2019 rugpjūčio mėn. 25 d. 14:00:00
Dalia BYČIENĖ

Baltijos kelio atkarpą, kurioje stovėjo prieš 30 metų, ne kiekvienas tiksliai besurastų. Bet prisimena, kad į tą vietą būtų ėję bekelėmis. Net jei būtų grasinama tankais. Taip svarbu buvo pasakyti pasauliui, kad mus tarsi vergus pardavė, atskyrė, priskyrė. Norėjome pasakyti, kad nebenorime klusniai vaikščioti svetimų nubrėžtomis linijomis. Pasauliui pasakėme, o sau?

Kokį laisvės medį užauginome iš to grūdo, kurį parsivežėme iš Baltijos kelio, kalbamės su pedagogu, Kauno Technologijos universiteto gimnazijos įkūrėju ir ilgamečiu vadovu Bronislovu BURGIU.

– Klausau, ką apie Baltijos kelią kalba tie, kurie į jį važiavo būdami 30-40 metų, ir tie, kuriems dabar yra 30-40 metų. Kalba tarsi apie tą patį, bet kartu ir ne. Ar dabartinė karta lėktų į Baltijos kelią su tokiais pat siekiais, kaip mūsų karta?

– Ne, nelėktų. Dabartinė karta yra nepriklausomos Lietuvos karta. Jauni žmonės gali lėkti į Londoną ir į Singapūrą, į Kaliforniją ir į Pietų Afriką. Ir jie lekia. Vieni mokytis, kiti dirbti laikinai, treti – visiems laikams gyventi. Ta laisvė pasirinkti ir yra laisvė, kurios siekė Baltijos kelio karta. Tik niekas tada nemanė, kad tiek daug žmonių nebenorės rinktis Lietuvos… Mes tikėjome, kad net išvažiavusieji visiems laikams gėrėsis Lietuva, didžiuosis Lietuva, o ne keiks mūsų šalies valdžią už suluošintus gyvenimus. Norėjome, kad į laisvą Lietuvą studijuoti, dirbti norėtų atvykti užsieniečiai, o mes galėtume įsileisti tik pačius protingiausius, darbščiausius, sumaniausius.

Svarbesnis klausimas – ar dabar Baltijos kelio grandinė, kaip neįveikiama siena, apsaugotų mus nuo agresorių? Ar užtektų Baltijos šalių vienybės? Ar neatsitiktų taip, kaip Ukrainoje, kai Krymo, Donecko ir Luhansko žmonės susitaikė, kad jie jau nėra Ukrainos žmonės?

Žinoma, nei sau, nei kitiems nelinkėčiau, kad mums kada nors tektų pasitikrinti savo vienybę ir tvirtybę Baltijos keliu…

– Baltijos kelias buvo labai drąsus žingsnis, atvedęs į laisvę. Kažin, ar buvo tame kelyje tie, kurie kartą pakliuvę į valdžią daro viską, kad tik joje liktų dėl vieno tikslo – gerovės sau. Ar rūpi jiems Lietuva?

– Jeigu tie, kurie dabar dešimtmečiais valdžioje, kurie susikūrė sau privilegijų sistemą, kurie susikūrė „rinkimus“, nepajėgiančius pašalinti iš valdžios partinės nomenklatūros, jeigu jie Baltijos kelio žmonėms būtų aiškinę, kad taip bus po trisdešimties metų, žmonės būtų juos sudraskę į gabalus. Laisvės kariai būtų išmetę menkystas ir dar tvirčiau susikabinę rankomis grandinėje.

Jeigu tiems, kurie keikiami sėdi valdžioje metų metus, rūpėtų Lietuva, tai jie pasakytų: „Mes pasitraukiame. Mes stengėmės padaryti kuo geriau, dabar jūs pabandykite. Mes pasirengę sugrįžti, bet dabar tegu šaliai vadovauja kiti žmonės: išsilavinę, be dėmėtos praeities, be godumo požymių.“

Žmogus bet kuriame valstybinės tarnybos poste turėtų labai dažnai klausti savęs: gal yra geresnių? Gal aš pernelyg daug kainuoju tiems, kurie aria, sėja, stato, kepa, vairuoja?.. Didžiausią gėdą patyriau tada, kai pirmame posėdyje pirmasis Seimas pusę dienos svarstė, kokius atlyginimus sau paskirti…

– Baltijos kelyje mes parodėme vienybę. O kur ta vienybė šiandien? Kai reiktų pasipriešinti paminklų griovėjams, priešų tarp savų ieškotojams, kur tie, kurie važiavo susikibti rankomis? Pavargo ar susitapatino su griovėjais?

– Kokia gali būti vienybė, jei šalyje jau niekas nebesuskaičiuoja partijų? Kokia gali būti vienybė, jei pakeisti partijos pavadinimą, perbėgti iš vienos partijos į kitą (po revoliucijos tokius šaudydavo be teismo ir tardymo…) tapo norma? Kodėl vieniems reikalingi vieni paminklai, kitiems – kiti? Kodėl apskritai reikalingi paminklai žmonėms, kodėl dabar jais taip susirūpinta? Todėl, kad valdžia susirūpino: reikia, kad žmonės nepamirštų, jog valdžia visada žino, kurie žmonės verti paminklų, verti įamžinimo knygomis, gatvių, mokyklų vardais, kino filmais. Žinoma, labiausiai to verti kovotojai už valdžią ir valdžios žmonės. O jei taip garbinami valdžios žmonės, tai kaip nesusigundys galimybe prasibrauti į valdžią ir tas, ir anas? Tie, kurie stovėjo susikibę rankomis, dabar – konkurentai.

Tačiau nereikia vien pesimizmo! Baltijos kelias buvo ir yra optimizmo šaltinis. Jei tada galėjome, tai ir dabar galėsime įvairiausiais būdais rasti geresnių kelių mūsų šaliai.

– Verda ginčai dėl senojo baltų tikėjimo pripažinimo religija. Seimas nesutinka, Tauta tyli. Gražu, mūsų problemas spręs Žmogaus Teisių Teismas. Tik ar sutaikys? Kuo mes tikime? Gal nebetikime apskritai niekuo?

– Pirmiausia, reikia prisiminti, kad tikrasis tikėjimas neturi jokio ryšio su jokia Bažnyčia, su jokiais ritualais. „Naujajame Testamente“ pasakyta: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.“

Dabar gi vieni nori įtikti katalikams, kiti žydams, treti pagonims… Katalikų pasaulyje yra maždaug 1,3 milijardo, o musulmonų – maždaug 1,6 milijardo. Ką darysime, jei musulmonai pareikš savo teises mūsų šalyje ir grasins teroru, jei nepaklusime? Vieni gina LGBT teises, kiti – senąjį baltų tikėjimą. Ar nebūtų geriau, jei mes nekenktume vieni kitiems, nereikalautume paklusti savo nuostatoms? Tai ir ginti nebūtų ko.

– Po savaitės mokyklose prasidės mokslo metai. Daugelyje mokyklų – su vos vos surinktais klasių komplektais. Ir mokytojai daug kur šiaip taip sugraibstyti, lakstantys iš vienos mokyklos į kitą. Nes mokytojų trūksta. Ar tai ne tautinės mokyklos „išreforminimo“ pasekmė? To paties nebetikėjimo pasekmė?

– Kas kaltas dėl visiško švietimo sistemos sužlugdymo? Priminkite man, kuriam iš buvusių švietimo ministrų iškelta byla, pateiktas ieškinys? Kas iš dabar esančių švietimo valdžioje įvardijo pirmtakų klaidas? Monkevičius? Jovaiša? Kas tie iniciatoriai, kurie prikūrė Lietuvoje universitetų tiek, kad dabar jų net sujungti niekas nebepajėgia? Kas laiku turėjo pamatyti ir visiems pasakyti, kad šalyje turėtų būti šešiais tūkstančiai mokytojų mažiau, bet bent tūkstančiu mokytojų daugiau ten, kur jų trūksta?

Kiek daug mes turime edukologų mokslo daktarų, kiek daug mes turime profesorių ir akademikų, švietimo sistemos darbuotojų! Kokia gėda! Šita govėda nesugebėjo pasirūpinti švietimu, sritimi, kurioje patys gyvena.

„Tautinė mokykla, tautinė mokykla!“ – skandavo švietimo vadai. Kur dabar ta tautinė mokykla? Gal ta, kurioje mokytojų daugiau nei mokinių? Gal ta, kurioje dirbti nenori dabartinė karta? O ir kas tai turėjo būti? Mokykla, kurioje nebesimokoma kvadratinių lygčių, nieko nebekalbama apie V.Šekspyrą, A.Čechovą, kurioje nebeatliekami eksperimentai su sieros rūgštimi ir droseliais, kurioje vertimai iš anglų kalbos ir į anglų kalbą vertinami atsainiai? Kuriuos žymiausių Latvijos ir Estijos rašytojų kūrinius mūsų moksleiviai aptaria pamokose? O juk sakėme, kad esame Baltijos sesės…

Keisčiausia tai, kad, atsivėrus sienoms, mes galėjome bematant išsamiai susipažinti ir su Suomijos, ir su JAV, ir su Čekijos, ir su Japonijos, ir su bet kurios kitos šalies švietimo sistema, išsiaiškinti programas, mokytojų krūvius, atlyginimų skales, mokymo trukmę ir kt. Kodėl to nepadarėme? O gal kažkas padarė, bet įspūdžius įslaptino? Štai Švedijoje, moksleiviai vasaros atostogas baigė rugpjūčio 18 dieną, bet kam tai rūpi…

Tokios pasekmės dėl to, kad nuo Baltijos kelio laikų valdžios žmonės sutarė: „Visos tiesos piliečiai neturi žinoti. O tai pagalvos, kad mes blogai dirbame, blogai vadovaujame…“

– Vienas rajono matematikos ir informacinių technologijų mokytojas, ne vieną kaimo mokinį atvedęs į elitinius užsienio universitetus, parengęs olimpiadų laimėtojais, kalbėjo, kad to pasiekia per individualų darbą su mokiniais. Apie kokį individualų darbą galima kalbėti, kai klasėje sėdi 30 mokinių? Nori nenori mokytojas dirba su gabiausias, o kiti arba vejasi, arba stovi vietoje. O egzaminai – visiems vienodi…

– Vėl ta pati problema – reikia parodyti tiesą. Tiesą apie tai, kur kokios kvalifikacijos mokytojai dirba; tiesą apie tai, kad negalima „gaudyti“ moksleivių vien dėl to, jog mokykla neištuštėtų; tiesą apie tai, kodėl nebeliko antramečiavimo; tiesą apie tai, kokio lygio „mokslas“ kai kuriuose vadovėliuose…

Juk tai taip paprasta: sudaryti ekspertų, kuriais dar galima pasitikėti, grupę ir pasiųsti į atsitiktinai parinktas mokyklas. Tegu visai anonimiškai patikrina ir mokytojus, ir moksleivius. Tegu nemoko, kaip reikia mokyti, tegu tik parodo rezultatą…

Jeigu palygintumėte matematikos leidinį, padedantį dešimtokams pasirengti pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrai (PUPP), su valstybinio brandos egzamino užduotimis, tai iškart suprastumėte, kad visą vidurinės mokyklos matematiką reikia išmokti per dvejus metus…

Dabar mokytojams naudinga tylėti: surengdami individualų darbą su mokiniais, jie bent šiek tiek prisiduria prie savo elgetiško atlyginimo.

– Mokiniai viską mato ir supranta. Ar daug atsiras iš jų norinčių pakeisti savo mokytojus? Norinčių sugrąžinti mūsų gimtinę į tą kelią, į kurį prieš 30 metų lėkėme?

– Yra daug puikių mokytojų. Jie kasmet išmoko daug gabių, darbščių žmonių, mačiusių, kaip sumaniai, išradingai, kvalifikuotai gali dirbti mokytojas, todėl surinkti skaičių būsimųjų mokytojų – juokai! Būtina tik viena sąlyga: nedelsiant padaryti, kad mokytojo profesija viliotų ir solidžiu atlyginimu. Tai visai lengva, nepridedant nė cento iš biudžeto švietimui. Tiesiog reikia sutvarkyti švietimo struktūrą (turi būti viena ryžtinga valdžia, o ne – tas valstybės, tas Seimo, tas savivaldybės!), išnaikinti visas prielipas prie švietimo, suderinti privatų ir valstybinį mokymą. O tada gerai dirbantys ir solidžiai uždirbantys mokytojai iškart privers patikėti, kad mokytojas – prestižinė profesija.

Paskelbė Kauno forumas

Kauno forumas – pilietinė iniciatyva, siekianti telkti Lietuvos likimui neabejingus Kauno mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Mes siekiame ugdyti visuomenės sąmoningumą, grąžinti žmonėms Lietuvą ir Lietuvai jos žmones. Peržiūrėti visus Kauno forumas įrašus