Praleisti ir eiti į turinį

Saulius Dambrauskas: Teisingumo siekimas žmogaus santykyje su valdžia yra negalimas

Detalesnę tokios praktikos analizę siūlyčiau perkelti į diskusinį seminarą. Taigi, jei mane išgirs nors vienas teisės korifėjus – aš metu iššūkio pirštinę debatams šia tema tiek teismams, tiek ir teisėkūrai.

Įdomus dalykas: viešuoju interesu pripažįstama tai, kas paliečia daugelį žmonių arba pamatines (konstitucines) vertybes! Tačiau tie DAUGELIS, kurie patirią pažeidimą ir jiems „skauda”, faktiškai neturi elementarios teisės kreiptis į teismą. Pagal suformuotą teismų praktiką kiekvienas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti konkrečias patiriamas neigiamas pasekmes ir jos neturi būti abstrakčios.

Taigi užmirškite tas patriotines nesąmones apie rūpestį savo miestu ar Lietuva, taip pat užmirškite rūpestį savo ir vaikų ateitimi, gyvenamąja aplinka bei vietos infrastruktūra, ir net pamirškite savo teisę į sveiką ir švarią aplinką – tai per daug abstraktu.

Turite įrodyti, kad Šimonių girioje turite konkretų sklypą, kurį kažkas ketina iškirsti, arba plynai kertamoje centrinėje Kauno miesto gatvėje jums priklauso medis. Tada teisė kreiptis į teismą taps fundamentali.

Tačiau, ką daryti, kai įstatyminę pareigą turinčios valdžios institucijos nesiima ginti viešojo intereso arba jų interesai tampa priešingi viešajam visuomenės interesui? Ar tada viešasis interesas, kurį Konstitucinis Teismas įvardino „bendru gėriu”, lieka pasmerktas? Būtent šis doktrininis pasirinkimas lemia mūsų valstybėje valdžios ir žmonių santykio teisių balansą.

Kyla klausimas: jeigu Teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, tai kodėl teisingumo siekimas žmogaus santykyje su valdžia yra negalimas. Kaip šiame viešojo intereso gynimo monopolyje vykdomas Teisingumas, kai pati valdžia ar jos institucijos pažeidžia viešąjį interesą, ir kai valdžios institucijų interesas tampa priešingas viešajam? Žmogus, ir jo advokatas yra pasmerkti banaliai tik savo asmeninės erdvės apsaugai. Tuo tarpu jo pilietinės savimonės ryšys su bendruomeniniu (t.y. viešuoju) interesu tiesiog paneigiamas ir net naikinamas.

Todėl pabrėžiu, jog pirmoji kliūtis siekiant apginti viešąjį interesą Lietuvoje – tai mūsų teismų sistemos „klampumas” – giliai įsišaknijusi praktika, pagal kurią bet kokiu formaliu pretekstu teismai siekia nusišalinti nuo savo konstitucinės priedermės – Teisingumo vykdymo. Todėl aš kaltinu teismus, nes būtent jie kėsinasi į mūsų, kaip teisinės valstybės būtį ir tai lemia daugybę TEISINGUMO spragų, teisinį nihilizmą ir net nusivylusios tautos emigraciją.

Dėl viešojo intereso gynimo siekiant sustabdyti beatodairišką Lietuvos miškų naikinimą saugomose teritorijose jau yra inicijuotos dvi bylos Europos žmogaus teisių teisme bei pateiktas individualus pareiškimas Konstituciniam Teismui. Visos jos tik dėl asmenų teisės kreiptis į teismą pažeidimo. Ir tai tik pradžia.

Tame yra didžiulė advokacijos prasmė. Todėl kviečiu Kolegas vienyti jėgas keliant strategines bylas bei siekiant mūsų teisės sistemą padaryti pažangesne žmogui.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: