Praleisti ir eiti į turinį

Algimantas Rusteika. Kaip jie perrašinėjo Konstituciją

Didžiojo šeimų gynimo maršo reikalavimai sisteminėje melasklaidoje, nors ir sukandus dantis paskelbti, išsityčioti ir užmiršti. Bet ne visi – apie Konstitucijos pataisas pabijota net žodeliu užsiminti, tarsi jų iš viso nebuvo siūlyta. Kodėl?

Konstitucijos rašomos dešimtmečiams ir šimtmečiams. Kaip kitų šalių, taip ir Lietuvos Konstitucija rašyta ir referendumu priimta tada, kai vienalyčių “santuokų“ galimybė net košmariškam sapne niekam negalėjo šauti į galvą. 38-jame straipsnyje šeimai ir santuokai apibrėžti nevartojamas žodis “prigimtinė“ paprasčiausiai todėl, kad nei 72 “socialinių lyčių“, nei “netradicinių šeimų“ ir “vienalyčių santuokų“ tada paprasčiausiai dar nebuvo prigalvota.

Tai, kad santuoka gali būti tik tarp vyro ir moters, o šeima tik prigimtinė, pagrįsta vyro ir moters ryšiu bei iš tėvystės ir motinystės atsiradusia kraujo giminyste tarp kartu gyvenančių žmonių, tada buvo savaime suprantama ir Konstitucijos autoriams, ir už ją balsavusiems piliečiams. Todėl Konstitucijos tekste tai ir nebuvo detalizuojama.

Atsiradus LGBT judėjimui ir genderistinei ideologijai būtent čia, konkrečiau neapibrėžtoje šeimos konstitucinėje sampratoje jie atrado mažytę juridinę landą legitimuoti savo pretenzijas. Tam reikėjo santuoką tarp vyro ir moters ir prigimtinę šeimą parodyti tik kaip vieną iš galimų šeimos variantų, o partnerystę įteisinti kaip nepriklausomą nuo lyčių bendro gyvenimo teisinę formą, kurios teisės ir statusas faktiškai lygūs šeimai.

Ir tada lieka tik technikos dalykai – lygių žmogaus teisių užtikrinimo pretekstu vienalytę partnerystę teismų pagalba pripažinti šeimyniniais santykiais, o tada tuo pačiu būdu legitimuoti jų teisę į santuoką ir įsivaikinimą. Šiuo keliu žingsnis po žingsnio jau antrą dešimtmetį einama ir Lietuvoje. Tam, kad geriau susivokti, reikia trumpai šią ligos istoriją priminti.

Pimasis rimtas puolimas įvyko 2011 metais, jo pretekstu pasirinkta 2008 metais Seimo nutarimu patvirtinta Šeimos politikos koncepcija. J.Sabatausko ir A.Syso vadovaujami socdemai pateikė Konstituciniam teismui pareiškimą dėl to, kad Koncepcijoje yra įtvirtinta tik santuoka pagrįstos šeimos samprata.

Pagal Koncepciją šeima ir jos nariais nebuvo laikomi kartu gyvenantys, tačiau nesusituokę vyras ir moteris, taip pat ir vieniši tėvai, auginantys vaikus (įvaikius), t.y. nebuvęs susituokęs vyras ar moteris su vaiku (vaikais) ar įvaikiu (įvaikiais). Tačiau, pagal kitus įstatymus šie žmonės buvo laikomi šeima ir jiems buvo teikiama įvairi valstybės parama.

Konstitucinis teismas ne šiaip pripažino šią Koncepciją prieštaraujančia konstitucijai. Jo nutarime atsirado dvi reikšmingos nuostatos. Pagal vieną iš jų, Konstitucijoje taip pat yra “saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas“. Tas “inter alia“, reiškiantis “be kita ko“, suponuoja logišką klausimą – o kas tas “kitas kas“, kas nėra vyro ir moters bendras gyvenimas?

Ir čia Konstitucinis Teismas pateikia savo garsųjį apibrėžimą: “Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.“

Iš šios “sampratos“ visiškai aišku, kad ji puikiai tinka bet kokiems bendro gyvenimo santykiams. Pagal ją šeima būtų kas tik nori – ir bendrabučio kambariokai, kareiviai ar vienoje kameroje sėdintys nusikaltėliai, irgi turintys tarpusavio atsakomybę, emocinį prieraišumą ir t.t.. Ir, kas svarbiausia ir ką reikėjo įrodyti – vienos lyties poros, nes “sampratoje“ apie lytis iš viso nekalbama.

Prisiminkim, kad veiksmas vyko rinkimų išvakarėse, būsimus balsus rinko abi ginčo pusės. Todėl po Konstitucinio Teismo nutarimo, užuot ištaisius Šeimos politikos koncepcijos neatitikimą įstatymams, buvo nutarta pakeisti pačią Konstituciją, priderinant ją prie Koncepcijos, tuo pašalinant neatitikimo pagrindą ir liekant nugalėtoju.

Skubiai buvo pasiūlyta 38-jo Konstitucijos straipsnio pataisa, nustatanti, kad šeima sukuriama sudarius santuoką, o taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės. Ir, 2012 metų birželio 19 d. balsuojant ji tik per plauką nebuvo priimta, pritrūko tik vieno balso. Atspėkit iš trijų kartų, kieno buvo tas balsas? Ogi didžiojo kovotojo už šeimas Petro Gražulio, kuris registravosi Seimo posėdyje, tačiau net du kartus teikiant pataisą balsavime nedalyvavo.

Kitam bandymui priimti pataisą “Be Santuokos Ne Šeima“ vadovavo kitas didelis kovotojas už šeimas R.Dagys, žinomas tuo, kad gavęs skambutį prieš svarbų balsavimą staiga neberanda balsavimo kortelės. Registruojant Konstitucijos pataisą 2013 metais teikėjais pasirašė net 107 Seimo deputatai, ko visiškai pakako jos priėmimui. Tačiau dėl J.Sabatausko vadovaujamo Teisės ir teisėtvarkos komiteto sabotažo priėmimo procedūra buvo vilkinama beveik 3 metus. Iki balsavimų buvo prieita tik 2016 metais ir pataisa vėl nepriimta.

Akivaizdu, kad visuomenėje, kur porų gyvenimas oficialiai neįregistravus santykių paplitęs, toleruojamas ir jose gimsta nemaža dalis vaikų, toks griežtai katalikiškas santuokos privalomumo reikalavimas buvo svarbiausia priežastis, kodėl Konstitucijos pataisa nebuvo priimta. Atsižvelgiant į visuomenės nuotaikas ir politines realijas, tokia Konstitucijos nuostata ir ateityje praktiškai nebeturi jokių šansų.

Po to atėjo ir 2019-ji, kada Konstitucinis Teismas kitu pretekstu dar plačiau atvėrė duris vienalytėms šeimoms. Užuot išsprendus teisinį ginčą, ar kitose šalyse registruotos vienalytės santuokos privalomos Lietuvoje, eilinį kartą buvo išplėstinai atsakyta į bylos klausimus ir, pasinaudojus proga, vėl pakoreguota šeimos samprata, įvedant į konstitucinę doktriną teiginį: “Kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu.“

Viskas, darbas atliktas, teisinė dirva išpurenta. Liko tik Seime nubalsuoti ir traukinukas be jokių kliūčių atriedėtų į galutinę stotelę – 72 “socialines lytis“, vienalytes šeimas, santuokas ir įvaikinimą. Ir tai būtų buvę jau įvykdyta, jei Didžiajam šeimų gynimo maršui nebūtų pakilusi visuomenė.

Rengiantis mitingui iškilo klausimas, kas turi būti padaryta, kad prigimtinė šeima būtų apsaugota iš esmės. Reikalavimas Stambulo konvenciją pateikti referendumui nelogiškas – tarptautinės sutartys, prieštaraujančios Konstitucijai, negali būti tvirtinamos referendumu. Tam kartu reikėtų pateikti referendumui ir Konstitucijos pataisas, kurios nepriimtinos ir nesuderinamos su prigimtinės šeimos samprata.

Todėl ir buvo pasirinktas sprendimas siūlyti Konstitucijos pataisas, kurios būtų visuomenei priimtinos, konstituciškai įtvirtintų prigimtinę šeimą ir galutinai užkirstų kelią bet kokiems bandymams perkonstruoti šeimą, visuomenę ir valstybę pagal genderistinį modelį. Tam konstitucinis pagrindas jau yra – 18-tajame Konstitucijos straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.

Gal kai kam atrodys, kad pasiūlymai radikalūs. Tačiau pati valstybės situacija yra kritinė ir tokių sprendimų reikalauja. Tuo labiau, kad tokios konstitucinės ir įstatymų nuostatos jau įgyvendintos Vengrijoje. Ir nei ši šalis, nei Europos Sąjunga nesugriuvo nuo to, kad vengrų tauta naudojasi savo konstitucine teise spręsti klausimus, kurie net pagal stojimo į Europos Sąjungą sutartis priklauso jos kompetencijai.

Siūlomose Konstuticijos 38 straipsnio pataisose konkrečiai pasakoma, ką galvojo Konstitucijos kūrėjai, už ką referendume balsavo žmonės ir kas aišku visiems, išskyrus genderizmo diktatūros šalininkus. Štai jos – aiškumo dėlei tai, kas pakeista, parašyta didžiosiomis raidėmis:

38 straipsnio 1 dalis. PRIGIMTINĖ šeima yra visuomenės, valstybės IR TAUTOS IŠLIKIMO pagrindas.
38 straipsnio 3 dalis. Santuoka sudaroma TIK TARP vyro ir moters, laisvu sutarimu. VAIKŲ MOTINA YRA MOTERIS, TĖVAS YRA VYRAS.


Tam, kad baigtųsi mažamečių vaikų “lytinis švietimas“ neatsižvelgiant į tėvų vertybines nuostatas, laužant jų konstitucinę teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, būtina Konstitucijos 39 straipsnį papildyti formuluote:

„VALSTYBĖ GINA VAIKŲ TEISĘ Į TAPATYBĘ PAGAL PRIGIMTINĘ LYTĮ IR UŽTIKRINA ŠVIETIMĄ PAGAL PRIGIMTINE TAPATYBE PAGRĮSTAS VERTYBES“.


Tam, kad niekada daugiau jokia valdžia negalėtų priiminėti didžiosios Tautos daugumos valiai kardinaliai prieštaraujančių sprendimų ir joks premjeras niekada nebeišdrįstų žmonėms pasakyti “jei kam tai nepatinka, po 4 metų išsirinkit kitus“, būtina Konstitucijos 58 straipsnį papildyti formuluote:

PIRMALAIKIAI SEIMO RINKIMAI RENGIAMI REMIANTIS PILIEČIŲ REFERENDUMO REZULTATAIS“.

Tai konkretus, įstatyminis valstybės griovimo sustabdymo kelias, kuriuo bus einama. Suprantame, kad tai strategija ir tikslas, kurį reikia visuomenei išsikelti, išdiskutuoti ir suprasti. Dabar niekas šių pasiūlymų ne tik nesvarstys, bet ir toliau nutylės, nes vien jų svarstymas būtų mirtinai pavojingas šalį užvaldžiusioms grupuotėms, o priėmimas palaidotų visus jų projektuojamus planus.

Mums sako, kad šioms Konstitucijos pataisoms “trūksta politinės valios“, tačiau išreiškiame tai, ko žmonės tikrai nori ir sukaupsime tos valios. Visuomenė pakils, mobilizuosis ir, jei politikų nepavyks priversti įvykdyti Tautos valios – žmonės tą padarys patys.

_____________________


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: