VYTAUTAS RADŽVILAS: Netikros tikrovės ištakos. Pilietiškumas ir totalitarizmas.

Kiekviena visuomenė ir valstybė, kiekvienas žmogus, siekiantis reformų ir permainų, turi apmąstyti ir suvokti nueitą istorinį kelią ir problemų priežastis.  Be to neįmanomas joks atsinaujinimas. Mėgstantiems teorinę politinę mintį apie šalies aktualijas siūlome tęstinį Vytauto Radžvilo įžvalgų ciklą. Tekstas publikuotas 2013 m. “Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ Nr.2 (4).

Tęsinys. Pradžią žr.ČIA


 

Tikėtina, kad pradėjus rimčiau kelti ir gvildenti panašius klausimus būtų paklebenti ar net susvyruotų prieš du dešimtmečius suręsti tranzitologijos studijų idėjiniai pagrindai ir prireiktų iš esmės tikslinti jų pamatines prielaidas bei iki šiol prieitas svarbiausias įžvalgas. Nebūtų nieko nuostabaus, jeigu jau gana netolimoje ateityje paaiškėtų, jog didelė ar net didžioji dalis pokomununistinės transformacijos tyrimų tėra pseudomokslinės povo plunksnos, kuriomis apkamšomas mažai ką bendro su tikrove turintis ideologiškai konstruojamas išsilaisvinimo mitas. Tačiau nėra būtino reikalo pernelyg žvilgčioti į ateitį. Kol kas visai pakanka tik pradėti mintinį eksperimentą ir pasmalsauti, kokius pokomunistinės laisvės tikrovės bruožus galima išvysti sukant tokio abejojančio klausinėjimo keliu.

Iš karto aiškėja, kaip svarbu vengti dabartiniu metu itin paplitusios intelektualinės ir politinės painiavos, kai vartojant sąvokas pilietis ir pilietiškumas neleistinai suplakamos dvi skirtingos piliečio ir pilietiškumo sampratos. Reikia aiškiai skirti dvi pilietiškumo atmainas – individo kaip vadinamosios pilietinės visuomenės nario, arba bourgeois, ir individo, kaip valstybinės politinės bendrijos nario, arba citoyen, pilietiškumą. Griežta teorinė ir praktinė šiu sąvokų skirtis leidžia geriau suprasti totalitarinių režimų prigimtį, ypač – totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykio specifiką.

Kaip minėta, pilietinė ir politinė visuomenė yra saviti tarpusavio santykių organizacijos moderniojoje visuomenėje būdai. Tokios visuomenės individas vienu metu priklauso dviem atskiroms ir skirtingoms bendrijoms, kurias saisto glaudus, jokiomis aplinkybėmis neišnykstantis ryšys. Jam apibūdinti kuo puikiausiai tinka ir šiek tiek šabloniškas Siamo dvynių vaizdinys. Tačiau šis ryšys gali būti sveikas arba iškreiptas. Sveikas jis būna tada, kai jam esant kartu išlieka aiški valstybės ir pilietinės visuomenės skirtis ir jos kuriama natūrali įtampa, laiduojanti dviejų sociumo organizacijos plotmių autentišką tapatumą ir konstruktyvią sąveiką. Kai šis ryšys pažeidžiamas taip, kad išsitrina skiriamoji riba tarp politinės ir pilietinės visuomenių, randasi iškreiptos, tai yra neautentiškos ir nevisavertės politijos, kurių ryškiausias pavyzdys, be abejo, yra vadinamieji totalitariniai režimai. Jie susiformuoja ir įsitvirtina tada, kai išnykus minėtai ribai politinė ir pilietinė visuomenės susilieja į vieną amorfišką darinį. Kaip tik tada visa jėga pradeda veikti tai, ką galima pavadinti Siamo dvynių efektu. Susijusioms ir kartu atskirtoms valstybei ir pilietinei visuomenei susilydžius į samplaiką jos ne liaujasi egzistavusios apskritai, o gyvuoja iškreiptais ir karikatūriškais pavidalais. Iki tol buvusi normali, valstybė tampa kvazipolitiniu, o pilietinė visuomenė – kvazipilietiniu dariniu.

Būtent ši gelminė abiejų darinių transformacija ir yra tikrasis Siamo dvynių efektas. Jį tiksliau apibūdinti būtų galima pasakant, kad išnykus jungties–skirties dialektine žaisme grindžiamai valstybės ir pilietinės visuomenės sąveikai, jos pradeda nuosekliai ir metodiškai naikinti viena kitą. Tai yra svarbiausias ir pražūtingiausias minėto efekto pasireiškimas, kurį reikia aiškiai suvokti ir deramai įvertinti jo ypatingą svarbą. Kaip tik nenoras ar nesugebėjimas įžvelgti ir pripažinti valstybės ir pilietinės visuomenės abipusio su(si)naikinimo reiškinio lėmė, kad mokslinėje literatūroje ir viešojoje nuomonėje paplito ir įsitvirtino vienpusiška, budelio ir aukos vaizdiniais grindžiama totalitarinio valdymo bei režimo samprata. Esą atsiradus tokiam režimui „bloga“ totalitarinė valstybė sunaikino arba suvarė į gilų pogrindį „gerą“ pilietinę visuomenę, kuri, kęsdama režimo priespaudą, jo nekentė ir tik laukė progos sukilti. Toks supaprastintas ir iškreiptas valstybės ir pilietinės visuomenės santykio totalitarizmo sąlygomis aiškinimas faktiškai yra ne kas kita, o pamatinis ir praktiškai nekvestionuojamas šiuo metu vyraujančios ideologinės paradigmos branduolys. Šia mąstymo schema grindžiamas pokomunistinėse šalyse įtvirtintas ir kryptingai palaikomas ideologinis, arba didysis, pasakojimas apie pilietinę visuomenę kaip apie tikrosios laisvės tvirtovę ir karalystę.

Atsiribojus nuo šios schemos iš karto atsiveria kitokia žiūros perspektyva. Žvelgiant per jos prizmę matyti, kad totalitarinė valstybė, pavyzdžiui, Sovietų imperija, apskritai nebuvo jokia valstybė griežta šios sąvokos prasme. Ji buvo tik kvazipolitinis organizmas, turėjęs išorinius valstybingumo atributus. Šitokio tipo darinyje nėra tikros politinės visuomenės, nes neegzistuoja visiems bendros žaidimo taisyklės, kurių atžvilgiu visi piliečiai iš tiesų būtų lygūs. Tokios kvazivalstybės įstatymai taip pat nėra tikri įstatymai, nes jie yra ne politinės visuomenės bendros valios teisinė išraiška, o tik išorinį tariamų įstatymų pavidalą turinčios tvarkos taisyklės, kurias valdžią užgrobusios visuomenės grupės jėga primeta kitiems tos visuomenės nariams ir grupėms.

Šio tipo valstybė neatitinka dviejų fundamentalių klasikinės valstybės sampratos kriterijų: joje neegzistuoja iš tiesų visuotinai ir daugumos jos narių laisvai pripažistama bendrojo gėrio samprata, o valdžią turinti grupuotė ne tik netarnauja bendrajam piliečių interesui, bet valdo kitas visuomenės grupes šioms nesutinkant, t. y. prieš jų valią. Tokias politijas kruopščiai aprašiusi klasikinė, ypač Viduramžių, politinė teorija vadino jas tironijomis, tačiau vartojant šių laikų dvasią geriau perteikiantį žodyną tokias santvarkas labiau tiktų vadinti kvazipolitiniais kriminaliniais režimais. Deja, mokslinėje literatūroje ir viešajame diskurse iki šiol tebėra tvirtai įsišaknijęs keistas vaizdinys, kad sovietinė imperija buvo tikra, nors ir represyvi, valstybė. Kitaip sakant, ji aksiomiškai laikoma iš tiesų politiniu dariniu, o ne tik išoriškai ir tariamai supolitinta milžiniška kriminaline zona, kuriai aiškinti tik iš dalies tinka normalioms politijoms analizuoti pritaikytos teorinės sąvokos ir empirinio tyrinėjimo metodai.

Atsiribojus nuo paplitusio, tačiau klaidingo požiūrio, kad totalitarinis kvazipolitinis darinys iš tiesų yra valstybė, savaime susvyruoja ir ideologiškai suromantintas pilietinės visuomenės kaip laisvės bastiono vaizdinys. Totalitarinio režimo sąlygomis pilietinė visuomenė iš principo negali būti jokia laisvės sala todėl, kad jos paprasčiausiai nėra. Privatūs individų interesai ir natūralus siekis juos patenkinti, be abejo, išlieka. Tačiau šito nepakanka, kad įsitvirtinus tokiam režimui išliktų ir toliau egzistuotų pilietinė visuomenė. Greta individų egoistinių interesų bei jų konkurencinės kovos būtinas antrasis tikros pilietinės visuomenės sandas – šia konkurenciją reglamentuojančios bendros taisyklės, kurių atžvilgiu individai privalo būti iš tiesų, o ne tik menamai lygūs. Garantu, kad tokių taisyklių būtų visuotinai laikomasi, gali būti tik valstybiškai susiorganizavusi politinė bendruomenė.

Kadangi valstybė ir pilietinė visuomenė susijusios nesutraukomu ryšiu, akivaizdu, kad valstybei kaip visuomenės politinės organizacijos formai virtus savo karikatūra – totalitarine tariama valstybe, tokia pat karikatūra neišvengiamai virsta ir pilietinė visuomenė. Tokia deformuota kvazipilietinė visuomenė yra autentiškos, žaidžiančios pagal vienodas ir visiems privalomas taisykles, pilietinės visuomenės surogatas. Ji negali būti niekas kita, tik, kaip pasakytų šv. Augustinas, „plėšikų gauja“ tapusios totalitarinės pseudovalstybės veidrodinė projekcija. Todėl laikyti tokią visuomenę laisvės atrama atrodo mažų mažiausiai keista. Tokioje visuomenėje laisvė išlieka nebent labiausiai sumenkusiu pavidalu – kaip individų spontaniškumas, kurio niekada nepajėgia visiškai užgniaužti net pats griežčiausias totalitarinis valdymas. Toks spontaniškumas reiškiasi kaip individų ir jų grupių gebėjimas ir įgūdis apeiti totalitarinėje politijoje formaliai įtvirtintas bendrabūvio normas bei susikurti privačių, taigi negalinčių pretenduoti į visuotinumą, alternatyvių tarpusavio elgesio taisyklių visetą. Jis skleidžiasi kaip nuolatiniu išsisukinėjimu ir gudravimu grindžiamas elgesys, neturintis nieko bendra su autentiška ir visaverte normalios valstybės piliečio ir tikros pilietinės visuomenės nario laisve. Jeigu politinė ir socialinė laisvė suprantama kaip asmens gebėjimas kartu su kitais žmonėmis protingai kurti bendrą gyvenimo tvarką ir sąmoningai bei valingai paklusti jos taisyklėms, tai totalitarinėje santvarkoje išliekanti spontaniškumo laisvė yra ne tik tokios laisvės priešingybė ar blankus jos šešelis, bet tiesiog karikatūrinis jos atvaizdas. Neatsitiktinai tokią „laisvę“ sovietmečiu įkūnijęs „piliečio“ tipas buvo keistas personažas, vadintas socialistinės nuosavybės grobstytoju.

