Praleisti ir eiti į turinį

Rasa Čepaitienė. Parazitai

JAV rašytojas fantastas Philipas K. Dickas 1964 m. parašė nedidelį romaną, kurį veikiausiai galima būtų priskirti distopijų žanrui, “Priešpaskutinė tiesa“. Jo veiksmas vyksta mums netolimoje ateityje, praėjus 15 metų po pasaulinio karo pradžios, kurio metu Žemė buvo paversta radioaktyvia dykyne, o didžioji dauguma išlikusių žmonių buvo priversti skubiai persikraustyti į požeminius bunkerius – termitynus. Jie užsiima tuo, kad gamina metalinius karius-robotus tebesitęsiantiems mūšiams, o vienintelė jų žinių gavimo priemonė iš likusio pasaulio yra vyriausybės transliuojami TV pranešimai, kuriuos skaito pats vyriausiasis vadas Protektorius.

Smulkiai neperpasakojant siužeto užkliuvo trys dalykai. Galiausiai paaiškėja, kad karas tęsėsi tik du metus, Vakarų ir sovietų vadovybėms pavyko susitarti ir nutraukti mūšius. Tad visą tolesnį laiką “termitams“ buvo įžūliai ir sumaniai meluojama, o jų gaminami robotai buvo skirti paviršiuje gyvenančių negausaus tikrosios vyriausybės pareigūnų – naujųjų feodalų – sluoksnio aptarnavimui. Per tą laiką Žemė virto parku, pasidalintu šitų funkcionierių, kurie dėl radiacijos poveikio liko sterilūs, valdoms. Kadangi kai kuriems “termitams“ pavykdavo išsikasti, atsirado oligarchas, ėmesis gyvenamųjų namų jiems statybos verslo. Būtent tai jį atvedė į konfliktą su tikruoju vyriausiuoju valdytoju, kuris nenorėjo, kad žmonija sugrįžtų į paviršių ir išrinktieji prarastų savo galias bei išskirtines privilegijas, būtų priversti dalintis resursais.

Kaip ir dera distopiniam žanrui, galiausiai vienas “termitas“ išsiaiškina tiesą ir sužino, kad Protektorius tėra prie stalo prisukta lėlė, valdoma ir sakanti kalbas, kurias jai parašo sistemos pareigūnai. Kas nustebino, tai pranašiškai tikslus romano tonas. Priminsiu, jis parašytas 1964 m., pačiame Šaltojo karo įkarštyje, visuotinėje atominio sunaikinimo baimės atmosferoje, bet Dickas, beje, miręs 1982 m., jau kalba apie tai, kad Vakarai su sovietais susitars.

Prieš kelis metus Maskvoje, Raudonosios aikštės prieigose, netikėtai sau padariau atradimą. Nors ši vieta prisotinta sovietinių-rusiškų simbolių, skirtų pabrėžti imperijos didybę ir kultūrinį išskirtinumą, bet jos apylinkėse pilna vakarietiškų, kapitalistinių ženklų. Tai ir itin prabangus, nuvorišams skirtas CUM’as pačioje aikštėje, tai ir tinklinis “Four seasons“ viešbutis šalia jos, tai ir didžiulis požeminis prekybos centras “Ochotnyj riad“ ar makdonaldinio tipo kavinukių virtinė palei Kremliaus sieną įrengtame parkelyje. Visa tai šaukte šaukė apie neoliberalios ekonomikos prasiskverbimą ir įžūlų demonstravimąsi tenai, kur turėtų būti savų civilizacinių pasiekimų kvintesencija, bet niekam tai nekliuvo, priešingai, tuo akivaizdžiai buvo masiškai mėgaujamasi.

Taigi tikrovė net pranoko fantastiką abiems priešiškoms sistemoms susiliejus ir virtus savotiška simbioze, hibridiniu monstru. Rytai gavo vartojimą, o Vakarai savo ruožtu – ištobulintas visuomenės kontrolės ir smegenų plovimo technikas, buvo palaipsniui užkrėsti neomarksizmu, kurio “uogeles“ sirpstant jau vis aiškiau matome. Neliečiant kitų svarbių romano aspektų – nemažiau pranašiškų žmonijos pertekliaus, dirbtinio intelekto ir augančių ekologinių problemų (kaip tai siejasi su “auksinio milijardo“ teorija…) – jame paliečiamas regimybės ir tiesos klausimas. Kas geriau – sunki ir skaudi tiesa, ar malonus, paguodžiantis, leidžiantis jaustis saugiam ir ramiam melas?

Priklausau kartai, kuri šokiruojantį, bet išlaisvinantį tiesos atradimą patyrė savo kailiu, kai žlugo sovietinė ideologija ir buvo atverti iki tol slėpti dalykai. Gaila, kad taip ir neišmokome vertinti šios unikalios patirties, praradome įgūdžius melui nuo tiesos atskirti, perduoti juos vaikams. Pernelyg daug meluojama šiandien. Tiesa suplakama su ciniška klasta, akių dūmimu, netiesa, išgalvojimais, naujaja propaganda. Dauguma su tuo susitaikiusi ir prisitaikiusi, nebepastebi. Dar daugiau. Jei sovietmečiu bent jau buvo formuojama oficiali moralė – komunizmo statytojo kodeksas – kad ir kokia ji būtų buvusi suklastota, tai dabar išvis išnyksta bet kokie etiško elgesio orientyrai ir standartai. Gera ir teisinga tai, kas gera ir teisinga man, mano šeimai, giminei ar klanui.

Tuo remiasi naujasis amžinųjų(?) valdytojų sluoksnis, kuriems, logiška, “moralė yra ne šio pasaulio dimensija“, o demokratinės procedūros tėra priemonė “teisėtai“ įsitvirtinti valdžioje (teisėtai ir demokratiškai – tai čia sulaukus mažiau nei 50 proc. rinkėjų, iš kurių apie 20 proc. pabalsuoja už tuos, kurie formuos valdančiąją koaliciją?). Kurie įkūnija užkrato iš Rytų – sociopolitinio parazitizmo, apie ką jau esu rašiusi anksčiau – esmę.

Kaip žinia, para zitai, ar tai būtų gyvūnijos pasaulyje, ar tarp žmonių įsitaisę kenkėjai, patys nieko nekuria ir negamina, o tik ėda ir eikvoja kitų sukurtas gėrybes, mainais atnešdami tik nuostolius, žalą ir chaosą. Būtina perspėti, kad tai, ką čia rašau, NĖRA emociniai išlydžiai ar aštrios publicistinės metaforos. Tai šalta mūsų socialinės sistemos pobūdžio analizė. Parazitizmas yra įsimetęs ir persmelkęs politikos sferą (tuo nenoriu pasakyti, kad visi be išimties politikai ar valdininkai yra parazitai, bet jie dirba parazitinio užkrato paliestoje, toksiškoje terpėje), o jam, be tradicinių korupcijos ir švogerizmo, suvešėti itin padėjo Europos Sąjungos mokamos išmokos ir galimybė prieiti prie jų, kaip ir prie visokio plauko fondų fondelių, lėšų perskirstymo bei “įsisavinimo“.

Bet parazitų armiją rasime ir kitoje pusėje – naujajame “perteklinių žmonių“, visokio plauko išlaikytinių – sluoksnyje. Tarp tų, kurie gali, bet nenori dirbti, įsigudrina gyventi iš pašalpų, susikombinuotų rentų, visokių išmokų ar nelegalios veiklos, pvz., kontrabandos.Dar viena vis labiau pastebima socialinių parazitų grupė – visi tie TV “kasdienybės herojai“, krokodilo ašaromis apraudantys neva sunkią vaikystę ar 176-tą kartą žurnalistams pasakojantys savo nesibaigiančių meilių ir lovos reikalų peripetijas. Nors šita publika su savo problemytėm, užimanti vis didesnį žiniasklaidos plotą, ir primena anekdotą apie antrąkart apelsiną valgantį Kūlverstuką, bet ji, be abejonės, nuodija jaunus, dar nesusiformavusius protus, mokindama juos kaip “teisingai“ gyventi, teršia eterį savo tariamai glamūriniu vulgarybės ir primityvizmo tvaiku.

Apskritai, matyt, nusižiūrėjusi iš Vakarų, visa šita govėda veltėdžių, moralinių padugnių ir ant pjedestalo užkeltų abiejų lyčių prostitučių bei kekšių, itin pamėgo vaizduoti aukas ir nuskriaustuosius, tuo pateisindama savo tuščią, intelektualiai sterilų, nuogai pragmatinį, amoralų, cinišką ir įžūlų gyvenimo būdą. Jie puikiai žino, kad auka šiandien prisistatyti dar ir kaip apsimoka. Jei nesulauksi pinigėlių, tai bent gausi paguodos ir palaikymo, galėsi savo ir kitų akyse pasijusti teisuoliu, gal net autoritetu, prisistatyti “nuomonių formuotoju“.

Televizorius šiandien, kaip ir tiems vargšams požeminių bunkerių “termitams“, parodo, kuo žavėtis ir ką sekti, kuo tikėti ir mylėti, o ką niekinti ir nekęsti. Jis iškėlė naujają parazitų klasę kaip sektiną pavyzdį ir žmonijos idealą. Bet tai tik priešpaskutinė “tiesa“.

Komentarų: 1 »

  1. Gamtoje visi reikalingi. Dažnai girdime kad pensininkai, invalidai ir ligoniai yra našta visuomenei. Bet kas būtų, jei staiga dingtų ta našta? Ogi krizė -bankrutuotų ortopedinių priemonių, vaistų gamybos ir net dalis statybos įmonių. Na te lieka pensininkai ir invalidai, bet išnyksta jūsų minimi parazitai. Kas laukia? Ogi dar baisesnė krizė – nes tie suvartoja dar daugiau. Karantinas. Nedirba kavinės – krizė. Kavą priversti išsivirti namie, bet… Bet reikia ieškoti naujų galimybių. Siūlau vietoj kavinių įsteigti nugaros kasytojų įmones – darbas saugus, iškviestam kasytojui pro duris atsuksime nugarą, jis atlikęs savo kilnų darbą, išrašys sąskaitą, sumokės mokesčius, dėka ko rinkos ekonomika gyvuos. Sakote, – ar pats negali pasikasyti? O ar pats kavos negali išsivirti? Dar lengviau – darbas patogus rankų nereikia nepatogiai raityti. Sakote keistai aš čia samprotauju. Todėl, kad rinkos ekonomika keista. Tampant perteklinei reiktų pradėti planuoti, tada ir parazitus galėtumėm planingai mažinti. O dabar negalim, nes ir jie reikalingi, kaip pelėsis ir grybai miške. Kas būtų, jei nebūtų pelėsio ir grybų? Ogi miškas nepūtų tik augtų ir augtų, deguonies atmosferoje daugėtų iki tokio lygio kol nuo menkiausios kibirkšties miškas sprogtų. Taigi, visur reikalinga pusiausvyra ir visi reikalingi.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: