Praleisti ir eiti į turinį

Ar Seimas tampa Lietuvos banko filialu?

Algimantas Rusteika

Diskusija “Respublikoje“. Įdedu savo pasisakymą, kurio praktiškai pusės nepublikavo.

________________________________________________________________

Prezidentas vetavo Mokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymą. Šiuo atveju, klausimas būtų apie tautos išrinktus LR Seimo narius, kurie vietoj to, kad atstovautų Lietuvos žmonių interesams, stoja vis įžūlėjančių skandinavų bankų pusėn. Tai kas čia vyksta?

Čia įvyko elementarus politinis spektaklis. Šį įstatymą priimant balsavo “UŽ“ 75, susilaikė 33, balsavo prieš 10. Taigi Seime balsų pakako, kad veto būtų atmestas ir įstatymas priimtas, todėl jo nepasirašyti prezidentui buvo visiškai “nepavojinga“, nes iš anksto buvo aišku, kad tai nieko nepakeis.

Kai visuomenės protestų išgąsdinti vienmandatininkai išsigando dėl savo išlikimo rinkimuose ir veto neatmetė – nieko valdžiai baisaus neatsitiko. Ir be bankų kontrolės visuomenė pilnai kontroliuojama, totaliai sekama ir duomenis apie kiekvieną iš mūsų kaupia specialiosios tarnybos.

Tuo labiau, kad bankai duomenis kaupia ir vadovaujantis kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu reglamentais, ir be jokių įstatymų, net nebespėjame visokių privalomų anketų pildyti… Aš seniai nesu jokios partijos narys, jokių partinių ar politinių pareigų neužimu, tačiau mano dukra, nuėjusi į banką, automatiškai tampa “politiškai pažeidžiamo asmens vaiku“ ir privalo “pateikti informaciją apie politikoje dalyvaujantį asmenį“ – savo tėvą, kitaip paslaugų negaus. Nors net teisme galima atsisakyti liudyti prieš artimą asmenį, tačiau banke – negalima.

Ar kas nežino, kad krokodilo ašaromis plūstantys skandinavų bankai labai skaidriai plovė rusų oligarchų pinigus ir dar skaidriau, įvairiausiais būdais pelnus išsiveždavo į metropoliją? Nes Lietuva – Labai Didelių Pelnų Šalis, kas tik čia prabils apie bankų apyvartų, kurių neišeina lengvai paslėpti, adekvatų apmokestinimą – iškart susilauks etatinių tėvynės mylėtojų ir sočiai išlaikomų „ekspertų“ klyksmo. Tų, kurie visom keturiom už ES lėšų įsisavinimo schemas ir smulkaus bei vidutinio verslo galutinį sunaikinimą oligopolijų džiaugsmui.

Kiekvienas šimtmetis turi centrinį įvykį, kurio pasekmės būna visų kitų istorinių įvykių svarbiausia priežastis. Devynioliktasis amžius – prancūzų revoliucijos ir Napoleono karų pasekmių sukurtas šimtmetis. Dvidešimtasis – Europos imperijų žlugimo ir rusų revoliucijos sukeltų pasaulinių įtakų persidalinimo karų epocha. Mes gyvename socializmo ir kapitalizmo konfrontacijos ir ilgai sektų pasakų apie “konvergenciją“ į būsimą vieningą, industrinę civilizaciją, pabaigos amžiuje.

Socializmas numirė ir jo gyvo niekur nebėra. Rusijoje dabar daugiau laukinio kapitalizmo nei pseudokomunistiniuose Vakaruose, išgyvenančiuose socialistinės, totalitarinės visuomenės kontrolės renesansą.

Galutinis šio vyksmo rezultatas priklauso nuo to, ar Vakarų visuomenės ir jų elitai sugebės suvokti, kad momentinę politinę naudą sprendimų priėmėjams suteikiantys procesai yra destruktyvūs ir veda į valstybių ir civilizacijos susinaikinimą. Ir bankai čia vaidina esminį vaidmenį.

Kodėl Jūsų manymu Lietuvoje vyksta tokie dalykai, kad laisvi buvę mūsų šalies žmonės, savo žemėje verčiami būti bankų vergais?

Todėl, kad iki aukso standarto pabaigos pasaulio ekonomikoje dar galiojo tvarūs ekonominiai dėsniai ir tam, kad verslai išliktų ir vystytųsi, buvo būtina, kad visos jų paslaugos ir prekės būtų nupirktos realiais pinigais. Įvedus tuščių dolerių spausdinimą ir vis didėjančias, vis ilgesnių terminų vartojimo paskolas, atsiskaityti tapo galima būsimomis viso gyvenimo pajamomis, jas nukeliant vis toliau į ateitį.

Tai sukūrė didžiulę paklausą ir galingą ekonomikos vystymosi stimulą. Godulys turėti tai, ko dar neužsidirbai, sukūrė vartotojų civilizaciją, kurios ekonomika turi nuolat, be perstojo, iki begalybės augti ir augti, o bet koks stabtelėjimas sukelia krizes ir griūtis. Vis didėjanti prekių, paslaugų ir pramogų masė, vis didesni paskolų mastai užtikrino korporacijoms ir bankams vis didesnius, plėšikiškus pelnus. Tačiau tuo pačiu didėjo ir didėja atskirtis, vis didesnė dalis visuomenės turto telkiasi mažesnio rato žmonių tarpe.

Paskolomis supančiota ir bankams įsipareigojusi, formaliai laisva visuomenė darėsi vis labiau priklausoma ir nuo bankinio kapitalo, ir nuo valdžios, vis labiau paklusni ir prisitaikėliška. Ir tada taip susiklosčiusios, iš principo šimtu procentų kapitalistinės sistemos stabilumui išsaugoti buvo pasitelktos socialistinės politikos priemonės.

Dalį viršpelnių perskirstant per vis didėjančią pašalpų sistemą tapo įmanoma laikinai išvengti socialinės įtampos ir sprogimų, tačiau buvo užaugintos ištisos parazitiškai gyvenančių, dar labiau įtampą didinančių liumpenų kartos, o socialinės apsaugos sistemos stabilumui išsaugoti pasitelkta masinė emigracija.

Tai buvo įmanoma tik laužant susiklosčiusią pažiūrų ir tradicijų sistemą ir sukeliant masinį pasipriešinimą, todėl buvo imtasi priemonių visuomenėms fragmentuoti, supriešinti ir suskaldyti. Tam pasitelktos kraštutinės kairuoliškos teorijos ir praktikos, orientuotos į žemiausius instinktus ir tradicijų, trukdančių naujajam imperializmui išlikti, atsisakymą.

Bet kokių, kad ir mažiausių socialinių grupių teisių ir laisvių suabsoliutinimas ir visuotinės kaltės už tai, koks esi, įteigimas – kas gali būti geriau, norint priversti žmogų atsisakyti laisvės būti savimi?

Taip per porą dešimtmečių Vakarų pasaulyje susiklostė, įsivyravo ir globaliai paplito paradoksali, įdomi ir savotiškai juokinga sistema, paremta kapitalistinio imperializmo ekonomika bei politika ir modernizuota socializmo etine bei kultūrine ideologija. Sąlyginai, kol nerastas geresnis pavadinimas, įvardinkime ją socialliberalistiniu imperializmu.

Mūsų epochos esmė – socialliberalistinis imperializmas – ekonomiškai išsisėmė ir nebegali generuoti nei korporacijų pelnų tolimai perspektyvai, nei pasaulio politinio ir karinio stabilumo ir visuomenių ateities. Nebeįmanoma nei sugrąžinti šviesius aukso standarto laikus, nei atkurti izoliacionistinę ekonomiką, nei visiškai atgaivinti pramoninį Amerikos kapitalą, panaikinant bankinio kapitalo koncentraciją ir įtakas.

Sau mirties nuosprendžius nesiliaujančios pasirašinėti ES politikos kontekste tai beveik neišvengiama ir mums nežada nieko gero. Ir čia bankai tikrai ima pretenduoti į politinių funkcijų vykdymą. Ir jie tą padarys tiek, kiek galės. Tai visos epochos, kurioje gyvename, motto: jie nueis tiek, kiek mes jiems leisime.

Dabartinis banko vadovas G. Šimkus pasipūtimu ir ambicijomis buvusiam prieš tai – nenusileidžia. Ar dabartinis prezidentas G. Nausėda gindamas visuomeninį interesą vienas gali pastatyti bankininkus į vietą?

Kur D.Grybauskaitė vyko savo pirmojo vizito, kuris visada parodo politinius šalies prioritetus? Į Švediją. Su kuo susitiko? Su bankų vadovais. O kur vyko pirmojo valstybinio vizito? Į Norvegiją. Ir neužilgo su I.Šimonyte likvidavo stambiuosius lietuviškus bankus, o rinka atiteko skandinavų bankams, kurių dalį vėliau perpirko amerikiečiai.

Finansuose, kurie yra ekonomikos kraujas, gyvename kaip A.Smetonos laikais, kai elektros ir degtukų monopolis priklausė skandinavams, o policija gaudė ir baudė didžiuliais akcizais apmokestintų žiebtuvėlių-“benzinkų“ savininkus, kad tik monopolistai neprarastų pelno. Per praeitą krizę šie bankai aktyvus pervedė į savo metropolijas, per šitą bus taip pat.

O kiek tie bankai turi grynųjų rezervo? Jei kokie 2 ar 5 procentai atsiimtų savo indėlius, ar neiškiltų jų likvidumo klausimas? Ar kam nors Lietuvoj krizės metu sukėlus paniką, “padarius bangą“ ir sutartą dieną masiškai nuėjus atsiimti indėlių į kokią nors skandinavišką “šaraškino kontorą“, visas šitas žymėtų, tuščių kortų namelis negriūtų per porą dienų?

Visi tampantieji politinių lėlių virvutes ir Lietuvoje, ir Europoje tą puikiai supranta. Ir tai, kad pas mus jau realiai įvesti grynųjų apribojimai, dvigubai didesni už ES dar tik rekomenduojamus, nedviprasmiškai liudija, kad pas Lietuvoje reali situacija daug arčiau bankų griūties ribos.

Nei G.Šimkus, nei G.Nausėda iš esmės čia nieko negali ir nenori pakeisti – jie net ne pėstininkai globalioje šachmatų lentoje. Socialliberalistinis imperializmas miršta ir niekas nežino, kas ir kaip bus. Jokių patirčių ir kito modelio, kaip buvo žlungant sovietiniam imperializmui, Žemės planetoje šiuo metu nėra.

Nuo pasaulinio karo prasidėjusio naujojo persidalinimo beprotybėje dar saugo tik visuotinio susinaikinimo galimybė – sekmadieniais pasimelskime už branduolinio ginklo kūrėjų sielas. Aišku tiek, kad jau einama bandymų ir klaidų keliu, kuris bus sunkus, prieštaringas ir kruvinas.

Nors kiekviena bobutė prie bažnyčios pasakytų, kad jei bent pusė lėšų, išleidžiamų ginklams, ir pusė korporacijų bei bankų pelnų dėl karo būtų atiduota pasaulio ir savo pačių anūkų ateičiai – niekas nenukentėtų, o Vakarų civilizacija būtų išgelbėta. Bet jie neatiduos nei cento.

Ką nors pakeisti, pasukti palankesne linkme Lietuvos kursą galingame geopolitiniame sraute, nešančiame į pražūtį, gali tik nacionalinės vienybės vyriausybė, išrinkta ir remiama didžiulės tautos daugumos. Ar tai įmanoma ir įvyks – priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Nejaugi dar ir dabar nesuprasim, kad lemiamas šalies išlikimui momentas atėjo?

Visa diskusija ČIA:

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: