VYTAUTAS RADŽVILAS: Lietuvoje yra viena partija – vienpartinė keturgalvė hidra

Grupė Lietuvoje veikiančių žmogaus teisių gynimo organizacijų kreipėsi į Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizaciją (ESBO) dėl Lietuvoje neskaidriai ir šališkai vykdomų Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų.

Džiugu, kad tiesą apie Lietuvoje vykstančius tariamai laisvus ir demokratiškus rinkimus pagaliau sužinos ir tarptautinė bendruomenė. Vis dėlto reikia pripažinti, kad komunistai tam tikra prasme buvo sąžiningesni. Jie aiškiai sakė, kad yra vienintelė išmintinga ir neklystanti Lenino partija. Visi, kas prieštarauja jos skelbiamai tiesai, turi būti be jokių ceremonijų užčiaupti. Nebuvo imituojamos jokios diskusijos su politiniais priešininkais. Pasiginčyti buvo leidžiama tik tarp bendraminčių, tad „nuomonių įvairovės“ ribos buvo aiškiai iš anksto nubrėžtos. Žaidimo taisyklės buvo bjaurios, tačiau bent iš anksto žinomos ir aiškios.

Esama politinė ir rinkimų sistema jos architektus ir palaikytojus verčia apsimetinėti kur kas labiau. Nori nenori, o deklaruojama „liberalios demokratijos“ ideologija įpareigoja jos propagandininkus kurti „demokratinio pliuralizmo“ ir „tikros nuomonių įvairovės“ regimybę. O tai nelengva. Kaip rodo rinkiminių debatų vaizdai, sukonstruoti įtikinamą „demokratijos šventės“ reginį nesiseka. Net ir mažiau politiškai išprusę piliečiai akimirksnių perpranta nevykusiai surežisuotų vienašališkų ir ideologizuotų, smegenims plauti skirtų propagandinių diskusijų esmę ir tikrąją paskirtį.

Visuomenininkų kreipimasis į tarptautinę bendruomenę tad labai savalaikis. Jo pagrįstumą ir būtinumą patvirtino slogų rinkimų paveikslą papildžiusios naujos detalės. Europos Parlamento rinkimuose dalyvaujančios keturios partijos – Liberalų Sąjūdis, TS-LKD, LVŽS ir LSDP – susitarė debatų laidose diskutuoti tarp savęs. Tokį kartelinį susitarimą leido pati rinkimų komisija. Taikoma patobulinta ir „demokratijos“ sąlygoms pritaikyta komunistų seniai naudota taktika. Pastarieji atvirai slopino kitaip mąstančius. Šie buvo brutaliai tildomi, kad niekas negalėtų išgirsti kitokios nuomonės nei „vienintelė tiesa“.

Mūsų dienomis kita nuomonė gniaužiama kitaip – tiesiog neleidžiant jos išsakyti tiesioginėje ir principinėje diskusijoje. Šitaip ji subtiliai stumiama į diskusijų užribius kaip „sąmoningos ir pažangiai mąstančios“ visuomenės dėmesio nevertos marginalų šnekos. Šiam tikslui kaip tik ir tarnauja minėtos ketveriukės sudarytas partinis-rinkiminis kartelinis susitarimas, saugantis ją nuo tiesioginės akistatos su rimtais ir idėjiniais oponentais.

Šio kartelinio susitarimo ir kartu suokalbio prieš demokratiją ir diskusijų laisvę ištakos ir varomoji jėga – kone gyvuliška baimė, verčianti apsidrausti bet kuriomis priemonėmis ir bet kuria kaina. Sandėrio dalyviai puikiai supranta, kad kvalifikuoti diskusijų oponentai įstengtų didžiulės LRT klausytojų ir žiūrovų auditorijos akyse išsprogdinti susimokiusio keturgalvio klano skleidžiamo propagandinio melo burbulą ir sutriuškinti bei demaskuoti seniai nuo tikrovės beviltiškai atitrūkusias jo mechaniškai kartojamas naftalinines tiesas.

Šis suokalbis ypač aiškiai rodo, kad Lietuvoje iš tiesų yra viena partija – vienpartinė keturgalvė hidra. Būtent ši hidra, kurios iš pradžių trys, o dabar keturios besiriejančios tarpusavyje galvos pakaitomis valdė šalį, nuvarė ją iki dabartinės būklės. Tačiau ši Lietuvos duobkasių, tikrųjų tautos ir valstybės naikintojų, partija turi stiprų savisaugos instinktą. Kaip rodo kartelinis susitarimas dėl rinkiminių debatų, vos pajutusios pavojų, keturios vienpartinės hidros galvos aprimsta ir stengiasi veikti sutartinai.

Toji vienpartinė hidra stipri ir gaji. Bet – įveikiama. Tam reikia dviejų dalykų. Pirma. Reikėtų suprasti, kad kol hidra diktuos savąsias žaidimo taisykles, leidžiančias laimėti tik tiems, kuriems tai „priklauso“, Prezidento ir EP rinkimuose dalyvaujantys nesisteminiai kandidatai ir komitetai negali tikėtis didesnės sėkmės. Bet šiuose rinkimuose galima daug nuveikti pavertus juos priemone sutelktai siekti esminių permainų valstybėje. Vienu iš svarbiausių siekų turėtų tapti reikalavimas nedelsiant demokratinti patį rinkimų procesą. Šito sutelktai reikalauti dar nėra vėlu net prezidentinių rinkimų dalyviams.

Antra. Keturgalvė hidra gali būti įveikta ar bent jau patirti rimtą smūgį kur kas greičiau, nei būtų galima tikėtis. Tai liudija visoje Europoje vykstančių rinkimų rezultatai. Panaši praktika, kai leidžiama laisvai pasirinkti diskusijų partnerius rinkiminių debatų laidose ir šitaip apsisaugoti nuo „nepatogių“ oponentų, egzistuoja daugelyje šalių. Sistema sklandžiai veikė, kol gyvavo „nuosaikios centro dešinės“ ir „nuosaikios centro kairės“ pasisavintas tiesos monopolis. Jis dūžta mūsų akyse. Šį monopolį sėkmingai griauna kylančios ir sparčiai stiprėjančios naujos politinės jėgos, žeminamos vadinant jas „radikalais“, tačiau viso labo parodančios, ką reiškia iš tiesų būti dešiniaisiais ar kairiaisiais vietoje suvienodėjusio amžinai valdančiųjų „nuosaikumo“.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, Lietuvoje padėtis tikrai nėra beviltiška. Išorinis politinis sąstingis slepia naują tikrovę, kurią tereikia pamatyti. Tiek Prezidento, tiek EP rinkimuose jau yra realios alternatyvos keturgalviui nomenklatūriniam klanui. Pakanka nebalsuoti nei už vienos hidros galvos statytinius. Ir pamatytume, kaip išsipūtusi ir iš pažiūros nenugalima pabaisa pradeda bliūkšti ir leisti paskutinį kvapą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s