Kadangi politinė ir pilietinė visuomenės totalitarinėje politijoje sunaikinamos arba neįtikėtinai atrofuojasi bei sumenksta, yra pagrindo tokios politijos atsiradimą laikyti savotiška ikicivilizacinės būklės restauracija, arba grįžimu į tai, ką galima pavadinti antrine prigimtine būkle. Kaip ir kokiu mastu įmanoma išsilaisvinti iš šios būklės – didžiulė mįslė. Juk norint tai padaryti būtina ištrūkti iš užburto rato. Totalitarinis režimas atsiranda tada, kai pakertami normalios valstybės pagrindai totalizuojant, t. y. tariamai supolitinant prigimtinei ikipilietinei visuomenei būdingą bendromis taisyklėmis nereglamentuojamos konkurencijos principą; kitaip tariant, laukinės konkurencijos, arba grynosios jėgos, principą paverčiant kvazipolitiniu stipriojo teisės principu. Tačiau totalitarinių režimų sąlygomis tuo pačiu principu vadovaujasi ir sugriautą pilietinę visuomenę pakeičianti kvazipilietinė visuomenė, kuri faktiškai įgyja daugelį prigimtinės, arba ikipilietinės, visuomenės bruožų. Skirtumas tik tas, kad toje visuomenėje nežabotos konkurencijos, arba grynosios jėgos, principas tampa silpnųjų, t. y. politinės galios neturinčių individų ir grupių tarpusavio santykius bei jų santykius su valstybę reguliuojančiu principu.

Šiuo atžvilgiu totalitarinė „valstybė“ ir jos tariamai užgniaužta „pilietinė visuomenė“ nieko nesiskiria ir yra vienarūšės bei bendramatės. Todėl tampa neaišku, iš kur tokioje „pilietinėje visuomenėje“ galėtų rastis kokybiškai kitoks – laisvės – principas, kuris taptų atspirties tašku ir moralinės bei politinės stiprybės šaltiniu, leidžiančiu tokiai visuomenei sukilti prieš totalitarinės valstybės primestą ir jos ginamą vergijos principą. Atsakyti į ši klausimą ar bent jau jį iškelti yra svarbu bandant praskleisti daugelį sovietinę „pertvarką“ bei jos pažadintas „aksomines revoliucijas“ vis dar gaubiančių paslapčių šydą.

Vidurio ir Rytų Europos veidą pakeitusios „aksominės revoliucijos“ neabejotinai buvo ir tebėra vienas mįslingiausių XX a. istorijos įvykių. Sunku tikėtis, kad įvairiems socialiniams mokslams atstovaujantiems tyrinėtojams kada nors pavyktų atskleisti tikrąsias jų priežastis ir varomąsias jėgas. Kita vertus, jokio galutinio paaiškinimo, ko gero, visai ir nereikia. Kur kas svarbiau suprasti, kaip šios revoliucijos transformavo regiono šalis, būtent kokią naują ekonominę, socialinę ir politinę santvarką jos įtvirtino.

Atsakyti į ši klausimą kur kas sunkiau, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Norint tai padaryti, iš karto iškyla ne viena kliūtis. Viena svarbiausių ir sunkiausiai įveikiamų – ideologinė, trukdanti pastangoms objektyviai analizuoti įvykusius pokyčius ir atskleisti jų priežastis, varomąsias jėgas, mastą, o svarbiausia – istorinę ir politinę prasmę. Ši ideologinio pobūdžio kliūtis yra ne kas kita, o išankstinis įsitikinimas, jog į revoliucijų prasmės klausimą jau atsakyta: esą per „aksomines revoliucijas“ totalitarinių režimų pavergtos pilietinės visuomenės susigrąžino laisvę. Išsilaisvinimas iš komunizmo pančių buvo iš karto ir tiesmukiškai, nesileidžiant į šio epochinio įvykio gelminių ir ilgalaikių padarinių apmąstymus, sutapatintas su „grįžimu į Vakarus“. O pats grįžimo vaizdinys savaime įtaigoja mintį, kad buvo atkurta arba sukurta tokia pat kaip ten egzistuojanti laisvos rinkos ekonomika ir liberali demokratinė politinė santvarka.

Atsirado ir įsitvirtino nauja ideologinė paradigma – tokia pat griežta kaip ir ankstesnioji. Ant jos bėgių buvo pastatyti ir jais iki šiol žvaliai rieda visi socialiniai mokslai, taigi ir „aksominių revoliucijų“ bei pokomunistinio virsmo tyrinėjimai. Kadangi ideologijos tam ir egzistuoja, kad būtų kuo mažiau gilinamasi į jų pačių prigimtį ar abejojama pamatinėmis jų prielaidomis, natūralu, kad tranzitologijos tyrinėjimų srityje įsitvirtino minėto virsmo vaizdiniai, spėję įgyti beveik nepajudinamų tiesų statusą. Storas tokių ideologizuotų vaizdinių klodas nugulė XX a. pabaigos istorijos tyrinėjimų lauką ir kritiškesnį mąstymą gniuždančiu svoriu trukdo kitaip pažvelgti į šio lūžinio laikotarpio įvykius. Norint tai padaryti pirmiausia reikėtų mėginti pagal išgales atsiriboti nuo tyrinėjimų teorinį ir empirinį akiratį gožiančio ideologizuoto išsilaisvinimo pasakojimo įtakos. Mat šis dėl savo indoktrinuojančio pobūdžio iš anksto nukreipia tyrinėjimą politiškai korektiška, bet nebūtinai teisinga ir produktyvia linkme. Įvykdžius šią sąlygą randasi prielaidos išvysti nepastebėtus arba neblogai žinomus, tačiau deramai vis dar neapmąstytus ir neįvertintus „aksominių revoliucijų“ bruožus. Jų yra ne vienas.

Vienas iš dažniausiai pabrėžiamų ir itin palankiai vertinamų šių revoliucijų bruožų yra taikus jų pobūdis. Vertinant įprastiniais humaniškumo ir etikos masteliais, šios taikios ir beveik bekraujės revoliucijos atrodo tikra palaima – menkučiai sukrėtimai palyginti su smurtingomis, daugybės aukų pareikalavusiomis XIX a. ir XX a. pirmos pusės socialinėmis ir politinėmis revoliucijomis. Kita vertus, šis ne pavienėje komunistinėje šalyje, o visur išryškėjęs skirtumas yra pernelyg visuotinis, didelis ir svarbus, kad būtų galima jį laikyti tiesiog atsitiktiniu ar juo labiau savaime suprantamu. Keistai ir net įtartinai lengvas ir greitas totalitarinės sistemos žlugimas ir staigus komunistinių šalių šuolis į naują laisvės režimą reikalingas išsamesnio paaiškinimo, kas gi nulėmė tokį skirtingą ankstesniųjų ir XX a. pabaigos antikomunistinių revoliucijų pobūdį ir padarė įmanomą ši stebuklingą šuolį. Taip keliant klausimą ideologiškai vyraujantis ir visas galimas alternatyvas nustelbiantis „išsilaisvinimo“ bei „grįžimo“ pasakojimas ima blukti prarasdamas savo įtaigumą ir žavesį. Tiesą sakant, kuo labiau į jį gilinamasi iš šitaip keliamo klausimo perspektyvos, tuo labiau jis atrodo neįtikimas ir net įtartinas.

Kritiškai apmąsčius ir įvertinus ši pasakojimą peršasi du galimi „aksominių revoliucijų“ aiškinimai. Pirmasis – jau įsitvirtinęs ir įprastas aiškinimas, jog tai buvo tikros revoliucijos, galėjusios greitai ir lengvai laimėti todėl, kad komunistiniai režimai buvo absoliučiai supuvę ir silpni, o jų nekentę žmonės degė begaliniu troškimu bei ryžtu nusimesti vergijos jungą. Antrąjį aiškinimą kol kas galima pateikti tik abejojančio klausimo pavidalu: ar nėra taip, kad žaibiško ir neįtikėtinai lengvo totalitarinių režimų žlugimo priežastis buvo ta, jog šie „aksominėmis revoliucijomis“ poetiškai pavadinti įvykiai apskritai nebuvo jokios revoliucijos? Vienareikšmiškiau atsakyti į ši klausimą gali padėti tik dar išsamesni ir kruopštesni „pertvarkos“ tyrinėjimai.

 

2013

Komentarų: 1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s