Praleisti ir eiti į turinį

Raimondas Pankevičius. Ar tikrai „Lietuvai negalima patikėti jų pačių istorijos“?

„Rakutis turi būti pašalintas iš Seimo, Genocido centras turi būti uždarytas, Lietuvai negalima patikėti jų pačių istorijos“, – skelbė Grantas A. Gochinas.  

Kaip pagal komandą Istorijos instituto ir trijų universitetų atstovai atsisako  bendradarbiauti su Genocido  centru, kadangi jis tampa „primityviai suprantamo informacinio karo citadele“?! Didžiausias Lietuvos istorijos specialistas A. Vinokuras pareiškė, kad dabar bus uždėtas apynasris  ir LGGRTC direktoriui Adui  Jakubauskui. Ir  tai yra pripažinimas, kad kiti istorikai jau pažaboti ir su jais Vinokurui  problemų nebėra. 

Grupelė Genocido  centro istorikų protestuoja  prieš naują  vadovybę, reikalaudami laisvės ir demokratijos. Klausimas: kur jūs  buvote,  kai  buvo susidorojama  su žymiais istorikais? Kur jūs buvote, kai  jūsų kolegė, Lietuvos istorijos instituto mokslų  daktarė judaistė Eglė Bendikaitė  atvirai  niekino  Lietuvos  istorikus, žymiausią Lietuvos  policijos  istorijos  specialistą,  daugelio  knygų, išleistų ES ir Rusijoje, autorių  Petrą Stankerą, įvardindama  kaip  niekingą  nusikaltėlių  apologetą. 

Kelia  nuostabą, kad lietuvių  istorikų  darbai  taip  skiriasi  nuo Izraelio,  JAV, Rusijos  mokslininkų II Pasaulinio karo  įvykių vertinimo. Dar  keisčiau, kad  jie kažkodėl  sutampa  su reakcingų  Rusijos  sluoksnių  minėtų  įvykių vertinimu. Nuolatinis  ir  kryptingas Lietuvos  istorikų  darbas  pagaliau  davė  ir rezultatus, – Rusijos  prezidentas V. Putinas JAV pareiškė, kad  1940 m.  Lietuva  buvo  inkorporuota  į SSSR  sudėtį  LR vadovybės  ir  tautos  prašymu,  o  tremtys  buvo  vykdomos  nepažeidžiant  tarptautinių  ir nacionalinių  istatymų. 

O ką  galime atsakyti LŽAI (Lietuvos žydų asociacijos) pirmininkui J. Melamedui, pareiškusiam, kad „Lietuva yra ne kas kita, kaip  parijų  valstybė Europos  širdyje ir taip  turi būti  vertinama“. Nedrįstu jam prieštarauti  vertinant  Lietuvos  liumpeninteligentus, Seimą ir Vyriausybę. Svarbu, kad jie  patys  įsisąmonintų, kuo jie esą. 

Su ciniška istorijos  institucijų  vadovų veikla, Rusijos piliečiui siekiant neteisėtai  užvaldyti valstybės  nekilnojamą turtą, teko  susidurti  būnant Panevėžio miesto tarybos nariu  ir antikorupcijos  komisijos  pirmininku. Manau,  kad  atėjo  laikas  po 30  nepriklausomybės metų  visų  šių  organizacijų  bei  institutų  vadovams  atsiskaityti už  atliktus  mokslinius  darbus.  Kieno  kaltė, kad  Lietuvos visuomenė,  ir  ypač  jaunimas,  iki  šiol  nežino  tikrų  II Pasaulinio  karo  žydų  tragedijos  faktų,  žydų  tarybų  ir žydų  policininkų  vaidmens  žydų  Holokauste?  

NKVD  dokumentai liudija, kad žydų  policininkai vykdydavo getų „valymo“  darbus  arba visiškai likviduodavo  getus. Ašmena, Kiemeliškės,  Bystrica, Švenčionys,  Vydžiai,  Žiežmariai,  Svijūnai ,  – tai getai, kuriuos sunaikinant  dalyvavo  Vilniaus  geto  policininkai. Pasak R. Hilbergo,  Holokausto  vykdytojai  ne  tik  tie, kurie šaudė  žydus, bet ir tie, kurie  juos  atrinkinėjo,  konvojavo  ir  perdavinėjo  ainzatckomandoms  sušaudyti. Pasak  žymiausios XX a. žydų  filosofės  ir rašytojos Hannah  Arendt,  be  aktyvaus  žydų  dalyvavimo  nebūtų  buvę  ir Holokausto. 

Dar  griežčiau  Holokausto  Lietuvoje vykdytojus (judenpolicajus) įvertino  Rusijos  mokslinio  tyrimo  centro „Holokost“ įkūrėjas ir vadovas Ilya  Altman – „žydų žudikai, išdavikai  ir kolaborantai“. Kažkodėl  mūsų  istorikai  nesiremia  Niujorke  veikiančio YIVO instituto  surinkta  medžiaga  apie  Lietuvoje  veikusių  getų  vadovų  nusikaltimus  prieš  žydų  tautą.    

Bet  niekas  geriau  neatspindės  tikrojo  Holokausto  masto  ir žiaurumo  Lietuvoje, kaip  tų  įvykių  liudininkai – getų  metraštininkai.  Vienas  autoritetingiausių  autorių Avraham Tory (Golub), tarptautinės žydų juristų  ir advokatų  asociacijos įkūrėjas  ir vadovas: 

Ištraukos iš getų kronikų:

  • 1942.02.03 Kai Kauno  žydai  buvo suvaryti į  getą, sargyba negalėdavo apsiginti nuo lietuvių, kurie apguldavo geto užtvaras, mėtydavo į vidų paketus su maistu, daiktais  ir laiškais. Kadangi šautuvo buožių smūgiai mažai padėdavo, tada paprasčiausiai žmonės buvo sušaudomi.
  • 1942.01.06 Žydų policijos viršininkai linksminosi su savo kolegomis vokiečiais iš gestapo. Getas parūpina butą, merginų,  gėrimų, o visai neseniai suorganizavo šiam tikslui orkestrą.
  • 1942.01.25 Žydų policija. Be šimtų tūkstančių iš geto gyventojų konfiskuotų  pinigų  ir aukso, policijos biudžetas nuolat pasipildo pajamomis, gautomis iš baudų už pasirodymą gatvėje po 7 val. vakaro, už atsineštus maisto produktus.
  • 1942.02.02 Žydų policija, apieškodama žmones, išrengdavo nuogai, būdavo apieškomos intymios moterų  vietos.
  • 1942.07.04 Sargybiniai ne tik atima viską, ką žmonės parsineša namo, dažnai net ir tik 2 kiaušinius krepšyje, pusę kilogramo duonos, bet  palydi juos užgauliojimais ir nežmoniškai sumuša. Vakar pagyvenusi ponia Trocka grįžo su savo grupe iš darbo. Prie vartų jie atėmė iš jos kilogramą žirnių ir gabalą duonos. Levas ją žiauriai sumušė ir išmušė akį.
  • 1942.07.26 Pagaliau tai į vyko. Šį rytą 25 žydų policininkai nuvažiavo į Pospiškes. Surinko ten visus senus žmones. Gydymui į Valakampius. Iš tikro 86 žydai buvo nuvežti į egzekucijos  vietą  ir sunaikinti.
  • 1941.10.28 Kauno getas. Žydų geto policija  atrinkinėjo žmones į vadinamąsias  mirties kolonas, kurios buvo siaučiamos į egzekucijų vietas. Atrenkant 10.000 žydų sušaudyti, geto gyventojus rikiavo Kauno geto žydų policija.
  • 1941 spalį vyko antrasis Vilniaus geto valymas. Buvo ieškomi žydai, pasislėpę slėptuvėse  –  „malinose“. Tokias  vietas  surasdavo parsidavėliai  ir niekšai žydų policininkai, norėdami  įsiteikti vokiečių  valdžiai. Malinose  tūnantys  žmonės, kartais patys  tėvai,  drebėdami  dėl savo  gyvybės  pasmaugdavo  verkiantį  vaiką,  o motina gailiomis  ašaromis  aplaistydavo  nebegyvą  kūdikį. Sušaudytų  žydų kambarius, ieškodami  pingų  ir barangenybių, apiplėšdavo  žydų policininkai.
  • 1942.10.27 Ašmena. Visi 30 žydų policininkai ten puikiai įsikūrę, jie valgo, geria ir puikiausiai leidžia laiką su vietinėmis merginomis.
  • 1942.10.28 Ašmena. Niekas neįtaria jokio pavojaus. Vis dėlto ne visi nuėjo į aikštę. Ten patys žydų policijos pareigūnai sprendė, kas turėtų eiti į dešinę, kas į kairę. Žydai pamatė, kad pateko į pinkles ir pradėjo kaišioti pinigus. Viena moteris savanoriškai atidavė 800 auksinių rublių. Aikštėje tarp pasmerktųjų garsiai pradėjo giedoti El Male Rahamim (žydiška malda už mirusiuosius). Visa aikštė verkė. Vokiečių vairuotojai sakė, kad ten buvo nužudyta per 800 žydų.
  • [Mano žiniomis, buvo atrinkti daugiavaikės motinos,  našlės  ir žmonės, kurie negalėjo išsipirkti savo gyvybės. Šie  žydų policininkai iš  vokiečių  buvo  išsireikalavę  teisę  savarankiškai  žudyti  žydus. Jų  tikslas  buvo žydų auksas. Sunkiau  paaiškinti, kodėl  tos moterys, merginos  ir vaikai, vedami į egzekucijos vietą,  buvo žiauriai  mušami. Ir  visai  nesuvokiama, kodėl  visus šiuos į vykius  ciniškai neigė LŽB, Lietuvos  istorijos  instituto, LGGRTC,  Vilniaus  Gaono žydų muziejaus  vadovybė. Tiesa, M. Zingeris  pripažino, kad tokie  įvykiai  buvo, tik, jo manymu, šie 800 žydų buvę paleisti. Kadangi šių  žydų  rūbai  buvo  pristatyti  į Vilniaus  getą, išeitų, kad  jie nuogi  liko  klaidžioti  Ašmenos apylinkėse, – autoriaus pastaba]  
  • Bet netrukus, 1943.04 mėn.,  vėl  atvyko Vilniaus  geto policininkai. Šį kartą  jau su geromis žiniomis. Ašmenos žydai  bus  pervežti  į didelį  Kauno  getą.  Žmonių  džiaugsmui  nebuvo  ribų: susirinkę turtą, pasiėmę  užkandžius, gėrimus, muzikos  instrumentus sėdo į traukinį  su dainomis. Paskutiniame  traukinio  vagone vyko   žydų  policininkai. Traukinys  atvyko į Panerius.
  • 1943.04.05 Dabar visiškai aišku: užuot  važiavę į Kauną, traukiniai  iš Ašmenos  ir  Švenčionių nuvyko į Panerius. Žydų policininkus nuvežė  į gestapą. Ten  jų  laukė  gera  vakarienė  ir lovos. Kai  buvo  atidaryti  vagonai su pasmerktaisiais žydais, lietuvių policininkai jiems sušnibždėjo: bėkite, greitai jie jus visus išžudys. Latvių ir rusų baltagvardiečių policininkai, vadovaujami vokiečių, pradėjo  šaudyti. Kilus panikai, žydams lekiant į visas puses, vokiečiai pradėjo šaudyti į lietuvių policininkus, kurie, jų  akimis, elgėsi  įtartinai. Lietuvių policininkai, atsisakę šaudyti  nekaltus žmones, brangiai sumokėjo už savo  žmogiškus  jausmus. Gestapininkai čia pat sušaudė nepanorusius dalyvauti  žudynėse  policininkus.  Atsisakydami  šaudyti,  užmuštieji  policininkai pelnė geresnį pasaulį  ir atnešė šlovę savo Tėvynei Lietuvai (Avraham Tory). Po  poilsio  gestape žydų  policininkai  grįžo  į egzekucijų  vietą. Su įrankiais ir kibirais, plėšti aukso  iš mirusiųjų. Į getą grįžo vėlai  vakare,  purvini  ir  mirtinai  išvargę.
  • 1942.12.28 Grįžtančius iš darbo žydus iškratė žydė policininkai, ieškodami užsilikusių laikrodžių ir vestuvinių žiedų. Žmones daužė keletas policininkų, kuriems vadovavo vartų sargybos viršininkas Levas. Moteris vertė išsirengti vokiečių karininkų ir visų dalyvaujančiųjų akivaizdoje. Žmonės nuogi šaltyje turėjo stovėti 3 min. Kai kurioms nuogoms moterims buvo įsakyta daryti gimnastiką.
  • 1943.05.16 Ištremiami lietuviai. Lietuvių raudos ir maldavimai skiriami žydų policininkams, visų pirma todėl, kad žydai supranta lietuvių kalbą, kad žydai laikomi ne tik vertėjais, bet ir įsakinėtojai. Žydų policininkų pasirodymas jau sukėlė piktas lietuvių reakcijas. Lietuviai pradėjo kalbėti apie žydų SS dalinius, žydų gestapą. Audra tarp lietuvių pradėjo stiprėti, kartu ir jų įtūžis prieš žydus.
  • 1943.06.19 Kaune lietuvius, nenorinčius eiti į vokiečių kariuomenę, suiminėjo žydų policininkai.
  • 1943.06.30 Vokiečiai labai pasitiki žydų geto policija. Rasų gatvėje gyveno gestapininkas Vaisas, žiaurus budelis, siurbėlė, išpampusi nuo žydų kraujo. Ir štai jo gyvybei saugoti kasdien buvo komandiruojami  8  žydų policininkai. Nakčiai jiems išduodavo ginklus. Koks paradoksas!!! Ginkluoti žydų policininkai saugo gyvybę to, kuris atėmė ją dešimtims tūkstančių nekaltų žydų , kuris savo malonumui pats sušaudė šimtus jų ir tuo giriasi!!!
  • 1943.07.02 Gestapas  nusprendė išduoti ginklus dar penkiems žydų policininkams. Tai vokiečių pasitikėjimo jais ženklas.
  • 1943.12.18 Vokiečiai nepasitiki lenkais, rusais ir lietuviais, bet priešingai – jų vergai žydai yra jų geriausi bendradarbiai.   

Karui baigiantis, geto vadovybė ir jų klapčiukai masiškai bėgo su „užgyventu“ turtu į Vokietiją. 1946 lapkričio viduryje JAV karo policija su vokiečių policininkais Frankfurte prie Maino patikrino žydų pabėgėlių stovyklą. Buvo rasta:

24 neregistruoti automobiliai, pusė milijono dolerių vertės sacharino, milžiniški kiekiai užsienio valiutos, laikrodžių, auksinių žiedų, fotoaparatų,  o pirmos rūšies medžiagų tiek, kad būtų  galima aprengti pusę  Frankfurto gyventojų.

P.S. 2013 m. didžiausiuose Vokietijos miestuose buvo iškabinti plakatai su devizu „Vėlu, bet ne per daug  vėlu.  Operacija Paskutinis šansas II“. Analogiškos  akcijos buvo suorganizuotos  daugelyje  Europos  šalių, tarp jų ir Lietuvoje.  P. Zurofas  S. Vizentalio  centro  vardu  pakvietė  prisidėti  prie  galimų  žydų  žudikų  išaiškinimo, skirdamas  išmoką  už  pateiktą  informaciją  apie asmenį  25.000 EUR. Atsiliepdamas į pono Zurofo  kreipimąsi  nutariau padėti išsiaiškinti  žydų žudikus. Per  keletą  metų  man pavyko, studijuojant KGB  ir NKVD  šaltinius,  rasti 50  asmenų, prisidėjusių prie žydų Holokausto, nežinomų Lietuvos  žydų bendruomenės vadovybei, Lietuvos istorijos institutui, M. Zingerio  vadovaujamam  muziejui.  Su šiais Lietuvos žydų  žudikų sąrašais buvo supažindinta LŽB  vadovybė. Deja, iki  šiol negavau man priklausančio 1,25 mln. EUR  už atliktą darbą,  todėl  privalau  viešai  per spaudą paraginti Jus, pone Zurofai,  sumokėti man priklausančius  pinigus, kuriuos planuoju  panaudoti Ašmenos žydų sunaikinimo, Lietuvos  didvyriams, Žydų karių sąjungos nariams įamžinti, Lietuvos šviesuolės, Šiaulių geto kalinės  Sulamitos  Lev  gyvenimo sąlygoms pagerinti.  Tikiuosi, pasielgsite garbingai, nesuteršite S. Vizentalio centro vardo  ir nedelsite sumokėti  man priklausančius  pinigus.

Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos narys, tremtinys Raimondas Pankevičius

Šaltiniai:

1. Mokslų daktarė Eglė Bendikaitė teisme „Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Rusijos pilietis G. Kofman prieš Panevėžio m. tarybos narį, antikorupcijos komisijos pirmininką, LPKTS skyriaus pirmininką Raimondą Pankevičių“.

2. LGGRTC, LR Istorijos instituto, Vilniaus Gaono muziejaus pažymos teismui.

3. Buvusių žydų policininkų tardymo protokolai su  prisipažinimais NKVD.

4. Vilniaus geto pogrindinės komunistų partijos  sudaryti sąrašai asmenų, dalyvavusių getų naikinime.

5.Rusijos mokslinio švietėjiško centro vadovo  Y. Altman  informacija  televizijos kanale „Soveršenno sekretno“

6. Ištraukos iš Pasaulio žydų juristų ir advokatų asociacijos generalinio sekretoriaus  Avraham Tory Golub knygos „Kauno getas. Diena po dienos“.

7. Algirdas Gustaitis „Karas braukia kruviną ašarą“. Čikaga, 1990.

8. Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko J. Melamedo pareiškimas.   

Pro Patria

Komentarų: 1 »

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: