Praleisti ir eiti į turinį

Rūta Janutienė. Ligoninėje – kaip kalėjime

SOS. Santarų klinikoje, garsiajame covid skyriuje guli mano tėvas Kęstutis Grinevičius. Jis spėjo pasiskųsti nepriežiūra ir nuo to laiko su juo susisiekti pavyko tik kartą, ir jis jau kalbėjo visai nerišliai, nors, pasak neprisistatančio personalo, jo tyrimai neva rodo gerėjimą.

Beveik aklo, nepaeinančio, lyg nuslopinto vaistais senuko lankyti neleidžia.

Kol dar jam buvo galima prisiskambinti, skundėsi, kad negauna vandens. Vakar ponia slaugytoja, kol neprisitačiau, ant manęs rėkė. Kai prisitačiau, “išėjo atlikti procedūrų“. Nuo 7.30 mėginu prisiskambinti visais įmanomais telefonais – nei vienu ponios neatsako.

Skyriuje viso labo 29 pacientai. Kaip jie gydomi, kaip su jais elgiamasi, palikta tos ponios, kuri rėkia ant pacientų giminių, sąžinei. O tai sąžinei – didelis išbandymas, kai pacientas yra pilnoje tavo dispozicijoje ir niekas niekada nesužinos, ką tu su juo darei, nes brokas iškeliauja į krematoriumą.

Prašau dalintis.

PILDAU

13.55 VAL. Ačiū už jūsų jautrumą ir pasidalinimus. Ką tik buvau garsiajame kovydiniame skyriuje ir mačiau tėvą. Taip, patekęs į ligoninę gavo papildomai raminamų, kurie kovydo niekaip negydo, tačiau padaro pacientą nereiklų. Antra, jis laikomas sunkiu ligoniu, tačiau guli su kitu ligoniu uždarytoje palatoje ir neturi jokios galimybės prisišaukti personalą, nes kaimynas ypač kietai miega ir dienos metu, iššaukimo skambutis pas jį, o tėvo balsas nepakankamai skardus, kad kas nors išsgirstų.

Telefonu paskambinti negali dėl regėjimo ir dėl nuslopinimo.

Atėjau, mane pažino iš karto, o gydančios gydytojos – ne, nors su manimi matėsi seniau… Nusibadavęs, nori gerti, bet pats neatsigeria ir nepavalgo, todėl priklausomas nuo slaugių kantrybės. Jos, panašu, nėra visai.

Viskam vadovaujanti profesorė vis kartoja bendrus sakinius apie amžių ir ligos poveikį atminčiai…

Kol kas visiems, kurių artimieji guli šiuose skyriuose, galiu pasakyti tik tiek: reikalaukite nuolatinio lankymo, nes tos vietos panašios į vaikų namus, kuriose kūdikiai neverkia, nes į tai niekas nekreipia dėmesio.

Ir dar: dėl tokių ligonių pasiėmimo į namus. Tėtį mėgino gydyti namuose iki tol, kol po 80 eurų už lašelinę ėmusi vieno iš kovydinių skyrių seselė pati iškvietė greitąją.

3 Comments »

  1. Labai norėčiau, kad šį komentarą paskaitytų ponia Rūta. Kai su tuo nebuvote susidūrusi – jums atrodė, kad viskas gerai ir gražu. Seniems žmonėms duoda po saują raminančių, kad nekrutėtų, nešauktų, nejudėtų: didelis kiekis raminančių atjungia visą motoriką. Ir baigta. Taip elgiasi su pagyvenusiais ir senais žmonėmis. Praeitą vasarą taip nugydė mano tris pažįstamus žmones.
    Aš sakiau: Kodėl tu geri tas tabletes, negerk. Sako: tiesiog, jėga supila, ir liepia nuryti. Ir dar rėkia, šaukia. Slaugės klausiu: kodėl taip elgiatės? Ji: aš turiu 20 ligonių, aš jų nei pamaitinti negaliu nei apžiūrėti normaliai. Kas kaltas? Vienas vyras, jau pagyvenęs, bet sąlyginai sveikas, tvirtas, numirė per savaitę. Kaip gali atlaikyti pagyvenusio žmogaus širdis tokį kiekį tablečių iš karto? Kitas, nuo tokio skaičiaus raminamųjų prarado kalbą ir atėmė kojas. Niekas nesigilina. Man pačiai uždarydavo duris prieš nosį ir neįleisdavo, nes aš ne giminė.Nepadėjo nei žurnalisto pažymėjimas. 6 faktai iš mano aplinkos su skirtingomis istorijomis, bet….baigtis viena. Pasamdykite slaugę ir prižiūrėkite namuose. Tegu žmogus iškeliauja ramiai, būdamas šalia artimųjų. Įrodyti nieko negalima, nes aukos jau kapuose, pakeliui – krematoriumas, net ekshumacijos nepadarysi.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: