Praleisti ir eiti į turinį

Dėl Petro Cvirkos paminklo Vilniuje

Nacionalinio susivienijimo pranešimas

visuomenei ir Lietuvos kultūros tarybai

dėl Petro Cvirkos paminklo Vilniuje

2020 m. rugpjūčio 24 d.

Visuomenę šokiravo informacija apie tai, kad Lietuvos kultūros taryba (LKT) skyrė 42 tūkstančius eurų diskusijoms, kuriomis neva siekiama išsiaiškinti, kaip derėtų elgtis su Petro Cvirkos paminklu to paties pavadinimo aikštėje, Vilniuje.

Viena vertus, tokias diskusijas prieš metus  jau yra surengusi Rašytojų sąjunga ir be jokio atlygio, todėl 42 tūkstančių eurų suma akivaizdžiai skirta ne diskusijoms, o šių lėšų pasisavinimui per Mažąją bendriją „Studio Space/Time“. Kita vertus, tariamomis diskusijomis LKT siekia primesti visuomenei mintį, neva minėtas paminklas buvo pastatytas Petrui Cvirkai ne kaip politikui, o kaip rašytojui, neva šio asmens padaryti nusikaltimai Lietuvai, jos valstybingumui ir žmonėms niekuo nesusiję su jam pastatytu paminklu P. Cvirkos skvere, Vilniuje.

Apgailėtina, kad valstybės vadovai, viešai suabejoję P. Cvirkos paminklui surengtų diskusijų įkainiais, nutylėjo esminį faktą, kad 2019 metais Vilniaus m. savivaldybės tarybos istorinės atminties komisijos prašymu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) parengė ir pateikė išsamią 14 puslapių ekspertinę išvadą dėl P. Cvirkos gyvenimo ir jo veiklos vertinimo.

Išvadoje nurodyta, kad P. Cvirka buvo uolus okupacinės valdžios organizuoto rinkimų farso aktyvistas, Lietuvos komunistų partijos (LKP) narys, aukščiausio rango okupacinės valdžios pareigūnas. Joje konstatuota, kad okupuotoje Lietuvoje paleidus Lietuvos Respublikos Seimą, buvo renkamas naujas marionetinis Liaudies seimas. Pasirengimas rinkimams ir patys rinkimai visose trijose okupuotose Baltijos šalyse vyko sinchroniškai ir juos koordinavo Maskva. Šie fiktyvūs rinkimai turėjo legalizuoti okupacinės valdžios sudarytą ir nuo jos visiškai priklausomą instituciją Lietuvos aneksijai įforminti. Rinkimuose P. Cvirka dalyvavo kaip oponentų neturintis kandidatas į Liaudies Seimą, jis rašė propagandinius Raudonąją armiją ir pačius rinkimus šlovinančius straipsnius. Alytaus rinkiminėje apygardoje P. Cvirka buvo išrinktas marionetinio Liaudies Seimo deputatu. 1940 m. liepą P. Cvirka įstojo į LKP, įgydamas dvigubas – aukščiausias administracines ir politines šalies valdymo galias. Ši okupantų administracija dėjo parašus ant sąrašų tų asmenų, kurie turėjo būti ištremti. Dalis ištremtųjų į Lietuvą taip ir nebegrįžo.

LGGRTC išvadoje nurodoma, kad marionetinio Liaudies seimo atstovai – prezidiumo pirmininkas Liudas Adomauskas, LKP laikraščių leidėjas ir redaktorius Mečys Gedvilas, LKP narys Juozas Grigaliavičius ir du šio Seimo prezidiumo sekretoriai – Petras Cvirka ir Antanas Venclova (rašytojo Tomo Venclovos tėvas), pasirašė keturias Lietuvos valstybingumą „de jure“ panaikinančias Liaudies seimo deklaracijas. Dvi jų skelbė naikinančios privačią žemės nuosavybę, privatų bankų ir pramonės valdymą, kitos dvi pakeitė valstybės santvarką ir paskelbė Lietuvos įstojimą į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą. Tokiu būdu šie Liaudies seimo atstovai, „savo valia“ pasiprašę priimti Lietuvą į SSSR, nutiesė teisinį kelią penkiasdešimt metų trukusiai Sovietų okupacijai.

LGGRTC ekspertinėje išvadoje nurodoma, kad kolaborantas – tai „okupantų talkininkas, tėvynės išdavikas, okupuotos valstybės centrinės ir vietinės valdžios (administracijos) pareigūnas, valdininkas ar tarnautojas, vykdantis okupacinės valdžios nurodymus (politiką) ir prievarta verčiantis savo piliečius (tėvynainius) paklusti okupantų valdžiai“ (Dr. Vytautas Tininis). Išvadoje vadovautasi ir amerikiečių istoriko bei sovietologo Dr. Aleksanderio J. Motylo apibrėžimu, jog „kolaboravimas yra sąmoninga, reikšminga ir savanoriška pagalba okupanto tikslams“.

LGGRTC nustatė, kad P. Cvirka buvo įgaliotos komisijos, galutinai įforminusios Lietuvos aneksiją, narys. Būtent ši komisija vyko į Maskvą „parvežti Stalino saulės“ – t. y. inkorporuoti  Lietuvą į SSRS. Išvadose nurodoma, kad tiek minėtos deklaracijos, tiek pačios komisijos veikla buvo neteisėtos Lietuvos konstitucijos ir tarptautinės teisės požiūriu, primestos Lietuvai okupacinės valdžios, buvo nelegalios, neteisėtos ir neišreiškė lietuvių tautos valios.

LGGRTC nustatė, kad P. Cvirka tapo Sovietų Lietuvos Rašytojų sąjungos pirmininku, buvo renkamas LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, taigi savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis. Jis Lietuvos okupaciją įvardijo kaip „išvadavimą“, vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją okupantų saugumui, iki pat mirties žavėjosi sovietų valdžia ir, pagal užimamas pareigas, vertė taip elgtis kitus.

Nacionalinis susivienijimas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos kultūros tarybos įstatymą (2 str.) LKT yra biudžetinė įstaiga, pavaldi Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai. Šiai įstaigai įstatymu pavesta įgyvendinti valstybės politiką kultūros ministrui pavestose valdymo srityse. LKT tikslai – sudaryti sąlygas įvairiapusei kultūros ir meno plėtrai ir sklaidai, užtikrinant racionalų ir pagrįstą skirstomų lėšų panaudojimą, analizuoti kultūros ir meno procesus, darančius įtaką kultūros politikai (3 str.). Taigi LKT įstatymu nesuteikta teisė spręsti dėl asmenų, kolaboravusių su okupaciniu režimu ir padariusių nusikaltimus lietuvių tautai bei Lietuvos valstybei, atminimo įamžinimo, atitinkamai ji negali organizuoti ir diskusijų šia tema.

Tuo tarpu LGGRTC yra valstybės įstaiga, kuri pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 1997 m. birželio 5 d. įstatymą Nr. VIII-238 tiria Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą. Šiai įstaigai įstatymu keliamas uždavinys – atkurti istorinę tiesą ir teisingumą, tirti okupacinių režimų 1939–1990 m. vykdytą Lietuvos gyventojų fizinį bei dvasinį genocidą ir pasipriešinimą šiems režimams. Taigi šiuo atveju valstybėje veikia speciali institucija, pavaldi Lietuvos Respublikos Seimui, kuri vienintelė yra kompetentinga spręsti dėl P. Cvirkos kolaboravimo/nekolaboravimo su okupaciniu režimu, kitaip tariant, tik LGGRTC, o ne LKT gali spręsti dėl žymaus sovietmečio politinio veikėjo P. Cvirkos kaip asmens įamžinimo tinkamumo. Atitinkamai LKT nėra kompetentinga rengti diskusijos dėl šio su okupaciniu režimu kolaboravusio asmens elgesio, juolab švaistyti tam tikslui mokesčių mokėtojų lėšas.

Atkreipiame dėmesį, kad minėtame 1997 m. birželio 5 d įstatyme (preambulėje) Lietuvos Respublikos Seimas konstatavo, jog nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota, o primesti okupaciniai režimai neteisėti. Todėl diskusijų, ypač valstybės finansuojamomis lėšomis, šia tema vykti nebegali. Savo išvadas dėl P. Cvirkos veiklos sovietmečiu LGGRTC visuomenei ir valstybės institucijoms pateikė. Jos yra nenuginčytos, todėl galiojančios ir privalomos švietimo ir mokymo įstaigoms, taip pat Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai ir jos globojamai Lietuvos kultūros tarybai. Priešingas elgesys paneigia valdžių padalijimo principą, draudžiantį skirtingoms valdžios institucijoms, savintis svetimas funkcijas.

Nacionalinis susivienijimas neabejoja, kad Lietuvos kultūros taryba (Daina Urbanavičienė, Vytautas Anužis,  Ema Silvija Bojadžian, Elzė Gudavičiūtė, Virginijus Kinčinaitis, Agnė Narušytė, Rolandas Palekas, Radvilė Racėnaitė, Skaidra Trilupaitytė, Dainius Vaitiekūnas) padarė politinę ir moralinę klaidą organizuodami tariamas diskusijas dėl paminklo P. Cvirkai likimo. Tačiau klaida negali būti laikomas LKT sprendimas skirti šiai „diskusijai“ neproporcingai dideles lėšas, kai jų taip stinga kultūros darbuotojų atlyginimams. Šios lėšos neturi nieko bendro su minėtos diskusijos tikslais, o aplinkybę, kad 42 tūkst. eurų sumą „laimėjo“ mažoji bendrija „Studio Space/Time“,  kuri negyvuoja nė metų (įsteigta 2019-09-09) ir kurioje dirba tik vienas asmuo (Povilas Marozas), turėtų aiškintis šalies Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Nacionalinis susivienijimas ragina Lietuvos kultūros tarybą nedelsiant atšaukti minėtas diskusijas ir skirti lėšas svarbesniems kultūros tikslams, priešingu atveju Nacionalinio susivienijimo atstovai per šių metų rinkimus patekę į Seimą įsipareigoja kelti klausimą dėl LKT narių, dalyvavusių minėto sprendimo priėmime,  atsakomybės (dėl mokesčių mokėtojų lėšų švaistymo) ir apsimestinio sandorio – 42 tūkst. eurų sumos skyrimo abejotinam juridiniams subjektui panaikinimo nuo pradžios (ab initio), nes jis prieštarauja gerai moralei ir įstatymu įtvirtintoms bei visuotinai žinomoms aplinkybėms – P. Cvirka buvo sovietinės administracijos veikėjas, aktyviais veiksmai įtvirtinęs okupacinį režimą, vykdžiusį Lietuvos gyventojų represijas ir genocidą.

Raginame Lietuvos valstybės vadovus vengti politinių reveransų valstybės istorinės praeities neišmanėliams arba okupacinio režimo šlovintojams, gerbti Lietuvos genocido aukų (partizaninio pasipriešinimo dalyvių) atminimą, netoleruoti ir nepuoselėti paminklų statymo ar išsaugojimo asmenims, atsakingiems už sovietų okupacijos atneštas Lietuvos žmonių kančias.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: