Praleisti ir eiti į turinį

Viskas sugrįžta

Kai langai užgęsta ir gatvės apačioj nurimsta, ir kambariuos artimi, mylimi ir vieninteliai nutyla, kada viskas, atrodo, baigiasi, tik ekranai mūsų tuščiuos kambariuos burba kaip viskas praėjo ir nebegrįš, ir pajunti kas buvo.

Štai eina gatve kažkoks žmogus, tavęs, aišku, nemato, esi vienintelis, kuris jį regi, gal ir mus taip kas nors mato, kad rytoj būsime kiti ir mūsų nebebus niekada, nes esam kas buvo, ir nebesvarbu, kas rytoj ateitų ar atsitiktų.

Bet jau dešimt minučių esi laimingas, ir amžinybėj, aišku, toks būsi, štai ir vėl ta giesmė po skliautais, žvakių mirgėjimas, aukštos kolonos ir prakaito kvapas, atsiklaupsit ir staiga pagalvosit save, ir būsit susikaupimas.

Argi čia nepabuvom? Argi mūsų delnai susiliečiant neištirpo, argi dvelksmas neateina nuo kalnų, argi nebuvom labai dideli? Mes miegam, bet širdys mūsų klauso ir sutemus vėl girdim vėją. Vėl liepsnos mirguliavimai akyse ir tas liūdnas veidas ant sienos, vėl laužom duoną ir vynas jau taurėse, ko gi graužiamės, kad mūsų mažai, argi buvo kada kitaip? Ir nebus, nes jei būtų – nebebūtumėm.

Taip, kalvos aukštos ir laužai vargiai ką apšviečia, bet sargybiniai mato vienas kitą, nors neatpažįsta veidų ir balsų negirdim, bet kartais iš tolo vienas kitam pamojuojam, ir tai viskas, kas yra. Ir kas įmanoma.

Būkim čia ir dabar, vakar ir visados, ir visi susirinks prie mūsų stalo, girdėsim kaip prunkščia šaltyje už lango neaukšti mūsų žirgai, kaip įeinant į šviesą dunksi padedami ginklai ir kvepia motinų paruoštas valgis – niekas nepraėjo ir viskas sugrįžta.

Algimantas Rusteika

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: