VYTAUTAS RADŽVILAS: Netikros tikrovės ištakos. Neototalitarizmas ir kvazivalstybė

Kiekviena visuomenė ir valstybė, kiekvienas žmogus, siekiantis reformų ir permainų, turi apmąstyti ir suvokti nueitą istorinį kelią ir problemų priežastis.  Be to neįmanomas joks atsinaujinimas. Mėgstantiems teorinę politinę mintį apie šalies aktualijas siūlome tęstinį Vytauto Radžvilo įžvalgų ciklą. Tekstas publikuotas 2013 m. “Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ Nr.2 (4).

Pabaiga. Pradžią žr. ČIA , ČIA  ir ČIA


 

Šitoks apibūdinimas neišvengiamai kelia du klausimus. Pirmasis – kodėl šio administracinio darinio santvarka yra neototalitarinė? Antrasis – kodėl jis laikomas tik administraciniu dariniu ir vadinamas kvazivalstybe? Pirmąjį klausimą neabejotinai įkvepia gerai žinoma ir dar daugelio prisimenama gyvenimo totalitarizmo sąlygomis patirtis. Įsitvirtino ir tebėra gyvas atmintyje iš esmės teisingas, bet kartu vienpusiškas ir todėl ribotas totalitarinio valdymo vaizdinys. Iki šiol linkstama manyti, kad neatskiriami tokio valdymo bruožai yra geležinė visagalės valstybės ranka, negailestingas individo laisvių ir teisių užgniaužimas, griežta visų viešojo ir privataus gyvenimo sričių kontrolė, vienmatį ir standartizuotą mąstymą skiepijanti ideologinė propaganda, vienpartinis valdymas ir butaforiniai rinkimai. Būtent šis klasikinis totalitarinio valdymo vaizdinys, kurį įtvirtino ir padarė vyraujančiu karti komunizmo ir nacionalsocializmo režimų patirtis, trukdo suprasti, kad išvardintieji totalitarinio valdymo požymiai savaime ne tik neatskleidžia paties tokio valdymo principo esmės, bet tam tikra prasme veikiau ją paslepia.

Perdėtas dėmesys išoriniams vienos totalitarinio valdymo atmainos požymiams skatina užmiršti, kad totalitarizmas pirmiausia yra visuomenės grįžimas į jau minėtą antrinę prigimtinę būklę, kurioje pilietinė ir politinė visuomenės susilieja, o pati visuomenė virsta amorfišku nei–nei dariniu. Tai yra nei pilietinė ir nei politinė visuomenė. Kaip minėta, tokios į prigimtinę būklę atblokštos visuomenės narių santykiai grindžiami grynosios jėgos principu. Klasikinio totalitarizmo atveju šis principas yra akivaizdus, tačiau jis gali būti įgyvendintas ir kur kas labiau paslėpta forma. Tai reikštų, kad galimas ne tik griežtas, bet ir švelnus, tai yra, liberalus (neo)totalitarinis valdymas. Apibūdinimas liberalus gali stebinti ar net šokiruoti tik tuo atveju, jeigu nesuvokiama, kad visas didžiąsias modernybės ideologijas sieja vienas svarbus bruožas. Tos Apšvietos įkvėptos ideologijos iš principo gali egzistuoti ir skleistis dviem – nuosaikia ir radikalia – formomis. Liberalizmas šiuo atžvilgiu nėra jokia išimtis.

Teorinė ir praktinė švelniojo, arba liberalaus (neo)totalitarinio valdymo galimybė yra akivaizdi ir lengvai paaiškinama. Nuo Renesanso laikų, kai atsirado nauja valdymo forma – valstybė, moderniąją visuomenę grindžia ir struktūrina tai, ką galima pavadinti absoliutaus Individo ir absoliučios Valstybės santykiu. Todėl kad būtų pereita nuo griežtojo prie švelniojo totalitarinio valdymo tereikia vienintelės ir paprasčiausios sąlygos – apversti ši santykį aukštyn kojomis. Tokia inversija reiškia tai, kad griežtojo totalitarizmo atveju absoliuti Valstybė praryja individą radikaliai jį užgoždama, o tai įvyksta, kai pilietinė visuomenė tariamai supolitinama ir atsiranda totalitarinė kvazivalstybė. Tuo tarpu švelnusis totalitarizmas gimsta tada, kai absoliutus Individas savo ruožtu praryja valstybę, kuri yra ne mažiau radikaliai nustelbiama, o politinė visuomenė tariamai supilietinama ir atsiranda vadinamoji minimalistinė, bet – iš karto pabrėžtina – dėl to ne mažiau despotiška ir represyvi kvazivalstybė.

Toks virsmas reiškia, kad anksčiau totalitarinės valstybės vardu veikiančių grupių griežtai valdoma ir kontroliuojama visuomenė išlaisvinama tik tam, kad grynosios jėgos principas joje įsitvirtintų ir pradėtų viešpatauti pakeistine ir išvirkščia – Jo Didenybės Individo absoliučios savivalės forma. Griežtajam totalitarizmui būdingą valstybės karą su tai valstybei nepriklausančia, t. y. nuo valdžios atstumta, visuomenenės dalimi minimalistinėje valstybėje pakeičia totalinis ir permanentinis pačioje visuomenėje vykstantis visų karas su visais dėl galios ir tos pačios valdžios. Kalbant dar aiškiau, toji minimalistinė valstybė tampa kvazipilietinės visuomenės grupių mūšio lauku ir todėl iš principo prie antrinės prigimtinės būklės priartėja net labiau, negu ankstesnioji totalitarinė valstybė. Ji yra tuo pačiu jėgos principu grindžiamas prievartos ir smurto pasaulis, tačiau – ir tai yra paradoksaliausia – sutelkus dėmesį tik į išorinius griežtojo totalitarizmo bruožus nesunku patikėti arba būti įtikintam, kad, patekusi į šia savivaliaujančių individų tarpusavio karo ir smurto būklę, visuomenė atsidūrė tikrosios laisvės karalystėje. Visas išsilaisvinimo pasakojimas grindžiamas būtent šia iliuzija.

Perpratus, kodėl ir kaip radosi ši iliuzija, darosi lengviau suvokti ir tai, kad „dainuojanti revoliucija“ atvedė Lietuvos visuomenę ne į laisvės karalystę, bet nubloškė į būklę, kurią būtina giliai apmąstyti ir tyrinėti be jokių idelologinių akinių, jeigu dar apskritai norima iš jos išsikapanoti. Tik atskleidus ir pripažinus, kad tos revoliucijos atnešta santvarka yra neototalitarinė, įmanoma geriau suprasti ir tai, kodėl atkurtoji Respublika taip ir netapo tikra valstybe ir ką iš tiesų reiškia teiginys, jog praėjus vos ketveriems metams nuo Sąjūdžio susikūrimo buvo sugebėta pakirsti patį Lietuvos valstybingumo principą. Šis teiginys ypač prieštarauja vadinamajam sveikam protui, nes, atrodytų, nėra nieko akivaizdesnio negu tai, kad štai jau du dešimtmečius daugybė piliečių uoliai triūsia visuose valstybės kuriamojo darbo baruose. Pirmoji ir akivaizdžiausia paskata pernelyg nepasitikėti deklaruojamais to triūso tikslais ir verte galėtų būti daugelio atmintyje dar gyva „komunizmo statybos“ patirtis. Ji yra kaip reta akivaizdus pavyzdys, kad blogis pasaulyje anaiptol ne visada reiškiasi atvirai, bet kur kas mieliau veikia prisidengęs gėrio kauke.

Naikinimas ir griovimas gali puikiai pasislėpti po kūrybos ir statybos širma, kaip tai įvyko užsimojus įgyvendinti išties didingą ir patrauklų komunistinės visuomenės sukūrimo projektą. Šiam eksperimentui nelauktai nutrūkus ir pasibaigus, netruko paaiškėti, kad iki to laiko kone pusė pasaulio šalių buvo spėta paversti visais atžvilgiais nusiaubtomis ir nežinia kaip ir kada atsigausiančiomis dykynėmis. Kruopštesnė „aksominių“ ir „dainuojančių“ revoliucijų eigos ir jų baigties analizė neduoda jokio pagrindo būti iš anksto įsitikinusiems, kad dabartinė laisvės būklė ir jos sąlygomis vykstanti Lietuvos valstybės statyba nėra paprasčiausias minėto eksperimento tęsinys. Veikiau priešingai – tokia analizė leidžia teigti, kad pusę šimtmečio totalitariniais metodais vykdytas tautos ir valstybės naikinimas ne tik nenutrūko, bet laisvės sąlygomis vykdomas su dar didesniu įkarščiu ir vyksta kur kas sėkmingiau ir sparčiau.

Glausta naikinimo formulė galėtų būti tokia: Lietuvos valstybingumo principas buvo paneigtas valstybės neigimą pavertus pamatiniu jos pačios egzistavimo principu. Efemeriška šitaip neigiamos valstybės egzistavimo forma yra minimalistinė kvazivalstybė, kuri tuo pat metu funkcionuoja kaip iš principo galinčios rastis tikros valstybės nuolatinio neigimo būdas ir materialus/institucinis to neigimo įrankis. Kalbant dar aiškiau, dabartinė Lietuvos kvazivalstybė egzistuoja savitu ir paradoksaliu nepaliaujamo niekėjimo režimu. Šis niekėjimas, be abejo, stumia visuomenę ir pačią valstybę į pražūtį, tačiau sudarantiems ir laiduojantiems sąlygas jam vykti ir tęstis tokios valstybės „kūrėjams“ ir „statytojams“ jis, kaip ir sovietmečiu, yra garantuotos asmeninės naudos ir gerovės šaltinis. Todėl belieka aptarti, kaip konkrečiai veikia šito niekėjimo mechanizmas trijose – ekonominėje, socialinėje ir politinėje srityse.

Skiriamasis iš griežtojo totalitarizmo gniaužtų ištrūkusios visuomenės bruožas yra tai, kad joje galutinai išlaisvinamas anksčiau valstybės kontroliuojamas ir dozuotai, atsižvelgiant į kintančias sąlygas ir priklausomai nuo konkrečių aplinkybių bei tikslų valdant visuomenę taikytas grynosios jėgos principas. Išnykus griežtam totalitariniam režimui būdingam galios ir valdžios monopoliui galia dereguliuojama tuo požiūriu, kad visos trys pagrindinės jos formos – turtas, socialinė įtaka ir prestižas bei politinė valdžia – suišteklinamos ir prasideda laisvos konkurencinės grumtynės dėl jų. Tokiomis sąlygomis jėga, kitaip negu valstybės prievartos monopolio atveju, yra dekoncentruojama ir lokalizuojama, nes jos taikymas persikelia į kvazipilietinės visuomenės individų ir grupių privačių santykių sritį. Kadangi šitaip privatizuota jėga išsisklaido ir difuziškai pasiskirsto visuomenėje, ji darosi ne tokia juntama ir pastebima. Kaip tik todėl gali rastis ir minėta iliuzija, kad individų savivale grindžiama neototalitarinė visuomenės gyvenimo tvarka yra laisvės būklė. Iš tikrųjų ši tvarka grindžiama tuo pačiu, tik modifikuotu, grynosios jėgos principu, nes išlaisvintos visuomenės individų santykių pagrindas ir esminis turinys ir toliau yra ta pati ir net dar aršesnė kova dėl ribotų išteklių, tik ji vyksta kitomis sąlygomis ir pagal kitas taisykles. Apibendrintai galima iš karto pasakyti, kad visose trijose minėtose srityse šias taisykles lemia ir nubrėžia tik ką trumpai aptarta komunistinės sistemos me- chaninės inversijos logika. Toji sistema menamo išsilaisvinimo veiksmu ne iš tiesų buvo paneigta ir sugriauta, o tik, kaip sakyta, apversta aukštyn kojomis. Todėl tapusių laisvomis pokomunistinių šaliu ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos iš principo gali būti ir yra tik iškreipta anksčiau buvusių komunistinių santvarkų projekcija, t. y. išvirkščias veidrodinis jų atspindys.

Ekonomika – medžiaginių gėrybių gamybos ir paskirstymo sritis. Tokio glausto jos esmės ir paskirties apibūdinimo šiuo atveju visiškai pakanka norint panagrinėti, kaip ji yra išlaisvinama ir transformuojasi perkėlus į šią sritį pertvarkos planuose glūdėjusį jos dereguliavimo principą. Jame iš pat pradžių užkoduota inversijos logika leidžia numanyti, kad dereguliuojama ir laisvinama ekonomika turi visiškai (tiesiog simetriškai) atkartoti totalitarinės valstybės centralizuotai valdomos planinės ekonomikos nueitą raidos kelią, bet – praeiti juo visiškai priešinga kryptimi. Galima pasakyti, kad pamatinis totalitarinės ekonomikos tapsmo – jos formavimosi ir organizavimo – principas buvo nuolatinis siekis ir pastangos vis tobuliau visuomeninti šia sritį – gėrybių gamybos valdymą ir sukurtų gėrybių skirstymą. Tai reiškė, kad kova su privačia nuosavybe ir vadinamojo privačiasavininkiško mąstymo apraiškomis iš esmės buvo nepabaigiamas procesas ir faktiškai tik komunizmo sąlygomis įmanomas galutinai išspręsti uždavinys. Toji kova, be abejo, buvo ne kas kita, o vykstančios kovos dėl ribotų išteklių idėjinė maskuotė ir priedanga. O pagrindinis tų išteklių šaltinis buvo pasmerkta, demonizuota ir tiesiog metafiziniu blogiu paversta be paliovos visuomeninama ir eksproprijuojama privati nuosavybė.

Ši procesą, kurį galima vadinti nepabaigiama ekonomikos visuomeninimo revoliucija, pakeitęs pertvarkos išjudintas ekonomikos dereguliavimas pagrįstai ir teisėtai gali būti vadinamas išvirkštine – permanentine rinkos rinkinimo revoliucija. Ji yra tik kovos dėl išteklių tęsinys, todėl jos metu taip pat neišvengiama, tik kiek kitokia, nuosavybės eksproprijacija. Mat po komunistinio ekonominio eksperimento, beveik sunaikinusio privačią nuosavybę, vienintelis didelis eksproprijuotinų išteklių šaltinis gali būti tik viešasis – valstybinis ir visuomeninis turtas. Todėl natūralu, kad dereguliuojant ir laisvinant totalitarinę centralizuotą planinę ekonomiką prasidėjo ir tebetrunka privatinimo vajus. Iš esmės po jo priedanga vyksta visai kitas nepabaigiamas visuomeninio turto ir viešųjų gėrybių atvirkščio eksproprijavimo procesas, kurį labiau tiktų vadinti jo esmę taikliau nusakančiu aproprijacijos terminu. Rinkos revoliucija, kaip ir jos pirmtakė, yra vykdoma su tokiu pat ideologiniu įkarščiu, tik šiuo atveju smerkiama, demonizuojama ir metafiziniu blogiu laikoma viešoji nuosavybė.

Tikrasis pačios revoliucijos tikslas ir turinys yra iš principo likviduoti visą viešąjį ekonomikos sektorių radikaliai suprivatinant visą gamybą ir gėrybių skirstymą. Būtina pabrėžti, kad rinkos revoliucijos vaizdinys – ne savavališka ir laisvai vartojama metafora. Jis turi tiksliai apibrėžiamą ekonominį, socialinį ir politinį turinį bei aiškiai įvardijamą istorinį horizontą ir prasmę. Komunistinės revoliucijos vizija numatė visuomenę, kurioje su šaknimis turėjo būti išrautos visos privačios nuosavybės apraiškos. Permanentinės rinkos revoliucija taip pat yra vizionieriškas projektas, numatantis begalinį dereguliavimo ir privatinimo procesą, kurio loginė ir istorinė riba būtų radikaliai individualizuota ir atomizuota pasaulinė pilietinė visuomenė. Kaip komunistinėje visuomenėje turėjo virsti atgyvena ir išnykti privati nuosavybė, taip šiuo metu vykstančios rinkos revoliucijos kuriamos būsimosios pilietinės visuomenės nariams tokiu pat tik iš istorijos vadovėlių žinomu anachronizmu turėtų tapti visuomeninės nuosavybės ir viešųjų gėrybių sampratos. Šiuo atžvilgiu abiejų revoliucijų vizijos, atrodančios kaip visiškos priešingybės, kartu yra visiškai simetriškos ir, vaizdžiai kalbant, panašios kaip du vandens lašai.

Todėl neatsitiktinai permanentinę rinkos revoliuciją pokomunistinėse šalyse nagrinėjantys ir moksliškai jos būtinumą bei neišvengiamumą pagrįsti mėginantys laisvosios rinkos apologetų darbai turi daug bruožu, išduodančių jų giminystę su visai neseniai klestėjusiais pseudomoksliniais vadinamosios socializmo politinės ekonomijos tyrinėjimais. Šie bendri bruožai – tai polinkis suprastinti sudėtingiausius filosofinius ir mokslinius klausimus, mąstymo vienmatiškumas ir akivaizdus ideologinis angažuotumas, nesuderinamas su mokslinio sąžiningumo ir objektyvumo reikalavimais. Kaip žinoma, individo ir visuomenės santykio klausimas yra viena seniausių ir kartu kebliausių socialinio pažinimo problemų. Kuo darnesnės pusiausvyros tarp privataus ir bendrojo intereso paieškos visais laikais buvo vienas aktualiausių teorinių ir praktinių šiam pažinimui keliamų uždavinių. Tiesą sakant, nepaliaujamos pastangos kuo optimaliau išspręsti ši uždavinį buvo ir tebėra vienas svarbiausių socialinio žinojimo ir ekonomikos mokslo plėtros ir pažangos varomųjų jėgų. Tačiau centralizuotos planinės ekonomikos pranašumo siekusi pagrįsti socializmo politinė ekonomija pademonstravo, kaip vienu ypu – lengvai ir greitai, be varginančios intelektualinės įtampos ir sunkaus tyrinėjamojo triūso – galima išspręsti sudėtingiausias ekonomikos ir visuomenės organizavimo ir valdymo problemas. Ji atrado stebuklingą šių problemų sprendimo visraktį, pasiūlydama nuostabiai paprastą ir universalų vaistą nuo visų ekonomikos ir visuomenės ligų – panaikinti privačią nuosavybę ir suvisuomeninti (suvalstybinti) visas ūkio ir ekonominio gyvenimo sritis. Ne kas kita, o būtent šis paprastumas ir leido vakarykščiams valstybinės planinės ekonomikos ideologams ir propagandininkams tiesiog akimirksniu sukeisti ženklus ir be jokio vargo tapti tokiais pat laisvosios rinkos ekspertais ir fanatiškais gynėjais. Jų sąmonėje atlikta mechaniška ženklų sukeitimo operacija priminė ūmų proto nušvitimą, leidusį staiga praregėti ir pranešti visiškai priešingą anksčiau skelbtajai gerąją naujieną, būtent, kad yra tobulesnis receptas toms pačioms ekonomikos ir visuomenės negandoms gydyti: tereikia panaikinti visuomeninę nuosavybę, suprivatinti visas ūkio ir ekonominės veiklos sritis, ir šias negandas savaime pašalins visagalė nematomoji laisvos rinkos ranka.

Ši inversijos logika nėra ir nebuvo gryna teorija. Ji buvo sutikrovinta. Lietuvoje įvyk- dyta čekinė privatizacija tapo akivaizdžiausiu šios įsikūnijimu ekonominėje tikrovėje. Šiai temai skirtuose akademiniuose tekstuose ji iki šiol laikoma lemiamu žingsniu pereinant nuo centralizuotos planinės prie laisvos rinkos ekonomikos. Tačiau taip teigiant keistai nepastebima, kad šuolis į laisvąją rinką buvo atliktas paneigiant patį jos principą. Kaip žinoma, yra du būdai spręsti trūkstamų išteklių paskirstymo klausimą. Vieną galima pavadinti fizinėmis grumtynėmis dėl jų, kai paprasčiausiai laimi stipresnis. Tipiškas tokio trūkstamų medžiaginių gėrybių skirstymo pavyzdys buvo sovietmečiu prie parduotuvių nusidriekiančios milžiniškos pirkėjų eilės. Trokštantiems įsigyti deficitinę prekę piliečiams ypač praversdavo – nes suteikdavo konkurencinį pranašumą – tokios savybės kaip beribė kantrybė, fizinė ištvermė, o ypač pageidautini buvo padedantys tokioje laukiančių eilėje sparčiau prasibrauti prie tikslo platūs pečiai. Kitas trūkstamų išteklių skirstymo būdas – prekyba jomis laisvos rinkos kainomis. Tačiau absoliučiai būtina tokios prekybos, o ir pačios laisvos rinkos gyvavimo sąlyga yra pinigai.

Vykdant čekinę privatizaciją kaip tik jie ir pasirodė esą nereikalingi. Vadinamieji privatizacijos čekiai iš esmės buvo beverčiai popierėliai, teoriškai leidę visiems jų turėtojams lygiateisiškai ir vienodomis sąlygomis dalyvauti privatinant visuomeninį turtą. Kadangi jie nebuvo pinigai, privatizavimas iš tikrųjų vyko ir buvo įgyvendintas ne pagal rinkos ekonomikos, bet pagal totalitarinės komandinės ekonomikos principus. Kalbos ir šūkiai apie privatinamų objektų pardavinėjimą buvo gryna ekonominė ir ideologinė fikcija, nes privatizavimas buvo įvykdytas remiantis grynosios jėgos principu. Skirstant privatizuojamus objektus lemiamu veiksniu tapo ne formaliai turimų čekių kiekis, bet tokie pranašumą laiduojantys argumentai, kaip kriminalinių struktūrų parūpintas stogas arba korupciniai ryšiai privatizavimą vykdančiose valdžios įstaigose. Tai reiškia, kad vadinamoji privatizacija iš esmės buvo visuomeninio turto masinio išgrobstymo akcija, įvilkta į ideologinį laisvosios rinkos frazeologijos rūbą.

Todėl yra nesuvokiama, kaip Lietuvoje galėjo rastis laisvosios rinkos ekonomika, jeigu pati galimybė sukurti tokią ekonomiką buvo sužlugdyta jau pradiniu ją paneigiančiu imitacinio kūrimo veiksmu. Taikant griežtus atpažinimo kriterijus turbūt tektų pripažinti, kad tai yra ne laisvos rinkos ekonomika, o kaip ir viskas išsilaisvinusiame pokomunistinėje šalyje, tik vargana tokios ekonomikos karikatūra. Atidžiau įsigilinus į čekinės privatizacijos principus, prigimtį ir ekonominius bei socialinius padarinius darosi akivaizdu, kad po pertvarkos Lietuvoje įsitvirtinęs specifinis ekonomikos modelis mažai ką bendro turi su tikra laisvos rinkos ekonomika. Tas modelis veikiau apibūdintinas kaip keista, grynai neosovietinė hibridinė kvazivalstybinės ir kvaziprivačios ekonomikų samplaika, kuriai derėtų rasti tiksliau jos esmę atskleidžiantį pavadinimą.

Tokio ekonomikos modelio formavimasis ir egzistavimas yra vienas iš svariausių argumentų teigti, kad Lietuvos valstybė egzistuoja jau minėtu niekėjimo režimu. Jos niekėjimas pasireiškia tuo, kad ji ekonomikos srityje nepajėgia atlikti net būtiniausių ekonomikos organizavimo ir valdymo funkcijų. Net neverta kalbėti apie įprastines gerovės valstybės prisiimamas socialinės rūpybos funkcijas. Aiškėja, kad Lietuvos Respublika nepajėgia veikti net kaip vadinamoji minimali valstybė, kuri sugebėtų laiduoti būtiniausias politines ir teisines laisvos rinkos egzistavimo ir funkcionavimo sąlygas. Ši nupolitinta kvazivalstybė ekonomikos srityje veikia tik kaip administruojanti mašina, o prasibrovę prie jos administravimo svertų asmenys ir grupės tampa padėties šeimininkais ir įgyja lemiamą pranašumą konkurencinėje kovoje dėl išteklių juos perskirstydami ne tautos, visuomenės interesais, bet tik savo pačių naudai.

Tikra valstybė skiriasi nuo imituojamos arba simuliakrinės tuo, kad ji sukuria viešąją politiškumo erdvę, kurioje jos piliečiai gali susitikti ir bendrauti kaip laisvi ir lygūs asmenys. Tai yra būtina sąlyga rastis autentiškai politinei visuomenei, kurios narius sieja ir sutelkia tam tikra bendrojo gėrio samprata ar vizija. Visos totalitarinės valstybės todėl ir yra netikros valstybės, arba kvazipolitiniai dariniai, kad jose šios politinę visuomenę sukuriančios ir laiduojančios sąlygos egzistuoja tik popieriuje, kaip formalios ir praktiškai neįgyvendinamos piliečių teisės. Bendroji politinės visuomenės gėrio samprata tokiose kvazivalstybėse tampa teisine fikcija todėl, kad formaliai de- klaruojamą visų piliečių laisvės ir lygybės principą vienu ypu nubraukia jį paneigianti priešinga nuostata sureikšminti ir iškelti virš visuomenės kokią nors „ypatingą ir vado- vaujančią – „geresnę“, „sąmoningesnę“, „pažangesnę“ – jos grupę, kuriai atvirai ar labiau paslėptai suteikiamas tokios visuomenės hegemono ir vedlio statusas. Todėl teoriškai save laikančios demokratiškomis totalitarinės kvazivalstybės iš tikrųjų yra elitarinės ir faktiškai organizuojamos ir valdomos remiantis viešai nedeklaruojamu ar net neigiamu socialinės ir politinės hierarchijos principu. Jis yra įgyvendinamas ir atsispindi visoje tokių darinių sąrangoje ir ypač akivaizdžiai matomas ekonominės ir socialinės politikos srityse.

Kadangi totalitarinį valdymą grindžiančiai elitistinei sąmonei yra svetima visuomenės bendrojo gėrio samprata, jai nėra priimtinas ir praktinis bendruomeninio ir socialinio visuomenės narių solidarumo principas. Todėl ištekliai yra skirstomi vadovaujantis tuo pačiu grynosios jėgos principu, kurį praktiškai taikant ekonominės ir socialinės politikos srityse jis virsta specifine nuostata, kurią galima pavadinti liekamosios socialinės rūpybos principu. Tokia nuostata reiškia tai, kad, projektuodama savo ekonominę ir socialinę politiką, bendrojo gėrio ir solidarumo principus ignoruojanti totalitarinė kvazivalstybė tampa savotiškai akla, nes nemato būtinybės ir reikalo imti iš karto domėn visų jos piliečių interesų ir mėginti juos derinti. Į jos dėmesio lauką pirmiausiai patenka dvi piliečių grupės – valdantysis elitas ir laikomi potencialiai pavojingais, nes galintys kelti grėsmę režimui kai kurie žemesnieji visuomenės sluoksniai. Tik patenkinus šiu grupių poreikius, priklausomai nuo reikalo ir galimybių, šiek tiek pasirūpinama likusiais gyventojais. Motyvas tai daryti yra noras išvengti galinčio tapti politinio nestabilumo priežastimi kraštutinio skurdo ar bado, o esant atliekamų išteklių randasi ir tokios paskatos, kaip pastangos išlaikyti tinkamą šalies demografinį balansą, tarptautinį prestižą ir pan.

Tarybų Sąjunga buvo tipiškas tokio socialinio modelio pavyzdys. Joje vadinamasis proletariatas teoriškai ir ideologiškai buvo laikomas pažangiausia visuomenės klase ir jos branduoliu, o virš šios elitinės klasės buvo iškilusi Komunistų partija kaip sąmoningiausia šios klasės dalis, arba savotiškas superelitas. Šioje schemoje nebuvo vietos pamatinei klasikinio politinio mąstymo idėjai, kad visuomenės ir valstybės bendrajam gėriui lygiai svarbūs ir jam taip pat tarnauja kiti visuomenės sluoksniai ir grupės, pavyzdžiui, valstietija ar gamybos organizavimu ir pagaminto produkto paskirstymu užsiimanti verslininkija. Užuot pripažinus visų sluoksnių teikiamą naudą ir svarbą ir kūrus jiems bendradarbiauti palankią socialinę ir politinę tvarką, proletariatui nepriklausančios visuomenės grupės buvo laikomos realiai ar potencialiai išnaudotojiškomis, parazitinėmis ir apskritai atgyvenusiomis, ir su jomis buvo atitinkamai elgiamasi. Tarybų Sąjungoje dirbtinai organizuoti badmečiai arba sąmoninga politika trūkstamus išteklius nukreipti į proletariato apgyvendintus miestus kaimo valstiečius ir reakcingų klasių atstovus paliekant likimo valiai yra iškalbingas liudijimas, kaip iš tiesų buvo taikomas ir praktiškai įgyvendinamas liekamosios rūpybos principas. Taigi būtent faktinis šalies gyventojų suskirstymas į tikrus ir netikrus piliečius ir nevienodas jų traktavimas visose gyvenimo srityse yra skiriamasis totalitarinės kvazivalstybės bruožas.

Atkurtoji Lietuvos Respublika laikytina neototalitarine kvazivalstybe todėl, kad ji išsaugojo minėtą bruožą. Ir šiuo atveju pertvarkos principuose glūdinti mechaninės inversijos logika veikia nepriekaištingai. Kad ji suveiktų, pakako apversti sovietmečiu vyravusį pažangiausios ir vadovaujančios klasės – proletariato – ir retrogradiškos ir parazitinės kasės – buržuazijos – vaidmens visuomenėje ir jų santykio aiškinimą. Kaip nesunku numanyti, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šios klasės paprasčiausiai susikeitė vietomis. Naudingiausia ir pažangiausia klase, išlaikančia visas kitas visuomenės grupes, tapo verslininkijos sluoksnis.

Pasak klasikinės marksistinės klasių ir jų kovos teorijos, buržuazija buvo parazitinė klasė, gyvenusi iš išnaudojamųjų klasių kraujo, prakaito ir ašarų. Dabar ši klasė tapo visų kitų jos sąskaita parazituojančių grupių gerovės kūrėja – vienintelė ir tikroji jų darbdavė ir maitintoja. Būtent ši neosovietinė nuostata buvo paversta kertiniu atkurtosios Lietuvos valstybės ekonominės ir socialinės politikos principu. Taigi dar vienas „dainuojančios revoliucijos“ ir ją užbaigusios antisąjūdinės kontrevoliucijos rezultatas yra tas, kad inversijos keliu buvo išsaugota ir įtvirtinta sovietinė klasinė elitistinė valstybės prigimties ir tikslo samprata, paneigianti piliečių lygybės, taigi ir pačios valstybės, principą. Akivaizdžiausias šitaip paneigtos Lietuvos valstybės nepaliaujamo niekėjimo įrodymas yra du dešimtmečius vykdomos ekonominės ir socialinės politikos nulemtas tiesiog fizinis jos nykimas, kai palaikoma akį rėžianti nelygybė ir skurdas iš šalies išvarė šimtus tūkstančių „atliekamų“ jos piliečių, o tiksliau – jais buvo sąmoningai atsikratyta.

Ir galiausiai dar vienas kriterijus, padedantis atskirti tikrą nuo tariamos valstybės yra jos valdžios kilmė ir pats valdymo pobūdis. Jau viduramžių politiniai mąstytojai aiškiai teigė, jog teisėta valdžia tuo ir skiriasi nuo neteisėtos, arba tironiškos, kad ji valdo laisvai pritariant ir sutinkant valdomiesiems. Nėra prasmės įrodinėti, kad griežtas totalitarinis valdymas prieštarauja noramalios valstybės sampratai, nes jo sąlygomis iš principo negali būti ir tikros, tai yra, teisėtos valdžios. Deja, šiuo atžvilgiu pertvarkos ir „dainuojančių revoliucijų“ atneštas išsilaisvinimas nieko nepakeitė. Mat svarbiausiais argumentais, kad komunistinių režimų atsikračiusios šalys tapo iš tiesų laisvos ir demokratiškos, laikoma kai kuriose iš jų atsiradusi daugiapartinė sistema ir pagal visas procedūrinės demokratijos taisykles reguliariai vykstantys rinkimai. Sutelkus dėmesį į formalias procedūrines taisykles, tokios demokratijos prigimties ir politinio turinio klausimai atsiduria paraštėse. Todėl pamirštama arba ignoruojama svarbi aplinkybė, kad daugiapartinės sistemos egzistavimas pats savaime nėra politinės santvarkos laisvumo ir demokratiškumo rodiklis, nes tokia sistema egzistavo ir vadinamosios liaudies demokratijos šalyse. Žvelgiant į išsilaisvinusiose pokomunistinėse šalyse įvykusius politinių santvarkos ir valdymo sistemų pokyčius per dereguliavimo logikos prizmę matyti, kad griežtajam totalitarizmui būdingą monocentrinį valdymą tik pakeitė švelnus neototalitarinis policentrinis valdymas.

Nors šitoks liberalus valdymas įvilktas į minėtos formalistinės-procedūrinės demokratijos rūbą, jis yra tik klasikinės vakarietiškos liberalios demokratinės santvarkos karikatūra ir parodija. Tam yra ypatinga kvazipolitinė sistema, kurią apibūdinant tokiais įprastais politologijos terminais kaip, pvz., liberali demokratija, būtų iškreipiama pati jos prigimtis ir esmė. Todėl tokią sistemą derėtų vadinti ne klaidinančiu liberalios demokratijos terminu, bet veikiau libertariniu rinkiniu demokratizmu. Kitaip negu monocentrinis totalitarinis valdymas, kurio sąlygomis valdžią užgrobusi kvazipilietinės visuomenės grupė atvirai slopina ir engia kitas grupes, policentrinio valdymo prielaida ir sąlyga yra paties politinio gyvenimo surinkinimas paverčiant jį subtiliai, tai yra, nematomos rankos valdomu ir kontroliuojamu politinės rinkos žaidimu. Šiuo atveju valdymo principas yra toks, kad, vykstant minėtam žaidimui, dėl valdžios kaip dar vieno galios ir įtakos resurso kovojančios grupės iš pat pradžių turi nevienodas starto pozicijas, todėl tos, kurių pozicijos yra geresnės, gali išsikovoti arba išlaikyti savo valdžią tarsi natūraliai, netaikydamos atvirų represijų ar spaudimo.

Išoriškai ši politikos rinka ir pats joje reguliariai vykstantis žaidimas atrodo kaip tikra politinė demokratija, tačiau ji neturi politinio turinio, nes šis yra redukuotas į rinkos mechanizmą. Teoriškai bet kuri partija, bet kuris visuomenės darinys gali dalyvauti rinkimuose ir laimėti, tačiau reikalo esmė ta, kad neįmanoma pakeisti paties tokio švelnaus totalitarinio valdymo mechanizmo – jį net sunku atpažinti. Toks valdymas yra kur kas efektyvesnis negu ankstesnioji totalitarinio valdymo forma, nes jį įtvirtinant ir įamžinant pasitelkiama kvazipilietinėje visuomenėje visada glūdinti galimybė pavergti pačią save, kurios šaltinis yra natūralus tokios visuomenės narių noras turėti kuo daugiau valdžios ir galios bei pasiryžimas kovoti dėl jų bet kuriomis priemonėmis. Vykstant tokiai kovai, įvairios visuomenės grupės, dažnai turinčios ir gražių intencijų, tarpusavyje konkuruoja taip aršiai, kad iš principo nebepajėgia ir nebesugeba susiorganizuoti į tikrą politinę visuomenę, kurios grindžiantis principas yra solidarumas.

Šitaip ir laisvės sąlygomis pilietinė visuomenė naikina politinę visuomenę, tuo pačiu ir valstybę. Lietuvoje toks naikinimas, taigi ir valstybės niekėjimas jau minėta prasme, prasidėjo įvykus antisąjūdiniam perversmui ir trunka jau dvidešimt metų. Paprastai sakant, atkurtąją valstybę neigia ir naikina pati kvazipilietinė visuomenė savomis rankomis. Lietuvos valstybė naikinama tarsi iš dviejų pusių. Viena vertus, ją „iš viršaus naikina valdanti kvazipilietinė valdžia ar valdžios – ta politinė grupuotė ar kvazipartija, kuri naudoja valdžią ne bendrajam gėriui, bet tik savo interesams patenkinti. Kita vertus, ją iš apačios griauna kvazipilietinė visuomenė – grupės, norinčios tą valdžią atimti. Todėl lygiai kaip pertvarkos metu vyko kova tarp totalitarų ir demokratų stovyklų, taip šiandien regime tos kovos tęsinį, tik besigrumiančios dėl valdžios resurso grupuotės jau vadinanmos kiek kitaip – valstybininkais ir pilietininkais. Tačiau kovos prigimtis, pobūdis ir tikslai yra tokie patys kaip tarsi baigiamos primiršti pertvarkos laikais.

Norint sustabdyti aptartais aspektais vykstantį Lietuvos valstybės niekėjimą pirmiausia būtina rasti drąsos atvirai pažvelgti į tikrovę ir pripažinti, kad jis iš tiesų vyksta. Priešingu atveju nutinka taip, kaip ir bet kurios ligos atveju: nežinant tikslios diagnozės, gydymas gali tik pabloginti ligonio būklę. O Lietuvos valstybė iš tiesų sunkiai serga ir ją gydyti reikia rimtai, jeigu dar norima ją išgelbėti. Todėl derėtų atsisakyti kai kurių mąstymo ir suvokimo klišėmis jau tapusių nuostatų ir šūkių, pavyzdžiui, mes norime susigrąžinti valstybę. Lietuvos valstybės susigrąžinti negalima, nes neįmanoma susigrąžinti to, ko nėra. Tikslas formuluotinas kitaip – Lietuvoje reikia sukurti politinę visuomenę, o kalbant dar aiškiau – atkurti sovietmečiu sunaikintą politinę tautą, nes tik ji, o ne vadinamoji pilietinė visuomenė, gali būti vienintelis tikras ir teisėtas nepriklausomos Lietuvos valstybės suverenas. Be abejo, šio tikslo neartina viešojoje erdvėje sklandantys paviršutiniški ir naivūs esamos pseudopartinės sisitemos apibūdinimai ir vertinimai, pavyzdžiui, dažni ir populiarūs samprotavimai apie „sistemines“ ir „nesistemines“ partijas. Tarsi nepastebima, kad, veikiant liberalistinio rinkinio demokratizmo mechanizmui, tikrų politinių partijų negali būti iš principo, nes jas pakeičia tik išorinį partijų pavidalą turintys ir politinę partinę veiklą imituojantys pseudopartiniai ar kvazipartiniai sambūriai.

Politinės visuomenės ir pilietinės visuomenės organizavimosi principai yra visiškai skirtingi. Politinės visuomenės organizavimosi principas — asmeniškas apsisprendimas dėl bendrojo gėrio. Kitaip tariant, norėdamas būti politinės visuomenės nariu, asmuo turi atsisakyti bent dalies savo norų, pirmiausia – noro padidinti savo resursus. Todėl politinė bendruomenė gali atsirasti tik kaip laisvai jai įsipareigojusių asmenų sambūris. Tuo tarpu pilietinė visuomenė iš tikrųjų yra kovos dėl resursų arena, todėl čia natūralus organizacijos principas yra pilietiniai sambūriai: grupės susitelkia tam, kad pasiektų tam tikrus, paprastai tik jų nariams svarbius tikslus. Todėl pilietinės ir politinės visuomenės santykis yra toks, kad esant politinei visuomenei savaime randasi ir tikra pilietinė visuomenė. Bet ten kur nėra politinės visuomenės, pilietinė visuomenė tampa savo pačios karikatūra.

Ši aplinkybė padeda geriau suprasti, kodėl Lietuvoje antisąjūdinis perversmas įvyko taip lengvai ir jam nebuvo pasipriešinta, nors atrodytu, kad Sąjūdžio pakilimo laikotarpiu Lietuvoje buvo daugybė patriotiškų ir pilietiškų žmonių, kuriems iš tiesų rūpėjo valstybė. Deja, antisąjūdinės kontrrevoliucijos patirtis atskleidė, kaip iš tiesų veikia tai, ką galima pavadinti visuomenės ir tautos pa(si)vergimo mechanizmu. Tik ką minėtieji patriotiški piliečiai dėl atkuriamos Lietuvos Respublikos buvo pasiryžę kristi po tankais, bet bėda ta, kad po ilgo okupacijos tarpsnio jų turima valstybės samprata vis dėlto jau buvo tapusi perdėm abstrakti ir miglota. Todėl šiuos nuoširdžiai troškusius matyti Lietuvą laisvą žmones buvo gana lengva apgauti demonstratyviai jiems rodant tik išorinius valstybingumo atributus ir šitaip įtikinti, kad po antisąjūdinės kontrrevevoliucijos atsiradęs valstybės simuliakras ir yra toji išsvajotoji Lietuvos valstybė, kurios buvo siekta ir dėl kurios buvo tiek kovota ir aukotasi.

Tokioje pat nežinojimo, neaiškumų ir dviprasmybių aplinkoje vyko visas tarsi atsikuriančios Lietuvos valstybės tapsmas, pavyzdžiui, šitaip formavosi ir simuliakrinė tariamai politinė ir ne mažiau tariamai daugiapartinė sistema. Iš tikrųjų „pertvarkos“ sąlygomis ji visiškai natūraliai išsirutuliojo iš sovietmečiu atrodžiusios kaip monolitas Komunistų partijos. Klaidinga manyti, kad anoje totalitarinėje sistemoje kompartija buvo homogeniška arba vienalytė, joje taip pat vyko grupuočių kova dėl valdžios. Randantis policentriniam totalitariniam valdymui Komunistų partijoje anksčiau egzistavusios grupuotės – neformalios frakcijos – paprasčiausiai legalizavosi ir, pasirinkusios įvairius pavadinimus, susiskirstė į tariamas partijas. Šitaip radosi neototalitarinė tariamai daugiapartinė sistema, kurią tereikėjo legitimuoti kaip simuliuojamos demokratijos elementą ir tariamą buvimo įrodymą sukuriant minėtą politikos rinką, kurios svarbiausiu elmentu tapo procedūrinis rinkimų mecanizmas. Užuot kaip vienos partijos frakcijos aiškinusios savo santykius uždaruose partiniuose suvažiavimuose, naujai iškeptos tariamai demokratiškos partijos išsirenka teisėją, kurį vadiname rinkėju. Kitaip tariant, rinkėjai tapo savotiškais statistais, kurie atrenka, kuri grupuotė pateks į valdžią. Pati valdžios kaip resurso samprata ir jėga grindžiamas kovos dėl jos principas išlieka ir švelniojo daugiapartinio neototalitarizmo sąlygomis.

Kai šiandien kalbama apie neva ideologinį Lietuvos partinį pasidalijimą, tai reiškia, kad kiekviena iš partijomis vadinamų grupuočių parinko tam tikrą retoriką, nutaikytą į tam tikrą piliečių segmentą. Iš tiesų visos be išimties partijos yra priėmusios minėtas rinkinės demokratijos žaidimo taisykles. Norintys ir siekiantys permainų, bet apie šias taisykles nesusimąstantys arba jas ignoruojantys piliečiai iš tikrųjų veikiausiai vadovaujasi skirtingomis nuostatomis savo tautos ir valstybės atžvilgiu. Vienais atvejais kova už įvairius kilniai skambančius pilietinius tikslus yra tik lobistinių interesų priedanga, kitais atvejais – savotiškas donkichotizmas.

Atskirti nuoširdų naivumą nuo cinizmo yra sunku, bet, ko gero, įmanoma, nes tai, ko iš tiesų siekia atrodantis pilietiškai ir veiklus žmogus vis dėlto galima atpažinti pagal jo veiksmus. Sukurti tikrą valstybę labai sunku todėl, kad pilietinės visuomenės biurgerį ir valstybės pilietį skiria pasaulėžiūrinė ir vertybinė praraja. Biurgeris yra tas, kuris teisėtai rūpinasi savo vieta po saule, pilietis yra tas, kuris aukojasi. Politinė bendruomenė nėra natūralus dalykas, nes tam, kad ji atsirastų, reikia įveikti savo egoizmą ir išmokti matyti kitą žmogų iš tiesų kaip laisvą ir lygų sau asmenį ir tos pačios politinės bendrijos narį. Politinė bendruomenė atsiranda ten ir tik ten, kur žmonės išmoksta dovanoti vieni kitiems laisvę. Šitos pasiaukojimo dvasios aukščiausia išraiška – mirtis už savo tautą ir valstybę. Lietuvos istorijoje tokio pasiaukojimo pavyzdžių netrūksta. Pilietinių visuomenių žmonės už nieką nemiršta, nes biurgeriui laisvė nereikalinga.

Vis dėlto šiuos samprotavimus norėtųsi baigti optimistiška įžvalga, kad per „dainuojančią revoliuciją“ taip ir likusi neįsteigta, o dabar akivaizdžiai niekėjanti Lietuvos valstybė nėra fatališkai pasmerkta išnykti visiems laikams. Ją gali išgelbėti iš principo gebančios bet kurią valstybę išpuoselėti arba pražudyti ją kuriančios ir saugančios tautos gera valia ir pasiaukojimo dvasia. Lietuvoje jos netrūksta. Tereikia šia dvasią sulydyti su sąmoningu ryžtu, tai yra paversti ją protinga ir kryptingai veikiančia tautos ir visų norinčių gero savo valstybei piliečių valia.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s