Šią dieną

Algimantas Rusteika
KAUNO FORUMAS

 

Nykstančio tikėjimo ir mirštančios meilės šalyje priimta iškilmingai slampinėti aplink šventyklas ir reikšmingas vietas. Visaip demonstruoti patriotizmą ir piktai mokyti gyvenimo pagal valdžios portalus. Itin svarbu teisingai nešioti vėliavas, stabus, visokias gėlytes ir kitaip išoriškai tampytis.

Tikrojo gyvenimo ir gyvosios meilės šalyje nėra jokio skirtumo, kas ką ant savęs užsidės, kas ir ką pakalbės iš tribūnų, nes esmė yra širdyje. Atidarius tuos, kurie garsiai baubia tikriau mylintys, vien piktinasi kitais ir už kiekvieno kampo regi priešus, pamatytume –  viduj nieko nėra. Tai tuštumos kaukės.

Kaip jie didžiuojasi, kad labai myli Lietuvą, kaip visus stvarsto už skvernų ir vis klausinėja – o ar mylit ją jūs? Tik nemato, kad mūsų nebėra. Nes yra keturios Lietuvos. Viena švenčia Šv.Valentiną, kita – Valstybės atkūrimą, trečioji švenčia ir užkanda viską. O ketvirtoji nešvenčia nieko, tik tyliai niršta ir trokšta Tėvynei ir visiems visiems atkeršyti.

Štai vėl iki skausmo pažįstamos aikštės, vyrai su vaikais ant pečių ir jaunos šypsenos. O visai šalia tušti, aidūs skersgatviai be žmogaus, nukarusios vėliavos ir negyvi langai. Manęs neužilgo nebebus, bet viskas juk bus, tai kodėl taip neramu? Kodėl už džiaugsmo vitrinų taip tuščia, laisvėje gyvena nelaisvė ir vakarais ilgai tylim?

Buvo tie, kurie vienijo – atsistokim dabar ir lėtai, iškilmingai, iš pačios gilumos: Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų – kalnai ir maži kalneliai… Juk girdit tą balsą, prisimenat? Kur dingo ta dvasia, Vytai? Kada tas šventas Mes pasidalino į Mus ir Juos? Nejaugi vėl tuoj pavasaris, žiedai ir vienybė, kuri nebežydi? Kodėl reikia prarasti, kad suprastum ir skęsti, kad išmoktum plaukti?

Privatizavo ne tik paežeres, bet ir šventes. Štai kalba iš tribūnų svarbiai svarbiai, o akys laksto į šalis ir stambūs apsaugininkai, patikrinę leidimus, smaigsto žvilgsniais minią. Va dabar jie drąsiai kažką, rankos judrios, galva vis į šoną, pasitaiso plaukus ar pasitrins kaktą. Per pauzes kramto lūpas ar šiaip nerimsta kojomis. Ir visas kūnas sako – bijau jūsų.

Ir iš sakyklų vien kas kitų per naktis parašyta, tarsi deklamuotų iškaltą mintinai saulelę, kuri atkopdama nebebudina. Teisingi, sunkiasvoriai pasakymai, bet neklystamai jauti – šventykloje nieko nėra, žodžiai susigeria į paveikslus ir Katedroje tuščia. Pažiūrėkit kaip jie žiūri, išjunkit garsą ir pamatysit. Žvilgsnių nesuvaidinsi, neužsidėsi ir neišmoksi – iš akių atpažinsite.

Šią dieną pasivaikščiokit po Gariūnus, bazes, pasivažinėkit troleibusais. Pasėdėkit poliklinikų koridoriuose, ligoninių priimamuosiuose ir prie reanimacijų, policijos nuovadoj ar myžalais dvelkiančioj zonos bendroj patalpoj. Paklausykit, ką kalba akmeniniais veidais žmonės, belaukdami patento VMI salėje, pardavėjos su cigaretėm šaltyje už prekybcentrio kampo, kieti, nekalbūs taksistai savo stotelėse.

Pastovėkit miestelio parduotuvėje prie kasos pusvalandį, ar kaimo kavinukėje tarp vyrų, ar siuvykloje tarp moterų, kai atneša vokelius. Pasėdėkit mikriuke, grįžtančiame iš miesto ir išgirskit tą tylą, kai visų akys pro langus, o senyva moterėlė kalbasi telefonu su anūkėliu Airijoje, kurio niekada nebepamatys.

O ar matėt jaunos merginos beviltiškas, pavargusias akis Senamiesčio užeigos virtuvėlėje prie puodų vasaros karšty? Kaip ji pažvelgia į tuos su nusmukusiais klynais – nerūpestingai linksmus, nekantraujančius savo blynų? Ir kaip tie žiūri į ją ir nemato? Ir kaip jos veide parašyta, kad nieko daugiau jos gyvenime nebebus?

Ar girdėjot tylų, kad aplinkiniai neišgirstų, pensininkų pokalbį belaukiant eilėj prie kompensacijų? Ar skaitėt kietuoliškus žvaigždučių feisbuko pokalbėlius ar bosų puslapį apie safarį – kaip ten viskas faina ir kokie jie dvasingi? Arba kaip žmonės purvinam kieme kantriai laukia Caritas paketėlio ar sėlina dukrai striukės į padėvalkę, baugščiai dairydamiesi, kad pažįstami ir bendradarbiai nepamatytų?

Ar pagalvojot, ką jaučia tas, kurį vadinat nevykėliu, kai sėda į pigių skrydžių orlaivį ir mato lekiančią atgal ir žemyn Tėvynės žemę? Kada tupi tame pusrūsyje, geria savo nevilties taurę ir žino, kad niekada nebegrįš kur palaidoti tėvai ir gyvena širdis? Ar klausėt, ką tarpusavyje kalbasi tie šimtai tūkstančių? Žinot, ką sapnuoja, apie ką svajoja, ko neapkenčia ir ką myli?

Demokratija  yra dauguma. Tai išsimaudykit toje daugumoje. Patirkit, kiek ten skausmo ir kvailumo, tikrumo ir neapykantos, kiek nevilties, įtampos ir noro sugriauti ir atkeršyti. Kiek palaidotų laimės siekių, banalybių, gyvenimo geismo, meilės ir beprotystės.

Ir tada pajusit, kas yra laisvė. Ir suprasit, kad tie žmonės negalėtų nieko nuspręsti, net jei tikrai galėtų spręsti. Kad jei negali būti kitaip, tai gali būti ne šitaip, ir kad nieko daugiau nebebus, nes nebūsim kitokie. Atsibusit gyvenantys ant parako statinės, “turėdami gerą laiką“ su cigarete dantyse.

Kada atsimerksim ir pamatysim pasaulį ir žmones tokius, kokie jie yra? Be jokių išankstinių nuomonių akinėlių ir ideologinių štampų? Kada išsivaduosim nuo savo patogių, paprastučių popierinių įsitikinimų? Ir suvoksim, kad esam neteisūs, ir visi yra neteisūs, ir teisiųjų nėra?

Taip, tai nieko nepakeis, bet bent neapgaudinėsime savęs. O kam nepatinka – dar plačiau užsimerkit, kad pamatytumėt dar daugiau nieko ir pasakų. Nejau tas milijonas, kurio netekome, ir tie dešimtys tūkstančių, kurių vis netenkame ir netenkame, yra tik nevykėliai, verti nusipenėjusių „rašytojų“ patyčių?

Ar jie ne žmonės, nesvajoja, nemyli, nėra verti bent supratimo ir dėl visko patys kalti? Ar kalbėti apie tai, kas blogai, yra bloga? O gal reikia kaip kadaise – fanfarų? Ir rašant per šventes apie tai, kas skauda, būtinai pasakyti, kad aplink spindi saulutė, rytojus šviesus ir tu nesi priešas? Ir būtinai pridėti valdiško optimizmo saldiklių? Tada labiau patiktų?

Taip, žmonės, kuriems nepavyko ir amžinai patys kalti, irgi yra Mes. Jie negali, nemoka būti kitokie, tiesiog tokie yra. Demokratija – ne sotus, patogus urvelis pasislėpti nuo tamsos, negi nesuvokiat, ant kokio socialinio vulkano gyvenam? Jūs jų nepakeisit, jie taip pat yra gyvenimas ir Lietuva. Pagailėkit jų nors kiek, nes jie jūsų nepasigailės.

Negalima būti už kažkokią kitą Lietuvą – tokia yra,  kitokios nėra ir nebus. Bajorija visada susitapatina su valstybe ir įsivaizduoja, kad jie asmeniškai, jų užpakaliai, džipai, nusipirktos patelės ir slaptos sąskaitos yra valstybė. Nevilties ir skausmo dėl neteisybės aptemdytam protui atrodo taip pat.

Lietuva, jos tiesa ir šviesa yra tie, kurie sakome Mes. Tikrojo gyvenimo ir gyvosios meilės šalyje kalbam apie gresiančią pabaigą ne todėl, kad nieko nebūtų, o kad viskas būtų. Už pabaigą tie, kurie sako – nieko tokio, viskas gerai.

Vienintelis turtas, kurį įgijome – laisvės galimybė, kuri visada su mumis, net jeigu ji tik viltis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s