RASA ČEPAITIENĖ: Pakelk galvą, lietuvi!

Šūkis, pasirinktas besikuriančio Nacionalinio Susivienijimo, galbūt ne vieną privertė lengvai krūptelėti ar net pajusti atmetimo reakciją. Mano pirminis įspūdis, tiesą sakant, buvo gana neigiamas. Per radikalu. Per aštru. Kelia tiesiogines asociacijas su nevienareikšmiškai vertinama 1933 m. išleista to paties pavadinimo Jono Noreikos brošiūra, kurią nesunkiai galima rasti internete ir kuri, kaip žinia, atvirai ragino to meto lietuvius riboti bendrapiliečių žydų ekonominę veiklą ir perimti inciatyvą prekyboje bei versluose, nors pats šūkio sumanytojas sakosi šios asociacijos išsyk ir neįžvelgęs… Gal net nukreipta prieš Lietuvoje gyvenančius kitų tautų mūsų kaimynus.Taigi patiems lengvai atsidengiant šlykštiems kaltinimams ir kritikai „fašizmu“ ar „nacizmu“, kuo jau nesyk buvome pravardžiuoti konservatorių aplinkos apžvalgininkų, – tokios ir panašios abejonės kankino jaučiant ir asmeninę atsakomybę už gimstantį judėjimą, kurio viena iš steigėjų esu.

Ar šio šūkio išties reikėjo ir ką jis iš tiesų reiškia?

Toliau pasidalinsiu savo asmenine nuomone, kaip jį suprantu ir ko norėtųsi, kad šiuo mobilizaciniu šūkiu būtų pasiekta.

Pirmiausia ir svarbiausia, jei juo būtų kreipiamasi tik į etninių lietuvių bendriją, atskiriant ir atmetant visus kitus Lietuvą mylinčius, jai lojalius ir jos labui dirbančius piliečius, nesvarbu, kokios tautybės ar kilmės jie bebūtų, būčiau pirmoji, kuri kategoriškai protestuotų prieš jo naudojimą besikuriančios partijos simbolikoje. Man, kuriai likimas lėmė vaikystę praleisti daugiakultūrėje aplinkoje, būti dvikalbe, nors ir esu etninė lietuvė, kurios tėvai ir seneliai užaugo ir gyveno tame pačiame kaime Šiaurės Aukštaitijoje, o jau suaugus įsigijus nemažai puikių ir nuoširdžių draugų bei bičiulių kitataučių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, atrodo visiškai nepriimtinos ksenofobiškos, izoliacionistinės, etnocentriškos nuostatos. Tačiau šiame šūkyje „lietuvio“ sąvoka iš tiesų ne susiaurina, bet, priešingai, išplečia ratą tų, į kuriuos kreipiasi Nacionalinio Susivienijimo steigėjai. „Lietuvis“ čia suprantamas ne tik tradicine etnolingvistine-kultūrine, bet politine prasme, kaip teisėtas Lietuvos valstybės paveldėtojas, kūrėjas ir puoselėtojas, politinės lietuvių nacijos, įimančios į save visus geros valios Lietuvos piliečius, narys. Tai nėra vien mano interpretacija. Prof. V. Radžvilas ne kartą viešai yra tai teigęs susitikimuose su visuomene, kuriuose apsilankę kitataučiai užduodavo šį klausimą.

Jei su „lietuviu“ išsiaiškinome, tuomet ką reiškia „pakelk galvą“?

Mano supratimu „pakelti galvą“ galima bent trimis būdais.

Pirma, tiesiogine prasme, fiziškai. Pakeli galvą nuo savo kasdienybės pilkumos, buities rūpesčių bei vargų ir pirmiausia apsidairai aplinkui. Pamatai tai, kas tave supa, pažvelgi lyg iš šalies, atsietai. Pastebi kitus žmones, jų rūpesčius ir problemas.

Taigi, tai kvietimas išeiti iš savo automatizmų, įprastinio ego narvelio, atrasti ir pastebėti artimą, šalia esantį. Pamatyti jį ne kaip buities detalę ar prietaisą, skirtą mano gyvenimui pasilengvinti ar bent jau nemaišyti, bet kaip unikalią būtybę su savais norais, lūkesčiais, viltimis ir baimėmis. Taipogi atsisakyti žiūrėti į kitą instrumentiškai, kaip į priešišką, nepatikimą, vien konkuruojantį ar išnaudojimui bei pajungimui teskirtą padarą.

Pakelti galvą reiškia ir atgauti savo prigimtinį orumą bei nelygstamą vertę, nesąlygojamą jokių socialinių konvencijų. Taipogi pastebėti ir pripažinti šį orumą kitiems – savo šeimai, artimiesiems, draugams, bendražygiams. Bet ne tik – visiems žmonėms. Net politiniams priešininkams. Kad ir kaip sunku būtų tai padaryti.

Antra, tai raginimas išeiti toliau, anapus įprastinio kasdienybės, buitinio lygmens. Atsiverti platesnei gamtinei ir socialinei tikrovei. Tam mus supančiam gyvenimui su visa jo įvairove ir sudėtingumu. Stengtis atrasti tvarką, aiškumą ir šio gyvenimo tiesą, kuri atlieptų tavo vidinę tiesą, tą kiekviename iš mūsų glūdinčią tikrumo erdvę. Taip pat neišvengiamai, ir politikai, kaip bendrųjų, mums visiems svarbių reikalų tvarkymo menui, reikalaujančiam išmanymo, atsakomybės, sąžiningumo. Garbės. Ir moralinio autoriteto.

Kaip klystama, manant, kad tai ne man, kad neverta purvintis. Kas sakė, kad politika – tai pirmiausia purvas? Vien purvas, nuogas galios ir valdžios troškimas, lyg ji negalėtų būti kitokia – žmogiškesnė bei doresnė? Atsakinga prieš save, kitus, vaikų ateitį. Kaip taip atsitiko, kad bėgdami nuo to nupolitinto vegetavimo, kurį mumyse taip stengėsi įdiegti, išmuštruoti ir išugdyti totalitarizmas, kad ir mūsų atmintyje jau dengęsis „žmogišku veidu“, vietoj normalybės, kurios taip troškome, mes pamažu, bet nuosekliai vėlei grįžtame ir nejučia grimstame į nenormalybės – naujosios ideologijos, atkakliai neigiančios pačią prigimtinę tikrovę, – pelkę? Ar leisimės joje nugramzdinami, o gal, bandydami išsikapstyti, kartu iš jos trauksime ir kitus, ten giliau įklimpusius ir su tuo jau net širdyje susitaikiusius? Ar net nepabudusius iš ideologinio sapno?

Argi tai nėra mūsų pareiga?

Ir galiausiai, trečiasis lygmuo. Ryšys su Dangumi, Transcendencija. Labiausiai apleista ir ciniškai paneigta, net išjuokta gija, tas siūlas, jungiantis su Logosu – giliausiąja Pasaulio Prasme ir Gyvu Žodžiu. Tačiau, tik pakėlę vidines akis aukštyn, tampame pajėgūs atrasti savo misiją bei pašaukimą, kuris yra unikalus, tik mums priklausantis, ir kurio nieks, net ir panorėjęs, negalėtų iš mūsų atimti ar sunaikinti. Tad privalome tik visomis išgalėmis bandyti jį įgyvendinti. Nes nebeturime ko bijoti ir dėl ko nerimauti.

Raginimas kūnui, sielai ir dvasiai atsibusti.

Buvimas lietuviu, žinoma, tėra vienas iš mūsų savasties sandų. Anaiptol ne vienintelė tapatumo dalis ir duotybė, tačiau susiejanti mus su kitais, tam tikra čia nuo amžių gyvenančia bendrija, tad svarbi ir įšakninanti būtent šioje žemėje ir būtent po šituo dangumi, kur net debesys ypatingai skrodžia barokinių bažnyčių bokštus, įrėmindami mūsų dvasios tapsmą ir istoriškumą, susidedantį iš trapumo ir tvirtybės. Tos tvirtybės, kurios galbūt mes patys nenumanom tiek turį.

Tai ne politinė programa. Ne artimiausių veiksmų planas. Nors, žinoma, reikalingi, ir bus, ir jie.

Tai priesakas. Pirmiausia sau. Nepasiduoti. Nenusiminti. Nesileisti klaidinamam ar apgaunamam iliuzijų, garbės ir valdžios troškimo. Nepaklusti priešininkų manipuliacijoms, aplinkinių abejingumui, nesupratimui ar atmetimui, nevilties ir baimės demonams.

Vardan ko?

Ogi tik tam, kad nebūtų gėda mirties patale sau į akis pažvelgti ir sąžinės apyskaitą suvesti.

Vardan Nuotykio. Meilės ir Tiesos Nuotykio.

Tik tiek.

Komentarų: 1

  1. Ar galėtumėte paaiškinti kuo skyrėsi Hitlerio požiūris į žydus 1933 m. nuo Noreikos požiūrio į žydus 1933m ? Sakote, kad Noreika “išsyk šios asociacijos ir neįžvelgė”. Ar galėtumėt paaiškinti – Kada jis jau įžvelgė… ir ká tada (pa)darė, kaip pasielgė įžvelgęs ?

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s