Valstybė, atimanti ginklus iš žmonių karo atveju, yra pasmerkta

Algimantas Rusteika
Kauno forumas

 

Apklausos – kiek procentų gintų šalį – visiškai nereiškia, kad tiek, kiek atsakė “taip“ – eitų ir gintų. Tai daugiau simpatijos savo valstybei rodiklis, savotiškas pasitikėjimo reitingas. Tačiau tikrasis “aš“ atsiskleidžia ne įsivaizdavime apie tikrovę, o tikrovėje.

Realus žmogaus apsisprendimas paaiškėja mirties akivaizdoje, o ne atsakant į klausimėlius šiltame krėsle, čiulbant paukšteliams, kai kalbama kaip gražiau ir teisingiau. Neišgalvotame gyvenime herojais dažnai tampa abejojantieji, o ryžtingus pasiryžimus prieš kameras demonstravę – pabėga.

Tokios apklausos, nustatančios pasiryžimą būti pasiryžusiu yra įdomios, nustatinėti procentus visai smagu. Tik gal reikia baigti drąsintis tais pasiryžimų procentais ir užduoti svarbesnį klausimą – kaip tą ryžtą realiai įgyvendinti?

Lietuva ne Donbasas – šalyje ant dviejų galybių ribos Apokalipsė prasidėtų staiga, kaip A.Tarkovskio “Aukojime“. Užgestų TV ir kompiuterių ekranai, nutiltų telefonai, mobilieji, dingtų elektra, vanduo ir internetas. Taptų keistai tylu ir tik tolumoj išgirstum pralekiančių kovinių lėktuvų gausmą. Visa tai, kas iki tos minutės buvo normalus gyvenimas, negrįžtamai dingtų.

Ir ką tada reikėtų daryti man, pasiryžusiam ginti? Imti vėzdą, beisbolo lazdą, kirvuką ar dujų balionėlį? Kur eiti, ką veikti, kas vadovaus, kokie uždaviniai? Į savo seniūniją ar prie “Maksimos“, kuri po valandos kitos jau bus plėšiama degeneratų gaujų? Kam tada aš būsiu toks reikalingas? Ką man patars ir kaip padės valstybė, vis klausianti mano pasiryžimo ją ginti?

Ogi niekaip nepadės ir nepatars. Atmintinėje kaip elgtis karo metu daug ir smulkiai papasakojama apie tai, kaip iš karo veiksmų zonos pabėgti, kaip apsirūpinti vandeniu, makaronais, degtukais ir degtine, ko nedaryti, kad nežūtum per keliolika minučių. Tačiau kaip ginti šalį, jeigu nesi ginkluotųjų pajėgų narys, apie ką mūsų vis klausia ir klausia anketose – praktiškai jokių konkrečių patarimų.

O štai kiekvienam šveicarų vyrui nuo 20 iki 50 metų jokių ministerijos atmintinių nereikia. Nueina prie spintos, pasirenka pagal metų laiką karinę aprangą iš komplektų, jam išduotų valstybės, pasiima valstybės nupirktus kovinius ginklus ir šaudmenis ir vyksta ten, kur jau tiek kartų per pratybas būta.

bp2

Ten gaus nurodymus, o jei štabai ar ryšiai bus sunaikinti – veiks savo būryje savarankiškai pagal iš anksto numatytus tikslus. Visa šalis per keliolika minučių tampa ginkluota jėga. Po valandos išskleista ir apginkluota, žinanti ką daryti daugiau kaip pusės milijono armija. Kiekvienas kaimas ir miestelis, kalnų ferma, tiltas, kalnų tunelis – tvirtovė, gynybos planai patvirtinti ir kiekvienam žinomi.

Pas mus dieną naktį klykiama apie grėsmę, tačiau net šauliams ir kariams savanoriams, esantiems kariuomenės dalimi, savo kovinių tarnybinių ginklų namie laikyti neleidžiama. Laikomi ginklinėse, kurios masine desanto ir diversinių grupių ataka gali būti žaibiškai užimtos ar tiksliais raketų smūgiais sunaikintos ir teritorinės gynybos praktiškai neliks.

Norintieji turėti ginklą namie turi nusipirkti jį patys už savo pinigus ir tai tik prastesnį, mat, valdžia labiau bijo šalį pasiryžusiųjų ginti negu priešo. O štai estų valdžia savo žmonių nebijo, ten kariai laiko ginklus namie ir nieko neatsitinka, išskyrus nepalyginamai geresnę parengtį netikėtumams ir realesnį atgrasymą tą žinančiajam.

Dabar mūsų valdžia nuėjo dar toliau. Seime svarstomos pataisos, kurios apribotų piliečių teisę į ginkluotą savigyną arba šalies gynybą karo atveju. Prasidėjus karui, visi piliečiai turėtų atiduoti legaliai laikomus ginklus – taip visuomenė faktiškai rengiama okupacijai. Ir tai niekam, išskyrus profesorių V.Radžvilą, nerūpi? Kur kaščiūnai, juknevičienės, landsbergiai ir kiti patriotiški domermanai, dieną naktį skalijantys apie grėsmes?

Meluojama, kad tai sumažintų teroristinių išpuolių pavojų. Nors iš tikrųjų ir teroristai, ir kriminaliniai nusikaltėliai niekada neina į policiją savo ginklų registruoti ir visada veikia nelegaliai, legalus ginklas – lojalių piliečių galimybė apsiginti, kurią norima atimti. JAV statistika akivaizdžiai rodo, kad nusikaltimų šaunamaisiais ginklais daugiausiai daroma būtent tose valstijose, kur griežtesnis jų reguliavimas, nes nusikaltėliai žino, kad įsilaužus į namus jiems nebus pasipriešinta.

Yra paprastas dėsningumas – kuo valdžia nedemokratiškesnė, kuo svetimesnė savo piliečiams – tuo labiau jų bijomasi ir griežčiau draudžiama turėti ginklą. Valstybė, kurios valdžia nori atimti ginklus iš žmonių net karo atveju, yra paprasčiausiai pasmerkta.

Kokiam gyvenimui karo atveju rengia mus neleisdami turėti ginklų, nesunku įsivaizduoti perskaičius latvių polittechnologo Jurgis Liepnielks studiją, parengtą išnagrinėjus naujausią karų buvusioje Čečėnijoje, Jugoslavijoje, Gruzijoje, Ukrainoje patirtį.

liepnieks

Jurgis Liepnieks

Kaip elgtis, jeigu prasidėtų karas

Aš žinoma nuoširdžiai ir iš visos širdies tikiuosi, kad mums niekada neteks pergyventi karo baisumų. Bet, turint omenyje, kokie nūnai neramūs laikai, o karas tikrai ne išimtinis reiškinys žmonijos istorijoje, o atvirkščiai – buvo kariaujama visą laiką, kiek siekia istorinė žmonijos atmintis, – kariaujama ir dabar, todėl, galbūt, verta trumpam susimąstyti apie pačias niūriausias galimos rizikos variacijas.

Aš surinkau internete patyrusių žmonių patarimus karo tematika – kaip elgtis žmonėms, jei prasidėtų karas. Tikras karas.

Egzistuoja paplitęs mitas, kad mūsų dienomis karo veiksmus galima stebėti tiesioginiam eteryje. Iš tiesų, ten, kur prasideda žudynės, televizijos niekada nėra. Grozne nebuvo jokios televizijos nė viename iš dviejų karų, Sarajeve, Srebrenicoje, Kosove televizijos nebuvo, Sirijos Alepe jos nebuvo taip pat. Ten, kur iš tikrųjų liejasi kraujas ir purvas, televizija ateina tik po to, kai viskas jau būna baigta, kad užfiksuotų masines kapavietes ar iš saugaus atstumo parodytų, kaip kažkas dega ir sprogsta. Tikras karas daug labiau siaubingas, nei mūsų (tų kurie jame nebuvo) įsivaizdavimai apie jį.

Ir taip, – kaip elgtis, jei prasidėjo karas, o jūs randatės mieste

Kaip visada gyvenime – variantų yra keletas. Šiandien tos galimybės, kuri numato, kad jūs nusprendėte įstoti į ginkluotąsias pajėgas ir dalyvauti karo veiksmuose, nesvarstysime. Šiandien tik apie civilius.

Svarbiausias patarimas karo pradžios atvejui – pagal galimybes kuo greičiau išsinešdinti iš miesto. Jau pirmą karo veiksmų mieste dieną, jame greičiausiai nebus nei elektros energijos, nei vandens, nei dujų, nei šilumos, nei mobilaus ryšio, nei wi-fi – nieko iš to, kas palaiko gyvybę mieste. Visi šie paminėti dalykai nedings vienu metu, tačiau bet kuriuo atveju tai įvyks pakankamai greitai.

Iškart iškils išgyvenimo problema. Kokiam dienų skaičiui jūsų name pakaks maisto produktų? – Teisingai – keletui dienų. Parduotuvės ir degalinės nutrauks darbą jau pirmą dieną, maždaug tada, iškart prasidės jų išplėšimas.

Išgyvens tie, kurie turės ką valgyti, ką gerti, pakeisti į tai, ko trūksta arba, pavyzdžiui, į teisę praeiti pro saugomą sargybos postą. Jeigu einate į parduotuvę – pasikvieskite su savimi draugus. Taip galėsite išnešti daugiau produktų, o antra – atsiranda viltis, kad pas jus niekas neatims prisiplėšto gėrio grįžtant atgal. Pirmosiomis karo dienomis visuomenė iš inercijos dar išsaugo kažkokius kultūros požymius ir banditizmas, marodieriavimas, degeneratų nebaudžiamumas dar nebūna taip paplitę, tačiau viskas pasiutusiu greičiu eina prie to.. ir todėl jums reikalingas ginklas.

bp3

Reikia suvokti svarbų dalyką. Karo veiksmų zonoje neegzistuoja savoka, kaip privati nuosavybė. Niekam neįdomu, kas prieš karą buvo įrašyta namų knygoje ar registruota įmonių registre. Dabar viskas atšaukta todėl, kad vyksta karas. Jums priklauso tik tai, ką jūs sugebate apginti.

Jeigu į jūsų butą įeina ginkluoti dėdės ir sako, kad čia jie įkurs kulkosvaidininko ar snaiperio poziciją – nesiginčykite

Tiesiog išeikite iš ten net tada, jei iš jūsų to nereikalaujama. Jūs nenorite būti šalia, kaip šį kulkosvaidininką „uždengs“ priešas. Nepasakokite dėdėms, kad tai privati nuosavybė ar kažką panašaus. Dėdės nervingi, nes į juos šaudoma, jie turi ginklus, jie kupini adrenalino ir vyriškumo – nesipykite su jais.

Gera naujiena ta, kad niekas kitas irgi neturi privačios nuosavybės, neskaitant tų, kurie turi ginklą ir kas gali apginti savo nuosavybę su ginklu rankose. Kitais žodžiais tariant, jei savininkas neturi ginklo – tai ne jo automobilis, jei savininkas neturi ginklo – tai ne jo maisto atsargos ir taip toliau. Visada teisus žmogus su ginklu rankose. Niekada nesiginčykite su žmogumi, kurio rankose ginklas. Gyvybė karo veiksmų zonoje įkainojama labai pigiai. Atminkite tai. Jus gali nužudyti bet kas, ir jam nieko už tai nebus. Niekas niekada neieškos žudiko.

Todėl jums reikalingas ginklas, kitaip pas jus greitai nebus nei maisto, nei vandens, nei sutuoktuvių žiedo, nei šiltų drabužių – nieko, kas gali padėti išgyventi.

Klasikinis ginklo įsigijimo kelias – policijos skyriaus apiplėšimas. Kaip taisyklė iškart atsiranda juodoji rinka – kareivėliai uždirba pardavinėdami kažką iš armijos atsargų, kažkas kažką parduoda iš taikos metu legaliai gautų ginklų. Atsiminkite, kad reikalingi ir šoviniai.

Jei atsiranda galimybė išsikeisti savo mamos papuošalus į kalašnikovo automatą – padarykite tai

Geriausia, jei tuo pačiu pavyks gauti ir kokį pistoletą. Jei užtaikysite ant patrulio patikrinimo – kalašnikovą iškart teks atiduoti, bet jūs galite tikėtis, kad po to, kai atiduosite automatą, jūsų papildomai neapieškos ir pistoletas liks jums. Čia nesvarstome galimybės, kad jus iškart nušaus pamatę ginklą jūsų rankose.

Jeigu jūs numatantis ateitį žmogus – jūs jau dabar turite legaliai įsigytą taikos metu arsenalą. Karo metu tai iškart taps aukso gysla. Aš turiu draugų namuose turinčių arsenalą, kuriuo galima kariauti metus-pusantrų. Labai svarbu nuspręsti, kur ir kaip jūs vyksite. Galbūt, visgi geriau bus likti ten, kur esate.

Tie, kurie namuose turi radijo imtuvus veikiančius nuo baterijų, randasi gerokai dėkingesnėje padėtyje, nei visi kiti. Kažkurios stotys būtinai veiks ir kažkokią informaciją apie tai, kas vyksta, galima bus tikrai gauti.

Reikia įvertinti geografinę ir strateginę jūsų buvimo vietos reikšmę. Kiek svarbūs miesto kontrolės požiūriu gali būti jūsų gatvė, jūsų kiemas, jūsų namas. Kokią kryptimi gali vykti susirėmimai, ar kontroliuos kažkas jūsų rajoną, ar bus čia pasipriešinimas, o jei bus kokio pobūdžio ir taip toliau.

Jei netoliese yra minosvaidžio pozicija – bėkite šalin iškart – ją priešininkas būtinai bandys sunaikinti. Ir šaudys jis ne iš kulkosvaidžio. Jei ant jūsų namo stogo įsitaisė snaiperis – bėkite iš ten. Grozne tokie namai buvo apšaudomi tankų. Niekas nenori medžioti snaiperių. Paprasčiau tokiuose namuose patrankomis ištaškyti du viršutinius aukštus.

Supraskite – jūs nenorite būti ten į kur nukryps tankų vamzdžiai. Tanko šūvio galia neįtikėtina. Vien tik skeveldros, susidariusios tankui pataikius į pastatą, šimto metrų spinduliu padaro mirtinas žaizdas tiems, kurie nerado priedangos. Kai kurių konfliktų metu, tam, kad sustabdytų tankus, miestuose buvo naudojamos galingi fugasiniai užtaisai, skirti sugriauti namams tankų kelyje ir taip sustabdyti juos įvarant į aklavietę. Pasikartosiu dar kartą – jūs norite būti labai toli nuo tankų ir tų, kurie bando juos sustabdyti.

Atminkite – jūsų klozeto vandens bakelyje yra vanduo, kurio pagalba galima išgyventi savaitę ar netgi ilgiau.Jokiu būdu nenuplaukite juo. Jis kokybiškai niekuo nesiskiria nuo vandens iš krano, bet iš krano vanduo daugiau nebeteka, parduotuvės nebedirba ir yra išplėštos. Šių vandens atsargų reikšmė didžiulė.

Laimei, Ryga nedidelė, ir yra galimybė išsikapstyti iš jos. Mieste išgyventi sudėtinga. Daugiabučių namų rajonai apskritai tampa spąstais, nekalbant apie tai, kad neveikianti kanalizacija, atliekos, lavonai, vasarą labai padidina užkrečiamų ligų riziką, o žiemą, savo ruožtu, buto neįmanoma apšildyti. Paruošti šiltą maistą labai sudėtinga. Iš Dauguvos ar Maros prūdo atneštą vandenį būtina virinti, jo tokiose sąlygose negalima gerti tiesiog taip. Jei pavyktų gauti iš armijos atsargų žibalo, galima pasidaryti improvizuotą viryklę, galima deginti baldus, tačiau anksčiau ar vėliau teks išeiti. Geriau išeiti pačiam, nei laukti meto, kai tą padaryti gali būti jau per vėlu.

bp1.jpg

Jeigu jūs susiruošėte į kelią, jums būtina suprasti armijos mąstymą. Svarbiausia, ką pabrėžia visi, – tai atrodyti civiliu. Jeigu jūs, dėl kažkokios priežasties užsitempsite kamufliažą, apsirengsite kaip Rembo ir taip išeisite į gatvę, pasigėrėkite šia akimirka, nes faktiškai jūs jau mirę. Jūs net nesuprasite kurios pusės snaiperis ar kareiviai jus pašalins. Kare tas, kuris atrodo kareiviu – yra kareivis, ir tas, kuris atrodo civiliu – galimai taip pat yra kareivis.

Jums būtina atrodyti kiek įmanoma labiau nepavojingu. Geriausia bomžu, su vaikais ant rankų ir balta vėliava matomoje vietoje

Paslėpkite automatą po striuke. Jei jums teko kalašnikovas su sulankstoma buože – idealu, jei ne – vis tiek slėpkite.

Iš vienos pusės, kareivių civiliai nedomina. Čečėnijoje, nežiūrint į intensyvius mūšius, tie, kurie nekėlė įtarimų, kad jie užsimaskavę kareiviai – senukai, moterys su vaikais ir t.t., galėjo beveik ramiai judėti po miestą. Kareiviai nenori be būtinybės „apšviesti“ savo pozicijos ar švaistyti šovinių vien tam, kad nušauti civilį bėgantį iš miesto.

Tai iš vienos pusės. Iš kitos, kalbant apie etninius, religinius konfliktus tas ne visada taip. Jugoslavijoje to nebuvo. Bet kuriuo atveju, jei jūs „užsirausite“ ant kulkosvaidininko ugnies taško, kuris dar tik ruošiamas ir apkasamas, ant diversantų grupės, jie gali nuspręsti, kad jūs – rizika arba priešininko šnipas, užsimaskavęs civiliu, ir gali pradėti „dirbti“ jūsų atžvilgiu.

Todėl, jeigu jūs matote kieme ar tuščiame name kareivius, jokiu būdu nesiartinkite. Net, jei jie atrodo visiškai draugiškai, net jei jie šypsosi ir jus draugiškai kviečia, eikite šalin. Labai gali būti, kad jie kviečia jus tik tam, kad be triukšmo priverstų užtilti. Tai karas, visi sudirgę, daugelis paranojiški, daugelis su patologiniu polinkiu į prievartą, polinkiu, kuriam galų galę davė valią – daugelyje konfliktų patyrę daliniai „apdorodavo“ ir taikius gyventojus, kurie galėjo išduoti jų pozicijas.

Atminkite apie tai, kai tik prasidėjo karas, kad Ženevos konvencija ne įstatymų rinkinys, o tik pageidaujamo elgesio aprašymas. Karo metu visokie degeneratai, moraliniai išsigimėliai ir psichopatai staigia išplaukia „ant bangos“ ir galų gale pradeda gyventi pagal nuosavą gyvenimo supratimą. Jūs nenorite jų sutikti ir jokiu būdu nesiekiate su jais jokio kontakto. Net ir akių.

Nesiartinkite prie ligoninių, kur visos kariaujančios pusės veža savo sužeistuosius ir šaudymas gali prasidėti bet kurią akimirką, kai kažkuri pusė užsimanys užimti šį strateginį tašką vien tik sau, o pralaimėjusieji nuspręs, kad „jei jau ne mums“ – tai ir niekam kitam ir iškvies artileriją ar aviaciją. Apeikite lanku buvusias valstybės įstaigas, bet kuriuos svarbius infrastruktūros objektus – stotis, ryšio centrus, televizijos centrus ir t.t. Niekur nevaikščiokite naktį. Naktį valdo armija, banditai ir marodieriai.

Armijos daliniai mieste dažnai labai miglotai įsivaizduoja kas vyksta ir kur dabar randasi priešas. Beveik visada kažkuriuo momentu savi šaudo į savus ir visada visi šaudo į neatsargius civilius.

Atminkite, kol jūs mieste, jūs turite galimybę pavogti benzino. Degalinės nebeveikia. Automobilių kuro neįmanoma gauti kitaip, kaip tik iš kariuomenės, tačiau jūs nenorite kontaktuoti su kariuomene, o ir ji nesiveržia jums padėti, tačiau kaimo vietovėje nebus net kur pasivogti.

bp4

Į kelią eikite šviesiu paros metu (daugelis pataria eitu tik prašvitus, kai naktiniai postai jau pavargę, o rytiniai dar neatsibudę), lėtai ir ramiai, taip, kaip tą daro civiliai. Savo elgesiu leiskite visiems aiškiai suprasti, kad jūs esate civiliai norintys išeiti. Neskubėkite. Maršruto sudarymo principas paprastas. Kuo mažiau patrulių, kuo mažiau sargybos postų, kuo mažiau kontaktų – tuo geriau. Aišku, kad centrinės gatvės, centrinės sankryžos, tiltai, kontroliuojami labiau, nes turi strateginę reikšmę. Išnaudokite tai, kad pažįstate miestą.

Jeigu reikia pernakvoti mieste todėl, kad daugiau nebeturite savo namo arba jūs įstrigote kelyje – geriau likite po atviru dangumi kur nors šalikelėje. Neikite į tuščius pastatus, kuriuose vyko mūšiai ar buvo apsistojusi kariuomenė. Čia kiekvienos durys gali būti užminuotos granata.

Tokiose vietose neatidarinėkite šaldytuvo, nekelkite klozeto bakelio dangčio, ir, jei spintoje ar už kažkurių durų miaukia kačiukas, negelbėkite jo – tai klasikiniai spąstai.

Gatvėje dažniausiai saugiausia. Užimant miestus nesugalvota nieko kito išskyrus dvi amžinas strategijas. Pirma – iš pradžių sugriauti pusę miesto artilerijos ir aviacijos pagalba, o vėliau tiesioginis užėmimas – namas po namo, nuo pirmo namo iš vienos pusės iki paskutinio kitoje pusėje, kaip tai buvo daroma Antrojo pasaulinio karo metu, taip pat ir Berlyne.

Antras variantas – tankai ir šarvuočiai pradžioj stengiasi užimti strateginius taškus, įsitvirtinti juose ir taip įtvirtinti miesto kontrolę, kaip, pavyzdžiui, Grozne pirmajame čečėnų kare. Šios strategijos atveju yra rizika, kad armijos daliniai šiuose strateginiuose taškuose bus apsupti ir sunaikinti, ką čečėnai, tarp kitko, ir padarė su Rusijos armija, pavertę pirmą Grozno užėmimą į patį gėdingiausią Rusijos armijos pralaimėjimą šiuolaikinėje istorijoje.

Tačiau amerikiečiai Bagdade elgėsi irgi lygiai taip pat. Po bombardavimo tiesiog įvažiavo į miestą ir pradėjo statyti įtvirtinimus. Galimai žinojo, kad jokio stipraus pasipriešinimo nebus arba dėjo viltis į savo didelę jėgų persvarą.

Kaip ten bebūtų, pirmu atveju iškart prasideda namų valymas. Tam, kad atakuojantys jaustųsi saugiai, jie nepalieka sau už nugaros priešų ir todėl kiekvienas namas bus patikrintas. Ir, antru atveju, anksčiau ar vėliau bus pradėta priešų paieška, tikrinant įtartinus namus, gatves ir rajonus. Čia jau nėra skirtumo kas tai daro, rusai ar amerikiečiai.

Miestuose kur vyksta partizaninis karas, valymai vyksta griežtai. Valyti apleistus pastatus – pavojingiausia užduotis kareiviams ir jie šito tiesiog nekenčia, todėl geriau nebūti tokiuose pastatuose. Jei ne instrukcija, tai armijos patirtis sako – „jei nenorite siurprizų, pradžioje meskite į kambarį granatą ir tik po to žiūrėkite, kas ten „gyvena“. Ir tai nebus garsinė granata, kurios naudojamos taikos meto operacijose.

Tačiau granata nėra pats pavojingiausias dalykas, kuris jūsų laukia. Spėkite atšokti už geros sofos, sumažindami savo „plotą“ nukreiptą sprogimo pusėn iki minimumo, išsitieskite ant grindų arba paslėpkite savo galvą ir kūną už didelės kuprinės, už kažkokio gėlių vazono, ir, jei jūs ne visiškai nuogas, yra didelis šansas išgyventi.

Kitas dalykas, kad niekada negali žinoti, kokie išgamos idiotai tuojau užeis į kambarį. Todėl geriau sėdėti šalikelėje su baltu skuduru rankose ir leisti visiems sau komanduoti, nei įsivaizduoti, kad galite įlįsti į kažkokį visų pamirštą rūsį, pasislėpti paliktame name ir būti ten saugūs.

bp5

Jeigu gatvėse yra žuvusiųjų, atminkite, kad juos liesti ir apversti kategoriškai draudžiama. Granata po lavonu, deja, tapo liūdna visų paskutinio meto konfliktų klasika. Jei galima paimti žuvusiojo ginklą ar šovinius jo neapverčiant – padarykite tai, bet kruopščiai apieškoti jo nereikia. Jei ant mirusio pritvirtinta ryšio sistema, priešingai nei rodo filmuose – neimkite jos. Nieko naudingo ir suprantamo jums, jūs čia greičiausiai neužgirsite. Dar daugiau – jūs civiliai. Jums būtina atrodyti civiliais. Bus racija – bus ir noras su ja krapštytis. Civilis su racija jau nebe civilis, o taikinys. Ir ginklą suprantama paslėpkite.

Aplink visus šiuolaikinius miestus yra aplinkkeliai. Įprastai ten ir būna apsupties riba. Standartinis motorizuotų brigadų elgesys – pasiskirstyti po aplinkinius kelius ir užblokuoti miestą. Čia bus kontrolės postai, stebėjimas ir t.t.

Artinkitės prie jų lėtai ir pakeltomis rankomis. Negalvokite kaip pranerti mišku, trumpais perbėgimais ar kažkaip panašiai. Karo metu, kiekvienas įtartinas judesys miške – pakankama priežastis tam, kad pradėtų veikti kulkosvaidis. Atkreipkite dėmesį į fotografijose iš Krymo matomą kareivių ginkluotę.

Labai daug kulkosvaidžių „Pecheneg“ ir labai daug modernizuotų snaiperių šautuvų su trumpais vamzdžiais ir sulankstomomis buožėmis, o taip pat klasikinių kalašnikovo kulkosvaidžių, kaip ir automatų. Daugelis šių ginklų, kaip matosi žurnalistų fotografijose, aprūpinti šiuolaikiniais taikikliais (Aimpoint Micro T-1 ir Eotech 512, kurių kaina nuo 500 — 700 dolerių už vienetą). Juk nenorite, kad šie žmonės pradėtų šaudyti jūsų kryptimi.

Eikite kontrolės posto link su pakeltomis rankomis. Greičiausiai jie jus paprasčiausiai apiplėš, atims viską, kas vertinga ir praleis.

Dabar jūs už miesto. Kalba, kad kiekvienas latvis turi savo užmiesčio namuką. Laimingi tie, kurie jį tikrai turi. Jei dar šiame name yra rūsys su bulvėmis, kitais produktais, uogienėmis ir sūdytais skanėstais – tai jūs greičiausiai išgyvensite. Pagrindinis uždavinys – apginti savo namą nuo banditų, marodierių, kurie nori visa tai iš jūsų atimti.

Nesunku apsiginti nuo vieno-dviejų banditų, bet atsilaikyti prieš dešimtį jau sudėtinga. Tuo labiau, kad jie jau pasitreniravę per šį laiką. Moka įvertinti jūsų pajėgumus, apeiti iš flangų ir t.t. Tačiau jūsų dispozicijoje yra laikas, kad paruoštumėte jiems kliūtis, spąstus, barikadas ir paverstumėte savo šeimą kartu su draugais į nedidelį karinį būrį. Vėlgi – labai reikalingi ginklai, o jei jų nėra – prisimename Viduramžius ir turėsime įvairias strategijas.

Banditas, ant kurio tik ką buvo išpiltas kibiras benzino ir kuris supranta, jog tučtuojau gali užsiliepsnoti, kažkurį laiko tarpą bus „pauzėje“. Jūsų gynyba turi būti agresyvi ir stipri, kad marodieriai nuspręstų keliauti prie kito, lengviau pasiekiamo tikslo. Armijai jūsų kaimo namelis, greičiausiai, neįdomus, todėl yra galimybė išlaukti aktyvius karo veiksmus ir jau po to žiūrėti, kas bus toliau.

Dabar apie svarbiausią…

bp6

Jeigu jūs taikos metu padarysite nors mažiausius pasiruošimus juodai dienai, tai šis dalykas labai padės tuo atveju, jei tokia diena ateis.

Pirmiausia apgalvokite visus evakuacijos kelius ir būdus, skaičiuodami rezervinius variantus, jei pirmieji nepavyktų. Geriausia – pasirūpinkite, kad būtų vietelė gyvenvietėje ar kaime. Jei ne pas jus pačius, tai pas pažįstamus ar draugus, giminaičius. Jiems reikia paaiškinti, kad kartu bus daug lengviau apginti save nuo banditų ir marodierių.

Čia reikia saugoti elementarias produktų, kuro, medikamentų atsargas. Makaronai – didis žmonijos išradimas, juose, skirtingai nuo miltų ir įvairių kruopų, nesiveisia kirminai, jų vartojimo terminas labai ilgas ir didelė maistinė vertė. Jei galite rasti kokybiškų konservų – jie bus brangesni už pinigus, o, jei jūsų sodyboje yra vištytės ir karvė, ir netoliese upė, kur galima žvejoti žuvį, tai tas prilyginama penkių žvaigždučių vietai, skirtai išgyventi karo laikotarpį. Tik nepamirškite organizuoti budėjimų naktį jūsų saugumo labui..

Kol jūs mieste – automobilio kuro baką pagal galimybes stenkitės laikyti pilną. Čečėnijos karo metu ypatingai populiarūs buvo „Snikers“. Maži, lengvi – su keturiais-šešiais batonėliais kareivis gali išgyventi visą dieną. Kelyje pravers.

Namuose laikykite paruoštą kuprinę ypatingiems atvejams su visais būtinais ekstremaliai situacijai dalykais. Jei galite sau leisti – nusipirkite neperšaunamą liemenę, juolab, kad ji nėra labai brangi. Tokią, kurią galima nešioti po striuke. Ji apsaugos nuo skeveldrų ir rikošeto, ir, galimai, nuo pistoleto ar revolverio šūvio, paleisto kokio nors bandito-idioto.

Neperšaunama liemenė neišgelbės nuo kalašnikovo ar snaiperio šūvio. Jei liemenė kokybiška, kulkas ji sustabdys, tačiau jų sukurta energija tiek didelė, kad liemenė negali jos išsklaidyti ir smūgio metu gauti vidaus organų pažeidimai dažniausiai bus nesuderinami su gyvybe. Žinoma, tai dar priklauso nuo to, iš kokio atstumo į jus šaudoma.

Skausmingiausia yra žaizdų tema. Galimai, kiekvienam vertėtų mokėti atskirti veninį kraujavimą nuo arterinio. Pirmu atveju jūs turite keletą valandų laiko, o antruoju prarasite sąmonę jau po 20 sekundžių. Gerai, jei kažkas spės uždėti timpą. Gerai, jei timpa bus po ranka.

Žaizdos keičia visą situaciją. Jūs grįžtate atgal ir traukiate į tą pačią ligoninę, kurią kitomis sąlygomis reikėtų apeiti lanku.

Nesigilinsime šiandien į šį scenarijų. Tikiuosi aš pažymėjau svarbiausias kryptis, kurias reikėtų apmąstyti atsidūrus tokioje padėtyje.

Karas – tai kraujas ir purvas. Realus šlamštas. Pilna kaimo tualeto duobė. Daug blogesnė nei aprašyta čia. Tikėkimės, kad politikai-idiotai, ekstremistai ir visų rūšių degeneratai niekada neprives mūsų prie to, kad tai išbandytume.

Komentarų: 2

  1. Ginti būtų kvaila , nuo ko ? , užsienio valstybės sugalvotų pasipelnyti ir viskas . O ką tu gintum ? Karbauskio žemes ? . Tam kad atvežtų pabėgelių iš Afrikos vėliau į tavo krauju gintas žemes ? .

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s