RASA ČEPAITIENĖ: Esame ant naujojo idealizmo amžiaus slenksčio?

Prisipažinsiu, širdyje vis dėlto jaučiau tam tikrą kultūrinį barjerą – neramino eitynių su deglais keliamos nekokios asociacijos… Bet internete matyti įspūdingi vaizdai, kaip tai vyksta Latvijoje ir Estijoje, intrigavo, žadino antropologinį smalsumą. Nesyk anksčiau teko įsitikinti, kad geriau patikrinti pačiam, nei aklai pasitikėti sisteminės žiniasklaidos piešiamais baubais.

Įžengus pro Aušros vartus pasitiko ugnies jūra. Kurgi čia tie skustagalviai naciai? Keista, nepamačiau jų. Buvo tik šeimos su apie kojas besitrinančiais spaigliukais, pusamžės moterys, senoliai, grupelė baikerių ir daug daug jaunimo… Kai kurie, atpažinę, šiltai sveikinosi, kalbino. Netikėtai pasijutau tarp savųjų, lyg didelėje šeimoje, kurioje pažįstami ir nepažįstami, pakylėti ir vidinio džiaugsmo nušviesti veidai susilieja kurdami bendrystę, palydėtą žygin garbingojo Kunigo Kario įkvepiančių maldos žodžių.

Tai nebuvo minia, kurioje, kaip kad žino sociologai, išnyksta pavieniai asmenys, o šaltą racionalumą nejučia išstumia emocijos ir instinktai, kuriais taip lengva manipuliuoti ir nukreipti apsišaukėliams vadams naudinga linkme. Minia, kuri galiausiai tampa kažkuo žemesniu ir blogesniu, nei blogiausias iš jos narių. Ne. Šie žmonės žinojo, vardan ko čia susirinko ir ką ketina daryti. Susikaupimas, rimtis, ramybė. O kaip gi kitaip, jei rankoj laikai deglą, kurį turi ne tik saugoti nuo vėjo, bet ir žiūrėti, kad juo netyčia kam neperbrauktum per akis ar drabužius.

Ir štai procesija su priešaky nešamu Kristaus Karaliaus paveikslu pajuda pirmyn. Kartais girdėti daina, kurią bando pasigauti visi, bet dažniausiai einama tyloje. Iškalbinga ta tyla. Mažoji nakties sargyba, Laisvės sargyba, žygiuoja nuo viduramžių žinomu šventuoju Vilniaus keliu. Nuo Aušros vartų šventovės link Katedros ir Valdovų rūmų, senosiomis gatvėmis, pačioje legendinio miesto širdyje. Pro vietas, kuriose ir gimė modernioji tautinė Lietuvos valstybė – Filharmoniją, Signatarų namus.

Ar gali būti kas trapiau ir tvirčiau, švelniau ir žiauriau, labiau nuskaistinančio ir apvalančio, nei ugnis? Žiūrėdami į ją nejučiom atgaiviname genetinę tūkstantmečių atmintį. Atmintį nesuskaičiuojamos daugybės kartų, kurios spiesdavosi aplink laužą ne tik šilumos ar maisto, bet ir bendrystės išsiilgusios. Vėl prisimenu himno žodžius, Vinco Kudirkos maldą – kad Šviesa ir Tiesa mus suvienytų ir lydėtų…

Šie deglai – tai taip pat ir Vėlinių žvakelės žuvusiems už Tėvynės laisvę. Mąstau apie tai, kas yra didvyriai, ar tokių iš viso esama, juk šiais nacionalistinių mitų negailestingo demaskavimo laikais didvyrių kultas bene labiausiai nukentėjo nuo postmodernistinio dekonstravimo įkarščio? Bet dar nuo antikos laikų žinomas posakis „Historia est magistra vitae“ primena, kad žmonija visais laikais mokėsi iš praeityje gyvenusiųjų darbų, sekdami garbingais ir bjaurėdamasi niekingais jų poelgiais. Ši socialinė didaktika rėmėsi žmogaus prigimties pastovumo samprata. Argi nuo Romos laikų kažkas žmogaus prigimtyje ypatingai pasikeitė? Juk vis dar gebama atpažinti gerus ir blogus veiksmus, įvertinti pasiaukojimą vardan aukštesnių tikslų.

Kaip sakydavo mano dvasios tėvas, žmonės visada aukojasi kam nors, atiduodami ir sudegindami visą save – savo šeimai, karjerai, pinigų kaupimui, savo kūno ar jaunystės puoselėjimui ir t.t. Kodėl tad savo laiko, sveikatos, talentų, pastangų paaukojimas šiems, laikiniems ir praeinantiems dalykams, šiandien laikomas geresniu ir labiau sektinu, nei savęs atidavimas Deivui ar Tėvynei? Jei palyginsime tautinius didvyrius su krikščionių šventaisiais, rasime tarp jų daug panašumų. Abiem atvejais reikėtų atsikratyti klaidos manyti, kad tai buvo žmonės be dėmės ir kliauties, lyg nuo pat lopšio būtų vaikščioję su nimbais ar laurų vainikais ant galvų. Nieko panašaus. Dažnas jų perėjo skaudžius klystkelius ar net moralinį nuopuolį, kančias ir abejones, savas dykumas ir tamsiąsias naktis, kol išsigrynino tiek, kad imtų šviesti iš vidaus, ką liudija juos pažinoję ir kažko neregimo juose patraukti sekę paskui. Būta jų tarpe ir tokių, kurie, iki tol lyg ir niekuo reikšmingu nepasižymėję, staiga, netikėto Meilės impulso pagauti, lemiamą akimirką rinkdavosi liudyti Tiesą, nepaisydami to, kad tai reikš kankinimus, mirtį ir galbūt visišką užmarštį.

Mes, istorikai, gerai žinome, kad XX a. viduryje, šiuose Europos plotuose, dviejų totalitarinių tironų paverstose, amerikiečių istoriko T. Snyderio žodžiais tariant, kraujažemėmis, vakarykščiai didvyriai, aplinkybėms pasikeitus, galėjo virsti niekšais, o vakarykščiai niekšai – pasiaukojančiais didvyriais. Sunku tokius atvejus sutalpinti į juodai / baltą gėrio ir blogio optiką… Tuo itin žaidžia priešiška propaganda, iš menamų moralinio vertinimo aukštumų badanti pirštais į itin sudėtingomis aplinkybėmis gyvenusius ir sunkius pasirinkinimus dariusius žmones, kurie neturėjo dabartinių privilegijos žinoti, kas įvyks vėliau.

Kodėl pastaruoju metu taip aktualizuota Lietuvos partizanų atmintis? Nes didvyrių vėl reikia, suprantu žvelgdama į šalia žygiuojančių jaunuolių veidus. Eidami jie veikiausiai prisimena žygius, kuriuos atliko jų protėviai, kažkada sukūrę didžiausią Vidurio Europos imperiją, pasižymėjusią taikiu tautų ir religijų sugyvenimu, arba tuos savo prosenelius, kurie, nepaisant to, kad jų buvo tik menka sauja, išdrįso pasipriešinti galingai totalitarinio teroro mašinai, nepabūgo ginti savo namų, šeimų, savo tautos garbės ir ateities. Ir šitie jaunuoliai šiandien savęs tikriausiai klausia, o ką aš galiu padaryti, kad jiems prilygčiau? Kad bent pabandyčiau prilygti? Kiekviename jauname vyre tūno karžygys, lyg Vytis besiveržiantis į laisvę. Jis pavargo nuo šiuolaikinės kultūros primetamos vertybių ir orientyrų plokštumos – siek karjeros, vartok, pramogauk, kol jaunas… Ne to trokšta jų širdys, miglotai nujaučiančios, kad žmogaus asmuo, jo orumas ir galimybės tuo anaiptol neišsemiamos, priešingai, tik begėdiškai ir ciniškai apribojamos ir nususinamos. Dirbk, pirk, mirk…

O kaipgi merginos, moterys? – manyje prabunda ir ima niurzgėti sena feministė. Labai jau ta nepriklausomybės kova vyriška. Šalia signatarų, savanorių, Birželio sukilėlių, pokario partizanų, disidentų mūsų atminimo kultūroje XX a. moterų tik viena kita. Bet pala pala. Juk jei ne moterys, visos šios garbių vyrų pastangos galėjo tiesiog nueiti šuniui ant uodegos pačioje nepriklausomybės pradžioje. Nepelnytai pamirštamas faktas, kad trapi ir silpna, sunkiai besikurianti Lietuvos valstybė nuo priešų kėslų 1919 m. buvo išgelbėta būtent dviejų sumanių ir narsių moterų – Marcelės Kubiliūtės ir Aldonos Čarneckaitės – dėka. O partizanų dainose raginamos neverkti jų motinos, seserys, žmonos? Kas bepasakys, kokias –pragaro– kančias nerimaujant dėl savo brangiųjų ir keršto gulagus teko pereiti joms?

Veikiausiai mažai kam girdėta Elenos Spirgevičiūtės pavardė? 1944 m. sausį dvidešimtmetė mergina keturiems okupantų parankiniams į jos namus Kaune įsiveržus ir prisigėrus laužiama su jais santykiauti (pastariesiems nepakanka tiesiog panaudoti prievartą, reikia, kad auka pati sutiktų, tuo moraliai susipurvindama bendrininkavimu), bet pasirenka veikiau mirti ir yra jų nušaunama. Ji, kaip ir kiti garbingieji šios žemės vaikai, jau papildė lietuviškąjį angelorum – Dievo tarnų ir palaimintųjų sąrašą. Jame yra ir Gulago kankinė mokytoja Adelė Dirsytė, ant beržo tošies ir cemento maišų atraižų užrašiusi Sibiro kalinių maldynėlį, kurios negausiuose išlikusiuose laiškuose artimiesiems per cenzūrą ir autocenzūrą, stengiantis nuraminti ir paguosti saviškius nutylint patiriamus siaubus ir vargus, persišviečia tokia vidinė Šviesa ir Grožis, kurie gali tapti įkvėpimo šaltiniu daugeliui nūnai nepatenkintų savo sočiu ir nuobodžiu gyvenimu. Šiuose didvyriuose ir didmoterėse artimo meilė ir lietuviškumas taip tobulai derėjo su žmogiškumu ir universalybe, ne prieštaraudami, bet papildydami vienas kitą. Kodėl tad ir kam naudinga juos priešpastatyti ir atmesti šiandien? Bet kokių bendrystės saitų ir prisirišimų kvestionavimas ir neigimas, nuosekliai ardantis šeimą, bičiulystę ir tautinę bendruomenę, paliekantis mus bejėgiais ir beteisiais globalizacijos vėjų pagairei, parankus tik šiuolaikiniam kapitalizmui, suinteresuotam jokių konsolidacijos ir pasipriešinimų svertų neturinčių pavienių bešaknių ir belkilmių, tarpusavyje dėl skalsesnio duonos kąsnio nuožmiai konkuruojančių individų dauginimu. Todėl ir diskredituojamos tautos, šios bendrystės gaivinimu besirūpinančius gąsdinant menamu nacizmo atgimimu. Argi galima rimtai lyginti ideologiją, pavertusią tautą stabu ir iškėlusią ją virš visų kitų, matomų tik kaip vergai ir žaliava jos būsimo pasaulio viešpatavimo labui su dabarties lietuvių pastangomis tautinę savivertę ir savigarbę pakelti bent kiek aukščiau plintuso lygio, kur jos buvo nuosekliai ir sistemingai smukdomos ištisus dešimtmečius? Tačiau neatsitiktinai gynybinis mažųjų tautų, norinčių išsaugoti ir ateičiai palikti savastį, nacionalizmas vėl melagingai ir įžūliai suplakamas su agresyviuoju nacizmu, tyčia iškraipant sąvokas ir simbolius. Juk jei deglas – neva nacistinis simbolis, tai kodėl jie neišimami iš prekybos pagal 188 Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnį, draudžiantį totalitarinių režimų simboliką? O savivaldybė suteikia leidimą ugnies maršui? Kaip kažkas FB juokavo, jei naciai žygiuodavo su deglais (lyg iki jų nieks niekada nebūtų žygiavęs…) ir dėl to reikia pasmerkti tokias eitynes, tai gal reikėtų vaikščioti ir basiems, nes fašistai gi eidavo su batais? Argi fakelo ugnis kuo nors skiriasi nuo ugnies, degančios 70-tyje laužų Gedimino prospekte, užkurtų 1949 m. partizanų Deklaracijai pagerbti?

Paskui mus deglus nešėsi ir rusakalbės merginos. Netoliese šūkius lietuviškai su stipriu akcentu skandavo smagiai nusiteikęs būrelis tamsesnio gymio jaunuolių (Erazmus studentų?). Visi jie džiaugėsi švente ir jautėsi neišardoma jos dalimi. Niekam tai nekliuvo. Skirtingai nuo Pono Juodabarzdžio ir jo svitos, kasmet prainspektuojančių eitynes ir uoliai raportuojančių savo šeimininkams apie „vis labiau Lietuvoje augantį nacyyyyyyyzmą“… Kaip ir mūsų sisteminė žiniasklaida, ne tik tradiciškai ženkliai sumažinanti eitynių dalyvių skaičių, bet ir toliau atkakliai vaikuose ir moteryse, jaunime ir inteligentuose įžvelgianti neonacius.

Tegul vadina, kaip nori. Vis daugiau žmonių atpažįsta jų melus ir iš jų atvirai juokaisi. Neabejoju, kad eitynės kitąmet bus dar skaitlingesnės. Mačiau tai gausiai susirinkusių žiūrovų veiduose – nė vieno smerkiančio žvilgsnio, priešingai, tik nuoširdus susidomėjimas ir vykstančios misterijos pajauta.

Ugnies jūra ne tik sukūrė sunkiai žodžiais perteikiamą sakralumo ir bendrystės pojūtį, kuris neblėsta iki šiol. Ne tik suvienijo skirtingų pažiūrų ir interesų žmones, kuriems nuoširdžiai rūpi Lietuva ir lietuvybės likimas, ir tuos, kurie yra jų bičiuliai bei draugai. Bet ir regimai atskyrė tai, kas tikra ir nesuvaidinta, nuo oficialiosios šventės dalies, diriguojamos Plastmasinės Lėlės, negyvu balsu skaitančios paslaugių spyčraiterių sukurptą kalbą, neva turinčią vienyti ir telkti.

Tauta išties vienijasi ir telkiasi. Pati. Jai nereikia nurodymų iš aukščiau kaip ir ką švęsti. Švęsti – nuo žodžio „šventas“, „šventenybė“. Besivaduojantis nuo plokščios ir vienamatės ekonominio žmogaus egzistencijos, jam primetamų tikslų ir siekių, asmuo išdrįsta pakelti akis į kitą ir jo žvilgsnyje atpažįsta orų ir nelygstamą asmenį, saistomą tos pačios kultūros ir kalbos saitų, kartu su kuriuo gali žengti toliau ir siekti daugiau – autentiško ir garbingo gyvenimo.

Esame ant naujojo idealizmo amžiaus slenksčio?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s