Dovilas Petkus: Ar vėl gyvename geopolitinės kaitos metu?

Baltijos kelias, kurio trisdešimtmetį mes minime, be abejonės, buvo ryškiausias taikus mūsų tautos pakilimas, savotiškas Sąjūdžio ir tautinės savimonės zenitas. 2 milijonai žmonių susikibę už rankų yra ne šiaip sau fantastiško įstabumo reginys. Tai tapo aiškiu apsisprendimo ženklu mums patiems ir visam pasauliui. Tam pažymėti net atrastas terminas – gyvas plebiscitas. Ir kuomet šiandien girdime apie tai, kad prieš Kinijos valdžią protestuojantys Honkongo gyventojai taip pat buriasi į tokį kelią ir kimbasi vieni kitiems į parankes, mes suprantame, jog įgyvendinome kažką istorinio – tai, kas tapo pavyzdžiu ir visam pasauliui, į ką pavergtų tautų akimis žvelgiama su savotišku pavydu.

Bet, kaip sakoma, dukart į tą pačią upę neįbrisi. Prisiminę tą euforiją galbūt daugelis norėtume pakartoti visa tai ir šiandien, bet taisyklė aiški – mechaniškai atkartojama istorija tampa tik farsu. Tai momentas, kuris buvo ir liudijo. Vis tik šiandien, galbūt, ir su skaudančia širdimi, geriausia tai ir palikti istorijai (kurią, tiesa, privalome toliau pažinti, iš jos mokytis, semtis įkvėpimo ir nubrėžti savo ateitį).

Istorijoje Baltijos kelias yra žinomas kaip 1989-ųjų grandinė, kuri buvo vienybės tarp tautų, kartų ir ideologijų išraiška. Pogrindžio LKB Kroniką leidęs kunigas stovėjo už rankos su Mišias lankančius skundusiu studento komsomolo ateistu, ilgametis tremtinys – su ilgamečiu komunistu. Visi skelbė pasauliui, kad Lietuva, kaip ir kitos dvi sesės, nori laisvės bet kokia kaina.

Tokios žinios neįmanoma marginalizuoti, apšaukti fašistine, išbraukti iš atminties ar kaip kitaip priversti jos gėdytis, nepaisant to, ką užsienio agentūros, ar kai kurie mūsų vietos veikėjai šiandien pasakoja apie neva su naciais bendradarbiavusius mūsų partizanus, ar tai, jog toks ženklas kaip Gediminaičių stulpai – de facto fašistinis simbolis. Rugpjūčio 23-oji, kurios metu prisimename vieną baisiausių susitarimų žmonijos istorijoje, mums, lietuviams, įaugo kaip pilietinio pasipriešinimo diena, kurios neįmanoma pažeminti, kurioje neįmanoma surasti interesų grupių, autorių, užsakovų ar kolaborantų. Baltijos kelias toks masinis, jog tampa neįveikiamu.

Vertinti Baltijos kelią kaip Tautos veiksmą, kuris atmetė pulsavusių asmeninių ir grupinių interesų bei nuomonių neapibrėžtumo situaciją ir privertė svarbiausius politinius veiksnius pastatyti į kur kas ryžtingesnes ir labiau apibrėžtas pozicijas (Sąjūdžio dominuojamus TSRS liaudies deputatus spausti suvažiavime Molotovo ir Ribentropo pakto slaptuosius protokolus pripažinti ne tik buvus, bet paskelbti juos negaliojus nuo pat jų pasirašymo momento), yra svarbiausias uždavinys, kurį Baltijos kelio prisiminimas kelia istorikams šiandien.

Kaip teisingai pastebėjo R. Ozolas, tai yra Išėjimo kelias. Nes jis, be jokios abejonės, yra išėjimo iš Maskvos imperijos kelias: pasaulis ir pati Maskvos sąjunga ne žodžiu, o įsikūnijusiu veiksmu išvydo, kad lietuviai, latviai ir estai atsuko nugaras tiems, su kuriais ne pakeliui, ir atsisuko į tuos, su kuriais nuo dabar sies savo nepriklausomo gyvenimo viltis. Visgi, pasaulis nestovi vietoje. Lygiai taip, kaip prieš tris dešimtmečius mes mobilizavomės vienų iššūkių akivaizdoje ir byrant globaliai komunistinei sistemai sugebėjome pademonstruoti, kad nesame pakrika minia, bet aiškiai apsisprendusi tauta, taip ir šiandien turime suvokti, kas dedasi aplink mus ir kaip mums teks atsakyti į artėjančius pokyčius.

Vakarai, kaip juos tuomet supratome, mūsų sąmonėje buvo 1940 m. Vakarai. Po nepriklausomybės atsidūrę globalios rinkos ekonomikoje ir tarptautinių korporacijų kovos aikštelėje užtrukome atsitokėti. Dėl naujoko nevisavertiškumo komplekso puolėme kopijuoti viską, įskaitant ir mūsų šaliai bei visuomenei nebūtinai tinkančius dalykus. Pamiršome, jog tiems patiems Vakarams esame įdomūs tik tiek, kiek mes ir esame patys savimi.

Dar daugiau, prieš tris dešimtmečius ne visai supratome ir galbūt ir šiandien tik iš dalies nujaučiame, jog nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Išėjimas iš Maskvos į Vakarus nebuvo ir, beje, niekada ir neprivalėjo būti joks savaiminis gėris ar automatiška gerovė. Tai viso labo šansas, kurį mes gavome pajutę, ką reiškia „sunki laisvė“. Lietuviams šiandien ypač trūksta suvokimo, kad gyvename itin intensyvaus tautų ir globalių korporacijų konkurencijos lauke, kuriame privalome ne tykiai sėdėti, bet nuolat kautis už savo išlikimą. Vakarai yra ne vienalyčiai, skirtingi, o visų svarbiausia, neturintys jokio savaiminio intereso mus gelbėti ar kažkuo dalintis. Dažniausiai netgi atvirkščiai, domimasi, kokius išteklius ir resursus iš naujų rinkų galima gauti. Darbo jėga, kaip ištekliai, mūsų pjaunami medžiai, kaip ištekliai, ir t.t. Ta avis, kuri šioje arenoje leidžiasi kerpama, bus kerpama. Tos tautos, kurios nesugebės prisitaikyti prie dinamiškų taisyklių arba savo likimą nuolat patikės kitoms valstybėms, žiūrėdamos, ką jos darys, nesiimdamos iniciatyvos pačios, kentės ir nyks. Kai kurios valstybės, kaip Lenkija mūsų kaimynystėje, tokio žaidimo taisykles perprato ir drąsiai konkuruoja, nesutinka, stato patys save. Mūsų taktika ir šiandien tėra, Algirdo Patacko žodžiais, tariamas glūdėjimas, kuris, beje, žvelgiant į mūsų beprecedentiškai prastą demografinę padėtį, verčia klausti, ar toks tylėjimas nebus ir paskutinis šalies atokvėpis.

Stebint dabartinę politinę situaciją pasaulyje galima konstatuoti viena: geopolitinė audra tęsiasi. Taip, kaip prieš aštuonis dešimtmečius vyko vienos įtakos sferų dalybos, žlugusios prieš trisdešimt metų, taip jos vyksta ir šiandien. Nors mums kartojo, kad Vakarai mūsų niekada neišduotų dėl santykio su Maskva, prieš kelias dienas Prancūzijos prezidentas E. Macronas pasakė, jog jis įsivaizduoja Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Vokietija tuo tarpu užbaigė savo didžiausią energetinį projektą Nordstream 2, tapdama pagrindine finansine Rusijos rėmėja. Nereikia niekam nė aiškinti, kokia vieta mums skiriama tokioje vizijoje – galime tapti tik pereinamuoju kai kurių Vakarų valstybių kiemu link rusiškos naftos ir dujų. Kas gali paneigti, jog gyvename naujoje įtakos zonų persidalinimo epochoje? Čia matomas paradoksas: tykiai sėdėdami ir tikėdamiesi kažką nugvelbti nuo Vakarų Europos stalo, galime patys nejučiomis būti sugrąžinti į Rusijos įtakos zoną, tik šįkart per vokišką ar prancūzišką aplinkkelį.

Tiesa, Vakarai kaip minėjau yra ne vienalyčiai, mes turime ir tų kurie mus supranta. Lenkai, britai amerikiečiai, kurių prezidentą, deja, mūsų žiniasklaida neretai ir nepelnytai „tarkuoja“, su tokiais scenarijais nesutinka. Akivaizdu, jog artėja metas, kai skylančiuose Vakaruose turėsime pasirinkti: anglosaksiška Britanija, JAV ir Vidurio Europa ar Vokietija ir Prancūzija. Lygiai taip pat, kaip ją rinkomės prieš tris dešimtmečius.

Į tą pačia upę neįbrisime. Vis tik, nors šiandienos iššūkiai kiti, bet Baltijos kelias visų pirma tebetarnauja kaip pavyzdys ir įkvėpimas, kad nesame kitų tautų geopolitinis žaisliukas, kad niekam neleisime su mumis elgtis taip, kaip mes patys nenorim. Esame tauta tarp tautų ir valstybė tarp valstybių. Mūsų praeities žygdarbis šiandien yra pamoka, kuri sako: privalome nepamiršti visada išlikti savimi, niekada nepasiduoti, augti, stiprėti, tapti atsparesniais. Apkrauti save tokiomis mintimis ir mąstyti tokiomis kategorijomis yra sunkus uždavinys, bet tik laisvės dėka apskritai galime tai daryti. Sąjūdis, trijų Baltijos sesių grandinė ir palankios geopolitinės aplinkybės mums dovanojo dar vieną šansą istorijoje. Šansą atgimti ir įsitvirtinti ilgiems šimtmečiams, jog nebūtume iš istorijos nušluoti taip, kaip 1940 m. vasarą. Įrodykime, kad pakilome ne veltui. Juk būtų labai kvailą tokią likimo dovaną paleisti vėjais.

 

propatria

Komentarų: 1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s