Ričardas ČEKUTIS
RESPUBLIKA

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.

– Šią savaitę Rusijos vadovas Vladimiras Putinas papasakojo, kad dabar savo raketomis nusitaikys į visą Europą, nes blogi amerikiečiai atsisakė Vidutinių nuotolių raketų sutarties, tuomet gynybos ministras Sergejus Šoigu papasakojo apie milžinišką rusiškų ginklų efektyvumą ir grandiozinį potencialą… Kam skirtos visos šios žinutės? Ką jomis norima pasakyti?

– Tiesą sakant, nei V.Putinas, nei S.Šoigu nieko naujo nepasakė. Su tokia savo politika kuo toliau, tuo labiau Rusija pradeda priminti Šiaurės Korėją su jos tipiška „derybine technologija“ – iš pradžių būna pučiami žandai, šaudoma raketėlėmis, paskui ieškoma galimybių pasikalbėti su tais, kam visa tai ir buvo skirta… Drįsčiau manyti, kad visas šis spektaklis pirmiausia yra skirtas Rusijos vidaus publikai, kurią reikia paruošti artėjančiam susitarimui su Vakarais. Šiuo momentu vaizdas yra toks, tarsi karas prasidėtų jau rytoj… Žinoma, konfliktas yra generuojamas, tačiau parodykite man bent vieną veikėją visame pasaulyje, kuris dabar imtų ir pasirašytų rytoj ar poryt pradėti realius karinius veiksmus… Pūsti žandus ir pasakoti apie tai, kam reikalingas pasaulis, jeigu jame nėra Rusijos, galima tik kokiam vietinės reikšmės veikėjui, tačiau pabandyk iš tikrųjų pakariauti dabar. Juk nesusitvarkai net su Ukraina, kur užstrigai dar 2014-2015 metais, nesugebėjęs įgyvendinti savo užsibrėžtų tikslų. Visa V.Putino strategija ten sunyko, lyg pernykštis sniegas. Ir štai dabar belieka išdidžiai pūsti žandus ir siekti užimti geresnes derybines pozicijas. Lygiai tą patį darė mažasis raketų žmogelis, lygiai tą patį daro Donaldas Trampas (Donald Trump). O kadangi visa rusų politika lyg per kalkę yra nukopijuota nuo amerikiečių, lygiai tą patį dabar daro V.Putinas. Taigi, labai nesunku iššifruoti šitą jo pranešimo potekstę – visa tai aišku bet kam, kas užsiima politika.

– Ar tokiu atveju teisingą poziciją užima NATO? Juk mes nematome jokių rimtesnių pasirengimo konfliktui ženklų, rimtesnių karinių pratybų, naujausios ginkluotės bandymų, o organizacijos vadovas Jensas Stoltenbergas tik atsišaudo gana beprasmiškais pareiškimais apie tai, kaip jis „smerkia rusų veiksmus“… Na, gerai, tyliai-ramiai smerkia. Ir kas toliau?

– Pratybos, žinoma, vyksta, tačiau visas šitas Rusijos darkymasis profesionalų yra suvokiamas kaip demonstratyvios provokacijos, kurios turi daugiau psichologinės agresijos dedamąją, negu kelia rimtą karinį pavojų. Mes praėjusį kartą kalbėjome, jog rusai nemato prasmės atakuoti Baltijos valstybes, nes patys vakariečiai mus seniai yra palaidoję, todėl prasidėjo atakos prieš norvegus… Tai, ką jie daro, yra tikriausias politinis chuliganizmas, reikalaujant iš Vakarų atsako, o Vakarai reaguoja maždaug taip, kaip jautis į besipučiančią varlę… Tiesiog yra laukiama, kol visos kvailystės bus išsakytos, kol visi filmukai apie „nuostabias“ raketėles bus parodyti… Na, o ką daryti tada?.. Tai yra V.Putino bandymas užimti lygiavertes derybines pozicijas prieš neišvengiamą rimtų derybų su Vakarais raundą.

– Dar viena nesibaigianti tema – „Brexit“ istorijos. Antai šią savaitę britų ministrė pirmininkė Teresa Mei (Theresa May) pareiškė, esą derybose su Briuseliu pasiekta kažkokia pažanga, nors tokių požymių be jos daugiau niekas neįžvelgia… Tai kur, jūsų manymu, juda visas šis reikalas?

– Man net šlykštu darosi nuo savo teisumo ir anksčiau per pastaruosius metus išsakytų prognozių… Anglų nelaimė, kad jie vis dar vaidina, jog patys traukiasi iš Europos, kai iš tikrųjų juos pačiu vulgariausiu būdu išspyrė tiesioginiu spyriu į užpakalį… Ir, žinoma, niekas su jais jokių derybų neves. Visas šis „išėjimas“ tėra vokiškosios galios bei vokiškų-prancūziškų interesų demonstracija, tam tikrų aspektų, ir vokiečių-prancūzų bandymas pasitelkti Rusiją kaip partnerius, o tam britai būtų priešinęsi vien dėl to, kad jie yra tradicionalistai ir jiems būtų pernelyg sudėtinga pakeisti kelių šimtų metų senumo politiką. Taigi, jie dėl nieko nesusitarė. Mes judame į tą negrįžtamumo tašką, po kurio situacija pasikeis kardinaliai. Matyt, anglai nedvejodami praris situaciją, kai visi jų santykiai su Europos Sąjunga taps nelegalūs, kai didžiulė krūva nelegalų atsiras jų pačių teritorijoje ir bus neaišku, ką su jais daryti toliau… Kodėl jie tai daro? Todėl, kad jie pradėjo aiškiai suvokti, kad su jais sąmoningai nesitariama, kad jie sąmoningai statomi į tokią poziciją. Ką gi, anglai dabar mėgina privesti situaciją iki absurdo, t.y. jie eina kur kas toliau, negu jų oponentai Europos Sąjungoje galėtų tikėtis. Anglai veikia pagal kadaise žymaus vokiečių politinio veikėjo Hermano Raušningo (Hermann Rauschning), kuris, beje, buvo anglų šnipas, suformuluotas taisykles: veik gerokai plačiau, negu tavo oponentas galėtų tikėtis ar įsivaizduoti. Taigi anglai dabar generuoja krizę ir nuo šios krizės kentės ne tik britai, praradę jau nesuskaičiuojamus pinigus (pagal vienus duomenis 90 milijardų, pagal kitus – dar daugiau). Patys britai jau prarado tą sumą, kurios reikėjo visos Europos ginkluotosioms pajėgoms rekonstruoti. Tai aiškiai demonstruoja, ko yra vertas politikų mąstymas: išleidę šitokius pinigus gynybos reikmėms jie dabar galėtų diktuoti savo sąlygas ten, kur jie dabar kaip ubagai ir vergetos prašinėja su ištiesta ranka…

– O tuo metu politinė situacija pačioje Didžiojoje Britanijoje atrodo itin nestabiliai: tiek valdantieji konservatoriai, tiek ir opoziciniai leiboristai praranda savo partijų narius, kurie protestuodami traukiasi…

– Be abejo, taip ir turėjo būti, nes visi mato absurdą, visi mato nesugebėjimą priimti valstybei reikalingų sprendimų, todėl daugybė žmonių nenori būti viso šito maskarado dalyviais ir asmeniškai atsakyti už visą šį chaosą, kuris dar tik laukia. Bet liūdniausia, kad greta šių dviejų tradicinių partijų, kurių vykdoma politika galėjo būti prognozuojama, kol kas nesiformuoja nieko tokio, kas galėtų jas pakeisti. O kaip žinoma, šventa vieta tuščia nebūna. Todėl galime kirsti lažybų, kad dar pusmetis ir mes turėsime požymius, jog Anglijoje formuojasi alternatyvinės politinės pajėgos. Lygiai tas pats jau vyko Vokietijoje – „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) tiesiog buvo pagimdyta bergždžios močiutės Angelos Merkel juokingoje santuokoje su socialdemokratais. Taigi, AfD yra krikdemų ir socialdemokratų kūdikis. Lygiai tą patį mes turėsime Britanijoje. Kaip tik ši situacija, o ne V.Putinas su savo derybiniais žaidimais, yra pavojinga. Nes į didžiąją politiką netrukus ateis visiškai nauji ir neprognozuojami žmonės.

– Pakalbėkime apie linksmesnius dalykus, t.y. bankų aferas, kurių praėjusią savaitę užderėjo kaip niekada gausiai: prie danų „Danske Bank“ prisijungė ir švedų „Swedbank“, kuris, pasirodo, moka plauti nešvarius pinigus ne blogiau už kolegas. O kur dar šveicarų UBS, padėjęs savo klientams Prancūzijoje išvengti didesnių mokesčių… Bet juk mums yra nuosekliai išaiškinta, kad visa vakarietiška bankininkystė yra nepaprastai „skaidri“, o tarp šių „skaidriųjų“ patys „skaidriausieji“ yra skandinavai… Kuo dabar tikėti?

– Išgirdęs apie „Swedbank“ skandalą, aš džiaugiausi, nes pagaliau paaiškėjo, jog mūsiškiai „Snorai“, „Sekundės“ ir „Ūkio bankai“ buvo tiesiog švedų mokytojais… O kad skandinavų bankininkystė yra „skaidri“, mus nuolat moko mūsų prezidentė ir jos mylimas centrinio banko vadovas… Tai vėlgi rodo, kokie avigalviai vadovauja Lietuvai, atidavę šalies ekonomiką į svetimos vienos valstybės bankų rankas. Nuo tų laikų, kai buvo švediškų degtukų monopolis Lietuvoje ir jie tendencingai kirto Lietuvos miškus, iki šiandien, kai švedai vadovauja Lietuvos bankams, o per juos – visai ekonomikai, praėjo apie 100 metelių, bet kaip visada niekas nieko nepasimokė. Tai dabar kviečiu visus skaitytojus pamąstyti: kur yra Grybauskaitės patriotizmas? Kur yra Lietuvą valdančių ir vyriausybes formuojančių partijų patriotizmas, įleidus šituos parazitus į Lietuvą?

– Bet juk mes puikiai žinome, kad tie, kurie kalba prieš skandinavų bankus, dirba rusams…

– Lygiai taip pat galima pasakyti, kad tie, kas remia skandinavų bankus, dirba tarptautinei mafijai bei terorizmui, nes užsiima pinigų plovimu… Geriau jau aš „dirbsiu rusams“, negu padėsiu plauti pinigus teroristams. Juk dabar išeina, kad tuo užsiima kaip tik Lietuvos centrinis bankas…

– Tuomet pašnekėkime apie antisemitizmą, su kuriuo dabar kovoja Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) Prancūzijoje. Kodėl ši problema iškilo būtent dabar ir būtent Prancūzijoje? Kas ten nutiko?

– Aš nenustebčiau, jeigu gerai veikdama prancūzų policija pagautų porą žydelių, piešiančių svastikas žydų kapinėse… Situacija yra visiškai tradiciška. Dabar reikalinga pirmiausia Vokietijos, taip pat ir Prancūzijos parama Izraeliui gana sudėtingoje situacijoje, kuomet žydai yra atakuojami Irano ir kuomet europiečiai yra užėmę labai santūrią ir beveik proiranietišką poziciją. Izraeliui reikalinga visai kitokia Europos pozicija ir parama, nes konfliktas ten vis labiau vystosi. O kaip tą paramą galima išgauti? Pirmiausia patikinimu, kad „ne ne ne, mes esame nesusiję su antisemitais, mes ne tie, kurie paišo svastikas…“. Nuo tų laikų, kai patys žydai finansavo Hitlerio partiją, praėjo ne tiek daug laiko. Sionistai davė pinigus Hitleriui tam, kad jis organizuotų didįjį žydų bėgimą į Pažadėtąją Žemę… Todėl visa tai yra tipiškos politinės manipuliacijos. Kitaip to reiškinio nepavadinsi, nes jokių rimto pretekso antisemitinių nuotaikų augimui nėra, to nepaaiškinsi nei žydų dominavimu ekonomikoje, nei žydų bankais, nei žydų politikų dominavimu Prancūzijoje… Tiesą sakant, man visi prancūzai yra įtartini…

– Nežinia, sutapimas tai ar ne, bet ir lenkai su žydais susiriejo kaip tik šiomis dienomis, Izraelio ministrui pareiškus, kad lenkai esą jau nuo pat gimimo yra antisemitai… Kaip paaiškintumėte šį reiškinį?

– Tiesą sakant, turime dar vieną pagrindą pasidžiaugti, nes pagaliau lietuvio-žydšaudžio įvaizdis bus pakeistas lenko-žydšaudžio įvaizdžiu, o tai reiškia, kad mes galėsime efektyviai varyti biznį Izraelyje… Todėl šis skandalas turi ir gerų pusių… Kalbant rimčiau, aš manau, kad kaltindamas lenkus Izraelis naudoja tokius labai jau senovinius ir mažai efektyvius ginklus. Nes šiandien būti apkaltintam antisemitizmu iš Izraelio pusės nesudaro tokio įspūdžio, kaip prieš 10-15-20 metų. Šis įnagis yra neefektyvus, bet nieko kito nėra sugalvota – na, toks moralinio prievartavimo instrumentas, ir tiek. Tačiau galimas dalykas, kad už šių kaltinimų stovi ir kai kurių privačių fondų interesai. Kaip žinoma, žydai Lenkijoje turėjo daug nuosavybės, o Kačynskis nėra pasiruošęs visko atiduoti… Todėl čia dar reikėtų gerokai pasikapstyti: kiek tai lemia bendra Lenkijos pozicija, neremianti Izraelio siekių konfliktuose su arabais ir ypač – su Iranu, o kiek tai yra vietinė privati iniciatyva. Galbūt koks nors žydų fondelis, norintis atgauti visų išnaikintų žydų turtą vien todėl, kad jie visi kažkada kartu vaikščiojo į tą pačią sinagogą, dabar reikalauja to iš Lenkijos vyriausybės… Tačiau lenkai ir Kačynskis į tokius reiškinius reaguoja labai sveikai.

– Pabaigoje panagrinėkime Venesuelos reikalus. Kokia padėtis ten einamuoju momentu? Ko ten galima tikėtis, vietos kariuomenei vis dar neišduodant prezidento Nikolo Maduro?

– Džiugu, kad tai bent jau prasidėjo, nes ilgą laiką Venesuela buvo paversta Rusijos naująja Kuba Lotynų Amerikos teritorijoje, o Barakas Obama (Barack Obama) rusams leido nevaržomai reikštis pačioje JAV pašonėje. Ten buvo pardavinėjama daugybė ginklų, o Venesuelos kariuomenei buvo sukurtos ypatingos sąlygos. Menka paslaptis, kad kariuomenės valdžia masiškai dalyvavo narkotikų biznyje po N.Maduro priedanga ir dėl to jie nesiryžta pereiti į opozicijos pusę, nes aiškiai suvokiama, kad tokiu atveju narkotikų biznelis žlugs, o tie „niekšai“ dar gali ir pasodinti… Vieną „nekaltą“ žmogų juk jau pasodino – El Čapo juk kankinasi amerikonų kalėjime… Todėl kariuomenė laikosi už N.Maduro skverno, o viduje tvyro didžiulė įtampa. Visuomenė ten nėra vienareikšmiškai nusiteikusi. Yra daugybė niekada nedirbusių ir nenorinčių dirbti žmonių, sutinkančių gyventi už išmaldą vien todėl, kad ir jo kaimynas taip gyventų. Ši publika sudaro tos visuomenės pagrindą. Dalis, kuri nori kitokio gyvenimo, sudaro mažumą. Todėl šio konflikto baigtį prognozuoti yra sunku. Dabar turi prasidėti lyderių pirkimas. Turi prasidėti spectarnybų, kariuomenės „galvų“ pirkimas, užtikrinant jų neveiklumą. Reikia, kad ši visuomenė „sėstų ant dugno“, kad liktų tik tie, kurie nepajudins nė piršto dėl savo gerovės. Tada, kai diržus teks susiveržti dvigubai, galbūt galvose atsiras daugiau proto. Kiek tam prireiks laiko? Manau, dar kokį pusmetį kalbėsime apie Venesuelą…

Paskelbė Kauno forumas

Kauno forumas – pilietinė iniciatyva, siekianti telkti Lietuvos likimui neabejingus Kauno mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Mes siekiame ugdyti visuomenės sąmoningumą, grąžinti žmonėms Lietuvą ir Lietuvai jos žmones. Peržiūrėti visus Kauno forumas įrašus