Tipiška „Kairės“ mutacija. Prarado darbininkų balsą iš dalies dėl to, kad nacionaliniuose rėmuose buvo pasiekta socialinė gerovė, užtikrintos teisės, numalšintas konfliktas. Kadangi nėra ką veikti šalies viduje ir norint išlaikyti „Kairės“ darbotvarkę/tapatybę, teko pasukti tarptautinio lygmens link. Tad dabar „Kairė“ pasisako už tarptautinę laisvą prekybą ir tarptautines institucijas, kurių pagalba svajoja ginti Darbo teises ir aplinkosaugą. Anksčiau, klasikinio Darbo vs. Kapitalo konflikto laikais, „Kairė“ kaip velnias kryžiaus bijojo galios koncentracijos, bijojo tarptautinio politinio/institucinio lygmens, bijojo Briuselio, nes visa tai reiškė Kapitalo galią ir grėsmę Darbui. Dabar viskas apsivertė. „Kairė“ eina kartu su Kapitalu, nes nusilpo jos šakniniai ryšiai su Darbu ir jai tiesiog nėra ką veikti valstybės viduje.

Šiame procese esminę įtaką vaidina dar vienas veiksnys. Jis susijęs su gerovės valstybės susiformavimu ir skurdo problemos išsprendimu, tai – slinktis į tapatybę. Šiandien daugelis tradicinių Darbo atstovų galėtų balsuoti už „Dešinę“, nes pakito jų vertybinė skalė: išgyvenimo vertybes pakeitė saviraiškos arba identiteto vertybės, o tai jau posūkis dešiniau į natūralų istorinį „mes“.

„Kairė“ yra genama lauk tarptautinių institucijų link dar ir dėl trečio veiksnio – savo ideologijos, kuri verčia palaikyti permanentinę „nuskriaustųjų/pažemintųjų“paiešką. Darbininkas jau netinka dėl aukščiau išvardintų priežasčių, tad „Kairė“ gina juodaodžius, tos pačios ar poli-lyties žmones, migrantus, buvusių kolonijų gyventojus.

„Kairė“ eina kartu su Kapitalu, nes nusilpo jos šakniniai ryšiai su Darbu ir jai tiesiog nėra ką veikti valstybės viduje.

Andrius Švarplys

Šios trys priežastys – socialinė gerovė, nacionalinės tapatybės stiprėjimas ir anti-kapitalistinė/anti-diskriminacinė ideologija – verčia „Kairę“ nutraukti ryšį su savo šalimi ir tapti tarptautinių politinių institucijų (Jungtinių Tautų Organizacijos, ES, visokiausių konvencijų) šalininku. Darbas vis labiau sprūsta iš „Kairės“ rankų ir jį keičia visokiausių mažumų ir klimato/aplinkosaugos problemos. O kadangi tarptautinis lygmuo savo kilme yra pro-laisvarinkiškas, „Kairė“ priversta „pamiršti“ savo anti-kapitalizmą ir tampa globalaus neoliberalizmo draugu, taip tikėdamasi panaudoti visą šį tarptautinį autoritetą mažumų „gelbėjimui“. „Kairė“ laviruoja tarp naujo draugo (globalaus kapitalizmo) ir klimato kontrolės darbotvarkės (kuri neįmanoma be globalaus kapitalizmo apribojimo). „Kairė“ sutinka mokėti šitą neadekvatumo kainą dėl pagundos turėti ir panaudoti visą turimą tarptautinę politinę bei ekonominę galią stumti „Progresą“ ir būti globalios politinės darbotvarkės varikliu.

Štai kodėl JTO ir ES tapo kairiųjų lizdu, tiksliau, kairiojo-globalaus neoliberalizmo centru. „Kairė“ susimaišė su ekonominiu liberalizmu (laisva rinka) ir grasina politiniam liberalizmui – klasikiniams privatumo, autonomijos, tolerancijos principams, nes siekia išlaisvinti „prispaustas mažumas“ tarptautinės galios pagalba.

Štai kodėl JTO generalinis sekretorius mielai priima ir tiražuoja Conchitą (tarsi šis žmogus savo darbais kuo nors nusipelnė), štai kodėl iš JTO konvencijų ir ekspertų ateina prigimtinės šeimos išplovimas ir vaiko intereso suabsoliutinimas (tarsi vaiko interesas gali būti anapus prigimtinės šeimos; Lietuvoje šitai ideologijai atstovauja JTO vaiko teisių ekspertas Dainius Pūras), štai kodėl Europos Parlamente priimamos vaikų lytinio švietimo rezoliucijos (tarsi tai būtų pirmaeilis Europos integracijos uždavinys), štai kodėl JTO priiminėja tokias kaip Stambulo ir Migracijos konvencijas/paktus (kurie atakuoja ir reikalauja atverti neva kapitalizmo suformuotas organizacijas tokias kaip prigimtinė šeima, lytis bei nacionalinė valstybė). Atverti – reiškia priversti jas funkcionuoti pagal tarptautinių institucijų ekspertines/politines rekomendacijas.

Ir štai kodėl įvyko Brexitas, D. Trumpo išrinkimas ir vyksta vidiniai procesai visose Europos šalyse. Visose jose vyrauja stiprios globalaus kairiojo neoliberalizmo politikos jėgos.

Tose valstybėse, kuriose gilios politinio liberalizmo, klasikinių žmogaus teisių, nacionalinio identiteto tradicijos, pirmiausiai įvyko priešpriešinė reakcija; tai anglosaksų šalys Britanija ir JAV. Tose valstybėse, kuriose valdžios apribojimo ir individo autonomijos principai nebuvo taip istoriškai gilūs, dabar dar tik vyksta konsolidacijos procesai; tai Prancūzija, Vokietija, Italija, Austrija, Švedija. Tose valstybėse, kurios neturėjo klasikinio liberalizmo tradicijų, tačiau kuriose naujasis globalus kairysis liberalizmas nespėjo tapti vieninteliu šeimininku ir kuriose buvo stiprus nacionalinis stuburas, tose šalyse jau įvyko kontra-liberal/kairioji revoliucija; tai Lenkija (su religiniu aspektu) ir Vengrija, Brazilija (daugiau socialinis aspektas) ir Filipinai (daugiau socialinis ir religinis aspektai). Ir galiausiai, šalyse be klasikinio liberalizmo istorijos, kur globalistinė politika tapo vieninteliu „žaidimu mieste“, o nacionalinis stuburas sunyko arba nutekėjo į emigraciją, mes matome itin vėluojančią konsolidaciją; tai pirmiausia Lietuva, Latvija, Estija (nors pastarosios dvi šalys lenkia Lietuvą ir yra arčiau Slovakijos ir Čekijos globalistinio konflikto požiūriu).

Bet žinok, kad tėra viena tiesa ir vienas įstatymas: laisvas žmogus laisvoje tautoje. Jeigu valstybė nebus sudėta iš laisvų ir stiprių asmenybių, jeigu tauta bus vedama kaip aklų žiurkių kaimenė, – be savo žodžio, be savo ištarmės ir valios, suvaržyta iš visų pusių lankais – tada jinai subyrės, bus bedvasė ir liūdna.

Antanas Vaičiulaitis

Būtent todėl Lietuvoje mes matome tokius dalykus kaip:

– žiniasklaidos pliuralizmo išnykimas (kurio neužfiksuoja jokie indeksai, nes jie vertina valdžios atliekamą žiniasklaidos ribojimą, o ne savanorišką, laisvą pačios žiniasklaidos prisiimtą globalios rinkos ir kairumo kursą);

– politinių partijų principinį vertybinį supanašėjimą (visos regimos „peštynės“ yra smulkesnio, lokalaus ir retorinio kovos dėl vietinės valdžios pobūdžio);

– JTO Migracijos pakto elitistinį priėmimą net neišvertus į lietuvių kalbą;

– Stambulo konvencijos stūmimą;

– Konstitucinio Teismo anti-konstitucinį prigimtinės šeimos išplovimą (Teismo pirmininko paaiškinimu, taip norima atitikti ES teisę ir bendrą vertybinį kursą);

– vaiko ir šeimos teisių iškraipymą, kai visa sistema kriminalizuoja ir „atveria“ šeimą valstybės ekspertiniam įsikišimui; ir šalia to mes matome elitistinį pasipriešinimą taisyti akivaizdžias šios politikos spragas.

Visa tai atitinka Vakaruose įsivyravusio kairiojo liberalizmo politinį kursą arba tiesiog globalizuotos politikos principus: prigimties/nacionalumo išplovimą, elitizmą, tautos politinį nustūmimą ir marginalizavimą. Tai, kas senovės graikams ir visų laikų demokratams buvo šventa – Demos, politinė bendruomenė – šių dienų globalistinė politika – palenkia siauro rato elitiniam sprendimo priėmimo korpusui.

P.S. Dėl Lietuvos padėties. Darius Kuolys cituoja: „Mano sūnau, – jis kalbėjo, – štai ateina visokių pranašų ir skelbia savo tiesas ir įstatymus. Bet žinok, kad tėra viena tiesa ir vienas įstatymas: laisvas žmogus laisvoje tautoje. Jeigu valstybė nebus sudėta iš laisvų ir stiprių asmenybių, jeigu tauta bus vedama kaip aklų žiurkių kaimenė, – be savo žodžio, be savo ištarmės ir valios, suvaržyta iš visų pusių lankais – tada jinai subyrės, bus bedvasė ir liūdna.“ (Antanas Vaičiulaitis „Valentina“, 1936 m.)

Jeigu tai paradigminis lietuvių imperatyvas, tuomet atkreipkime dėmesį: kažkas kitas turi sudėti valstybę, nuo kažko kito priklauso laisvas žmogus laisvoje valstybėje; ne patiems reikia burtis ir kovoti dėl laisvės, bet kažkas kitas veda ir dėl to veiksmų bus prarasta laisvė, „subyrės, bus bedvasė ir liūdna“. Ne aš esu laisvas, o aplinkybės daro mane laisvą ir aš nuo jų priklausau. Ne kovoti, o pasyviai stebėti ir konstatuoti.

Paskelbė Lietuva pirmiausia

Kauno forumas – pilietinė iniciatyva, siekianti telkti Lietuvos likimui neabejingus Kauno mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Mes siekiame ugdyti visuomenės sąmoningumą, grąžinti žmonėms Lietuvą ir Lietuvai jos žmones. Peržiūrėti visus Lietuva pirmiausia įrašus