Praleisti ir eiti į turinį

Vytautas Sinica: Niekada nereikia laukti, kol kas pasikeis savaime

vytautas-sinica-gyvenime-niekas-negerbia-prisitaikeliu7Jau matėme, kaip garbingi žmonės, verčiami išsiginti žodžių, pasakytų vienos mažumos atžvilgiu. Kaip kentėjo ministras, savo fraze neva pažeidęs moterų ir vyrų lygybės principą. Matėme, kaip iš oficialių dokumentų garuote išgaruoja žodis „tauta”. Prieš kelias dienas iš Briuselio vėl pasigirdo perspėjimas: nebus europinių vertybių, nebus ir pinigų. Svarbiausia ES vertybė, jei pamiršote – betautis, bedievis ir belytis padaras. Politologas Vytautas Sinica sako, jog šiuo požiūriu Lietuva tik laimi, būdama šioks užkampis.

logo2


– Pirmiausia norėčiau paklausti apie povestuvinę kelionę. Gal jos metu susipažinot iš arčiau ir su itališku nacionalizmu?

– Iš tikrųjų, italų nacionalizmo nepatyriau, nes ir migrantų tema Italijoje nebėra tokia jautri, – jų srautai nukrypę Ispanijos link. Kita vertus, turistas nėra tas užsienietis, kuris galėtų patirti kažkokį svetingumą ar priešiškumą. Bet apskritai Italija – nuostabi vieta, verta aplankyti dabar, kai turistų visiškai nėra, o ir viruso rodikliai kaip Lietuvoje.

– Vadinasi, nebuvo kam priminti pačiam turint nacionalisto, euroskeptiko ir homofobo pravardes…

– Šias etiketes priimu su šypsena, suprasdamas, kodėl jas gaunu. Jos skirtos paniekinti tam tikrą pasaulėžiūrą. Ir jos man net savaip patinka, nes tikrai nesigėdiju ir neišsižadu savo požiūrio, kad šeima yra tik tarp vyro ir moters, kad valstybes kuria tautos, kad Europos Sąjunga turi gerokai reformuotis, kad apskritai išliktų. Aš iš tikrųjų taip manau ir kategoriškai to laikausi.

– Kitaip tariant, vadinamieji „žmogaus teisių gynėjai“ elgiasi nenuosekliai: patys puola stereotipus ir etiketes, ir patys jais naudojasi, išplaudami sąvokų reikšmes.

– Labai retai būna, kad kas nors kovotų nuosekliai pagal kažkokį principą. Dažniausiai tie principai pasirenkami pagal naudingumo kriterijų.

– Kino režisierius Gytis Lukšas apie šitą laiką atsiliepė metaforiškai, pasaulis, jo nuomone, yra paniręs į tamsų debesį. Gal politologas paaiškintų kitaip?

– Taikli metafora. Aš manau, kad šiandien ne tik Europa, bet ir visas Vakarų pasaulis gyvena tam tikro dvasinio ir intelektualinio nuosmukio laikotarpiu. Jis tęsiasi daugiau kaip pusę amžiaus ir reiškiasi įvairiausiais pavidalais. Galima nepritarti, bet ir pati sekuliarizacija yra nuosmukis. Niekas netapo turtingesnis vidumi dėl to, kad atmetė aukštesnės jėgos tikimybę.

Kita vertus, iškiliausi pasaulio universitetai ir šalių, į kurias lygiuojamės, švietimo sistemos yra kamuojamos politinio korektiškumo. Žmonės nebegali sakyti, ką galvoja, nebegali laisvai diskutuoti, pranešėjai su kontraversiškomis idėjomis būna peticijomis, „komjaunuoliškų“ studentų parašais atšaukiami, renginiai uždraudžiami. Universitetuose įkurtos vadinamosios saugios zonos, t.y., patalpos, kuriose studentai gali būti ramūs, kad nesusidurs su skaudžiomis, jiems nepatinkančiomis idėjomis. Bet juk universiteto, apskritai, mokslo, intelektualinio gyvenimo esmė yra skirtingo požiūrio idėjų ir požiūrių susidūrimas, iš kurio gimsta arba negimsta naujas žinojimas. Šita tradicija šiandien apskritai miršta visame Vakarų pasaulyje, ji skverbiasi (kol kas iš lėto) ir į Lietuvą. Nepaisant to, kad faktinių žinių, statistikos tik daugėja ir daugės, ir diduma turime prieigą prie interneto, kitų skaitmeninių technologijų, bet, kaip dabar pastebi ir ugdymo srityje dirbantys žmonės, paties polinkio, noro naudotis jomis ieškant žinių, net banaliai „guglinti“ nėra. Taigi turint daug galimybių naudotis pasaulio žinija, sąlyginai yra labai mažai paskatos tą daryti. Aš manau, kad dviem požiūriais – dvasiniu ir intektualiniu mes tikrai gyvename tamsoje, ir gilioje; tai galioja tiek suaugusių, tiek vaikų, ypač vaikų, atžvilgiu.

– Politkorektiškumą turbūt galima vadinti melagystės režimu. Tarkime, pasakymas, kad svarbiausius, jeigu ne visus, mokslo ir technikos atradimus padarė baltieji, gali būti sutiktas kaip antausis juodiesiems, nors istoriškai turbūt yra nepriekaištingas.

– Iš tikrųjų, tai yra didžiulė problema. Politinis korektiškumas reikalauja nutylėti daugybę dalykų, kurie neatitinka to įvairovės mito, kad visos kultūros, visos civilizacijos, visi skirtingų rasių žmonės vienodai prisidėję prie žmonijos kultūros aruodo. Tai netiesa. Akivaizdu, kad Europos, arba platesne prasme vėlesniais naujaisiais amžiais Vakarų indėlis yra didžiausias. Su tokiomis ir panašiomis insinuacijomis tenka susidurti nuolat. Neseniai matėm vienos Lietuvos žmogaus teisių gynėjų organizacijos (jie taip save vadina) raginimą Europai naujai pažvelgti į savo istoriją ir susigėsti, anot jų, dėl europocentristinio pasakojimo, kurį sukūrė baltieji, versdami per jų prizmę matyti iškreiptą istorijos paveikslą. Europocentrinio matymo esą reikia atsisakyti. Labai įdomus paradoksas: leftistinės organizacijos, kurios lozungais kovoja už proeuropietišką Lietuvą, už Europą, reikalauja, kad Europa išsižadėtų pati savęs. Išsižadėtų dėl Europos, kurios dar nėra ir kurią jie tikisi sukurti skatindami visuotinę įvairovę. Tai savinaikos procesas. Iš kurgi, jeigu ne iš antikinės ir krikščioniškos Europos civilizacijos lobyno, mes semiamės kūrybiškumo ir idėjų? Sąmoningas nutylėjimas to, kas iš tikrųjų kuria kultūringą žmogaus paliestą pasaulį, kuriame gyvename ir norime gyventi, sąmoningas melas nieko gera negali duoti, jis tik silpnina prasmės jausmą, mūsų norą gyventi ir kurti, palikti pėdsaką po savo trumpo buvimo.

– Rasi, politkorektiškumas neprieštarauja aistrai griauti, užgimusiai tam tikrame sluoksnyje ar mažumoje? Klausdama turiu galvoje jau trečią mėnesį trunkančias riaušes Jungtinėse valstijose, kurių aidą buvome pajutę ir Lietuvoje.

– Sunku konceptualizuoti tą gaivalą, kuris reiškiasi Amerikoje. Galbūt jis neturi visiškai naujo etapo bruožų, nes judėjimą „Black Lives Matter“ (BLM) į gatves išvedė nuostatos, kurios senokai tūnojo visuomenės viduje. Kad jos pratrūktų, kartais gana kokio sentimento ar ideologinės nesąmonės. Juk gerą dešimtmetį o gal ir daugiau, ypač Barakui Obamai valdant, visi kairiųjų anarchistinių ir komunistinių pažiūrų žmonės, kurių dabar Amerikoje yra labai daug, nes švietimo sistema tokius ir ugdo, jautė, kad viskas vyksta jų norima linkme. B. Obama, o po jo, kaip jie tikėjosi, Hillary Klinton, lėtai, bet užtikrintai turėjo sukti Ameriką į kairę, tačiau išrinkus prezidentu Donaldą Trampą, pasirodė, kad yra daug amerikiečių, kuriems šita svajonė svetima. Radosi priešprieša ne tik partijų, bet ir kasdieniniam lygmenyje, prasideda pykčiai gatvėse ir protestai. Pagal respublikonišką valstybės viziją ji turi būti nacionalinė, branginanti savo valstybės tėvus, simboliškai telkiančius gyventojus į visumą, o pagal demokratus, ypač naujuosius, gal tiesiai neišsakant, reikėtų vadovautis kone Lenino idėjomis: naikinti nacionalinę valstybę, iki lygiavos perdalinti turtą ir kurti komunistinį internacionalą. Siautėjantis BLM judėjimas griauna ne tik paminklus, bet ir plėšia, naikina privatų turtą, o kairioji, „meinstryminė“ žiniasklaida dabar atvirai teisina jų veiksmus.

– Politiškai korektiškai?

– Aiškina, jog žmonės, kurie naikina, plėšia, neturi jokių šansų šioje sistemoje kada nors turėti tokį turtą; jiems tai nesuprantama ir svetima, nes dauguma juodaodžių gyvena iš paskolų ir jokio turto per gyvenimą neužgyvena. Pats paveldėjimas esą yra baisus kapitalizmas, nes juodaodžiai JAV, suprask, dažniau paveldi skolas. Vadinasi, aiškina toji žiniasklaida, yra morališkai teisinga, kad jie naikina tai, ko niekada negaus, esą reikia suprasti ir juos. Tai yra jau net nebe ateistinis ar genderistinis komunizmas, tai yra ekonominis komunizmas, kaip XX amžiuje. Galima sakyti, jie teisina Amerikos „išbuožinimą“. Žinoma, tos idėjos, kaip sakiau, nėra naujiena. Ir jeigu atsiranda tam tikras katalizatorius, kas užveda žmones, kartais nebaigusius jokių universitetų ir nepasižyminčius jokia ideologija, bei sužaidžiama jų sentimentais, jie, pagauti bandos jausmo, išeina į gatves ir jų sentimentai liejasi per kraštus įvairiausiais būdais.

– Juokas juokais, galbūt tokia mažumų revoliucijos pradžia?

– Bandoma ją sukelti, bet nemanau, kad ji pavyks. Norėčiau grįžti prie politinio korektiškumo. Prisiminiau labai įdomų epizodą. Po to, kai nusikaltėlis Džordžas Floidas buvo nužudytas policininko, ir didelė dalis žiniasklaidos ir visuomenės stojo jo pusėn, elitinis JAV leidinys „Wall Street Journal“ paskelbė redkolegijos narės straipsnį, kur konkrečia statistika (kad dažniausiai nuo policininkų veiksmų žūva baltųjų, kad smurtiniai sulaikymo atvejai taip pat dažnesni baltųjų atžvilgiu, kad nors juodųjų nusikaltėlių yra daugiau, bet smurtinių veisksmų prieš juos nėra santykinai daugiau ir pan.), buvo įrodyta, jog sisteminio rasizmo bent jau policijoje nesama. Po to daugybė žurnalistų pasirašė reikalavimą atleisti ne tik straipsnio autorę, bet ir visą redkolegiją, tačiau redakcija atsisakė tai daryti: kol savininkai leis, jie laikysis nuomonių įvairovės. Šitas pavyzdys verčia susimąstyti, kur mes esame. Labai blogoje situacijoje. Lietuvoje gal tokio drastiško pavyzdžio nerastume, bet vienos ar kitos nuomonės niekada nesusilaukia dėmesio, jų niekada nepaklaus ir nenorės išgirsti, juolab jų autorių kviesti į televizijos laidas…

– O jeigu pakvies, parūpins tiek oponentų, kad jo nuomonė bus sutrinta į miltus.

– Lietuviško žanro klasika, deja. Laimei, panašios leftistinės idėjos į Lietuvą gerokai vėluoja, liūdna pripažinti, bet vėluoja dėl sovietmečio, nes būtent tuo metu jos ir įsigalėjo Vakaruose. Mes tam tikra prasme laimime, kad jos vėluoja, kad esame šioks toks užkampis šiuolaikinėje Europoje, nes šiuolaikinė Europa serga, kaip ir kalbėjome, dvasiškai, intelektualiai. Mes turime šansą sulaukti, kol ideologinės nesąmonės diskredituosis Vakaruose ir nespės įsitvirtinti Lietuvoje.

– Ilgai teks laukti? Priminėt vieną išmintį. Mokinys paklausė Mokytojo, ar ilgai teks laukti padėties pagerėjimo, ir Mokytojas atsakė: jeigu laukti, tai ilgai…

– Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, su kuriuo paskutiniais jo gyvenimo metais teko artimai bendrauti, nuolat kartodavo: sėjam mes, bet ne mes pjausim, pjaus kiti. Gyvenime dideli dalykai vyksta ne žmogaus gyvenimo laiko perspektyvoje. Ne nuo mūsų priklauso, kokios stadijos yra vienas ar kitas procesas, mes tik įsitraukiame į juos, į vykstančius procesus, paliekam kažkokį savo pėdsaką, vildamiesi, kad gerą, teisingą, prasmingą pėdsaką, ir nežinome, kas iš to išeis. Mūsų laikais gi labai norima visų savo darbų vaisius patiems ir spėti nusiskinti.

– Gal, kaip sakė filosofas Alvydas Jokubaitis, anonsuodamas jūsų knygą “Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė“, V.Sinica taps Lietuvos prezidentu, jeigu išliks pati valstybė?..

– (Juokiasi). Aišku, jei nori kažką reikšmingo šiame gyvenime nuveikti, nereikia bijoti, kad galbūt mūsų pastangos nieko nereikš, kad gal ir nepamatysime savo darbo vaisių. Ypač jei pasižiūri į žmones, kuriais labai didžiuojamės, kurie kėlė tautos kultūrą, sąmonę, raštingumą beviltiškomis aplinkybėmis, ypač XIX amžiuje, nesitikėdami sulaukti nepriklausomos Lietuvos valstybės, kurioje lietuvių kalba, kultūra, istorija turės garbingą vietą ir iš esmės bus valstybės pamatas. Mane ypač liūdina, kai įvairiuose renginiuose, ypač minėjimuose, vyresni žmonės, paprastai turintys didesnę pajautą tam, kas praėjo ir, ką reikia atsimint, sako: „Ooo, gražaus jaunimo prisirinko, galime būti ramūs, Lietuva gerose rankose“… Graži, bet neteisinga frazė: niekada negali būti ramūs ir niekada Lietuva nėra gerose rankose. Savaime visuomenė nesikeičia ir augantis jaunimas nėra nei labiau patriotiškas, nei mažiau korumpuotas, nei dar koks nors. Tie žmonės, kurie savarankišką gyvenimą pradėjo, kūrė šeimas, augino vaikus 90-aisiais, patyrė labai daug nusivylimo Lietuvos nepriklausomybe, ekonomine padėtimi, laukinio kapitalizmo santykiais, kur kiekvienas kovėsi už save dažnai visiškai nesąžiningomis sąlygomis. Nusivylimo dvasios gana daug perduota mano kartai ir dar jaunesniems, tad įsivaizduoti, kad tiesiog keičiantis kartoms, pasikeis gyvenimas, beprasmiška. Niekada nereikia laukti, kol kas pasikeis savaime. Jeigu nori kažkokio pokyčio, turi dėl jo ir kažką daryti. Tai galioja ir valstybės, ir žmogaus gyvenime.

Kalbino Danutė Šepetytė

logo2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: