Praleisti ir eiti į turinį

Žyma: Rasa Čepaitienė

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Kam ir kokiu tikslu to reikia? Ir kodėl bet kokie, kad ir menkiausi, bandymai tam pasipriešinti, pavyzdžiui, iškeliant pagarbos ir sekimo vertus mūsų tautos didvyrių ir didmoterių pavyzdžius, sulaukia tokios aršios reakcijos, pasipiktinimo ir atviro spaudimo nedrįsti to daryti?

RASA ČEPAITIENĖ: Karantinas II

Vienintelė socialinės organizacijos forma, šiaip ne taip besimobilizuojanti atremti visuotinį pavojų, yra vėlyvojo kapitalizmo vizijose ir praktikose numatyta anksčiau ar vėliau nunykti, sąmoningai silpninta, niekinta ir išsunkiama nacionalinė valstybė.

RASA ČEPAITIENĖ: Užmirštuolės

Kam ir kodėl atrodė būtina šį atminimo priminimo ženklą įterpti į jau susiformavusią Sausio 13-osios pagerbimo tradiciją, dargi padaryti jį centrinį? Ar jis tikrai buvo neišvengiamas, o jei taip, kokias funkcijas turėjo atlikti ir tebeatlieka?

RASA ČEPAITIENĖ: kai neįstengiama paneigti tiesos, puolamas ją sakantis

Iš kur toks aistringas ir nepridengtas žurnalistės angažuotumas bei tendencingumas, sekantis paskui ją iš straipsnio į straipsnį? Ar tai reiškia, kad 15 min.lt vykdo kampaniją, siekiančią, nieko nepaisant, išlaikyti ir toliau eskaluoti abejones J. Noreikos asmeniu ir nuopelnais pasipriešinimui totalitariniams režimams?

RASA ČEPAITIENĖ: Babkių įsisavintojų logika

Kodėl vieniems (neįrodytiems) kolaborantams su vienu didžiu blogiu a priori taikoma damnatio memoriae, o kitiems netaikoma? Esama daugybės kitų, įskaitant dalį Lietuvos žydų, puolusių kolaboruoti su sovietais 1940 m., bet juk tai tokia neliečiama ir pavojinga tema, ar ne...?

RASA ČEPAITIENĖ: Istorija neturi tariamosios nuosakos

Kodėl iki šiol nepavyksta įveikti vidinio susvetimėjimo su ja, kuris pasąmoningai kartina mūsų buitį ir būtį, kaip ir neleidžia brėžti aiškesnės ateities krypties? Gal dėl to, kad po visų okupacijų ir kolonizacijos metų iki šiol nerandame rakto į savą, žmonių gerovei ir dorai turinčią tarnauti valstybę?

RASA ČEPAITIENĖ: Ir vėl rinksimės iš tų, kuriuos mums parinko

Iš tiesų tai pirmajame ture laimėjo ne žmonės, asmenybės, o televizorius. Laimėjo ne idėjų kova, aiškus giliausių problemų įvardijimas ir efektyviausių jų sprendimo būdų pasiūla ar skirtingos Lietuvos ateities vizijos, bet laimėjo pinigai, laimėjo įkyrus ir ciniškas piaras, laimėjo galingos partinės ar finansinės struktūros, stovinčios už favoritų pečių.

RASA ČEPAITIENĖ: Lietuva? Kokia? Kam? Ir kaip?

Ką šiandien reiškia laisvė? Žodis, veikiausiai buvęs žymiai labiau apčiuopiamu tiems Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjams, kurių seneliai dar prisiminė baudžiavos jungą, ne vienam įsirėžusį nugaroje bizūno paliktais randais, o tėvai patyrė Didįjį karą ir tą pirmąjį pokarį, kai Lietuvos žemė ėjo iš vienų atėjūnų rankų į kitas ir tik visuotinis jėgų ir valios sutelkimas, lydimas beatodairiškos, net beprotiškos drąsos, ją išgelbėjo.

RASA ČEPAITIENĖ: Esame ant naujojo idealizmo amžiaus slenksčio?

Ugnies jūra ne tik sukūrė sunkiai žodžiais perteikiamą sakralumo ir bendrystės pojūtį, kuris neblėsta iki šiol. Ne tik suvienijo skirtingų pažiūrų ir interesų žmones, kuriems nuoširdžiai rūpi Lietuva ir lietuvybės likimas, ir tuos, kurie yra jų bičiuliai bei draugai. Bet ir regimai atskyrė tai, kas tikra ir nesuvaidinta, nuo oficialiosios šventės dalies, diriguojamos Plastmasinės Lėlės, negyvu balsu skaitančios paslaugių spyčraiterių sukurptą kalbą, neva turinčią vienyti ir telkti.