tiksliau – manipuliuoti jais per tų pačių žmonių bendrus asmeninius ir kolektyvinius žemiausius instinktus.

Kaip nebūti minia? Sąmoningi, t. y. nesileidžiantys būti žemiausiais instinktais valdomi žmonės, puoselėdami ryšius su artimiausiais sudaro bendruomenes. Jei šios bendruomenės turi ir kažką bendro tarpusavyje, jos gali pavirsti tauta. Bet, kaip pastebėjome, skirtingi žmonės gali turėti skirtingų interesų, tuomet kaip? Krikščionišku solidarumo principu. Apie tai jau papasakosiu kitame skyriuje, kuris bus apie laisvę.

Iliustracija: Pieter Bruegel vyresnysis “Elgetos (luošiai)“, 1568 m.

Komentarų: 1 »

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: