ANDRIUS ŠVARPLYS: Paskutinis civilizacijos mūšis su pačia savimi

Trumpas žmonijos istorijos įvadas:

Senovės graikai žmogaus orumą kildino iš proto, kuris iš prigimties skiria žmogų nuo gyvulio, ir kuris atspindi visuotinę būties hierarchiją, nes jungia žema su aukšta (apačioje – materija, instinktai, viršuje – protas, tikslingumas, harmonija). Krikščionys graikišką pradą sustiprino Išganymu, iš kurio sekė žmogus sielos vienkartiškumas, unikalumas ir begalinė vertė.

Susijungus Atėnams ir Jeruzalei, žmogaus orumas reiškė, kad net ir didžiausias valdovas neturi jurisdikcijos žmogaus sielai (nes ji priklauso aukštesnei būties hierarchijai nei pinigas, duona ir kalavijas) ir dar gi yra įpareigotas gerbti sielą (religijoje) ir teisingumą (politikoje). Tai leido Moderniesiems laikams formuluoti socialinio kontrakto idėją ir prigimtines žmogaus teises: gyvybę, laisvę, nuosavybę, religijos laisvę, minties, sąžinės, žodžio laisvę. Dar kartą ir (tikėtasi) visiems laikams šio pasaulio valdovams buvo priminta būties hierarchija: pirmosios Konstitucijos kodifikavo tai, ką šimtmečiais formavo Atėnai ir Jeruzalė.

Ir tiktai industrinis kapitalizmas pirmą kartą istorijoje sugamybina ir suprekina žmogaus pasaulį. Masiniu būdu gamta, o kartu su ja ir žmogus tampa prekybiniu vienetu. „Vartotojų visuomenė“ yra nevykęs socialinio žmonių pasaulio suprekinimo pavadinimas, nes iš esmės ne subjektas naudojasi daiktais Maximos „Akropolyje“, o mes patys esame vartojami prekių-paslaugų-kapitalo judėjimo sistemos. „Matricoje“ kiek klaidingai sakoma, kad sistema nori mus paversti į bateriją, iš tikrųjų ji jau senokai mus pavertė į piniginį/prekybinį vienetą, kurio funkcija – kuo efektyviau cirkuliuoti sistemoje su „laisvo ir autonominio“ individo šūkiu.

Politinė galia pirmą kartą įgauna masines technologines galimybes gaminti, perdaryti, formuoti totaliniu (visa apimančiu) būdu. Iš čia Holokaustas su „mirties fabrikais“ ir du pasauliniai karai.

Kitaip tariant, politinei galiai jau nebereikia „laužyti kontrakto“, nes viskas funkcionuoja ne pagal subjekto – objekto, imanencijos – transcendencijos, politinės valdžios – prigimtinių teisių perskyrą ir įtampą; viskas ir visi dabar yra sustatyti fabrike, paversti funkcija, todėl stumdymasis vyksta dėl mygtuko paspaudimo. Galia įsakyti įstatymu nublanksta prieš gebėjimą orientuotis spaudinėti mygtukus. Todėl politiką pakeitė viešieji ryšiai, tiesą pakeitė įvaizdis, faktą – nuomonė (eksperto), socialinius ryšius – technologinės platfromos (vėl gi klaidingai vadinamos socialiniais tinklais, nes jie yra tikriausi anti-socialiniai tinklai). Subjektas visuotiniame fabrike yra nusubjektinamas, žmogus tampa ištekliu, bendruomenę keičia visuomenė, kuri yra „vadybininkų“ minkoma tešla politiniu, teisiniu, moksliniu, ekonominiu, medicininiu ir įvairiausiu kitokiu būdu. Paskiausiai realybę pakeičia Ekranas, naujojo pasaulio koncentratas.

Grėsmė laisvei galiausiai atėjo ne iš politinio centro (kaip tikėjosi Thomas Jeffersonas), ne iš visuomenės daugumos nuomonės (kaip manė John Stuart Mill’is), o iš visuotinės prekybinės sistemos, kuri transformuojasi ne į kovą už laisvę (kaip klaidingai manė K.Marksas), bet į dar didesnio laipsnio pasaulio susintetinimą.

Griežtai kalbant, žmogaus teisės tokiame pasaulyje yra neįmanomos. Panaikinus prigimtį nebelieka transcendencijos, nebelieka būties hierarchijos, nebelieka vienintelio žmogaus unikalumo kriterijaus. Būtent todėl matome siekį pripažinti gyvūnų teises, Polį praplėsti į Zoopolį. Nuo prigimties laisvas žmogus tampa biomase, save nuolat transformuojančiu homunkulu. O naujųjų žmogaus teisių tikslas yra užtikrinti biomasės transformacijos galimybes. Čia ir lyties keitimas į lytines orientacijas ir socialinius konstruktus, šeimos keitimas į „vaiko teises“, žmogaus gyvybės – į „moters teises“, embrionų šaldymą, eutanaziją ir t.t.

Politinė valdžia palaiko šitą evoliucinę kryptį tik todėl, kad ji pati yra šitos sistemos dalis (ne ji reguliuoja pelno srautus, o šie – ją. Visi ideologiniai skirtumai, visos „vertybės“ yra tiktai stumdymas prie kasos šaltinio).

Todėl naujosios žmogaus teisės gali naudotis senu civilizaciniu žodynu – laisvė!, tačiau jos turinys yra visiškai naujas. Pagal senąjį kodeksą žmogus yra laisvas tik todėl, kad jis skiriasi nuo gyvulio ir saugo jo žinioje esančią būties grandinę (skirtumą tarp aukšta ir žema, tarp teisingumo ir prievartos, tarp grožio ir bjaurasties, tarp gėrio ir blogio), o ne todėl, kad yra atpalaiduotas nuo prigimties. Nuo prigimtinių hierarchijų atpalaiduotas žmogus gali pagimdyti tik saviraiškos teises, o šios gali vesti tik į naujus totalitarinius pavidalus. Egocentristinės žmogaus teisės gali pagaminti tiktai atominę bombą, homunkulą ir begalines biomasės formas. Frankenšteinas gamina į save panašų.

Paskutinis civilizacijos mūšis yra dėl prigimties, t.y. mūšis su pačia savimi, dėl savo ištakų. Pirmą kartą žmonijos istorijoje civilizacija priėjo periodą, kai kvestionuojamos pačios jos ištakos, ir dar jos pačios vardu, jos pačios žodynu, principais ir mechanizmais…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s