GEDIMINAS MERKYS: Stambulo konvenciją pasitinkant – 2

 

Joks mokslas tiesiogiai kokių nors pasaulėžiūrinių ideologinių doktrinų nei įrodo, nei paneigia. Vis dėlto objektyvaus mokslo priemonėmis galima ištyrinėti vienokios ar kitokios socialinės praktikos, kuri kyla iš konkrečios ideologijos, ilgalaikes pasekmes visuomenei. Tai galima daryti ir makro lygmeniu, lyginant skirtingą santvarką pasirinkusių valstybių raidą bei pasiekimus, ir mikro lygmeniu, atliekant populiacinius individų raidos tyrimus bei biografines studijas.

Verta dėmesio detalė apie konkrečių ideologijų funkcionalumo patikrinimą iš istorinės perspektyvos. Šiaurės Korėja šiandien yra bene vienintelė bolševikinė valstybė, kadangi visur kitur – Kinijoje, Vietname, Mongolijoje, Kuboje – tas baisus modelis bent šiek tiek redukuotas, modifikuotas. Dėl nepritekliaus Šiaurės Korėjoje vakare neuždegamos šviesos ir viskas skendi tamsoje. Filmuojant naktį iš kosmoso, iš palydovo visur šviesu – Kamčiatkoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Japonijos teritorija apkritai primena švytinčią keistos formos lemputę. O virš Šiaurės Korėjos – tamsa dešimtmečius, nuo pat Korėjos karo 1950–1953 m., ten šviesų komunizmo rytojų kūrė, kad būtų tamsu…

Esu įsitikinęs, kad iš istorinės perspektyvos lygiai taip pat ilgainiui bus galima patikrinti genderizmo privalumus. Deja, šiandien jokių patikimų empirinių duomenų apie radikaliojo genderizmo privalumus nėra. Tie, kurie, dengdamiesi mokslo autoritetu, šiandien reklamuoja genderizmą kaip vienintelį teisingą ir pažangų gyvenimo būdą, paprasčiausiai meluoja, laužo to paties mokslo etiką.

Norėčiau grįžti prie Stambulo konvencijos, kurios pavojingumą minėjau pranešimo pradžioje. Iš humanistinių ir demokratinių pozicijų vertinant, konvencija pažeista daugybės metastazių, naikinančių civilizaciją ir žmonių santykių darną. Civilizuotoje visuomenėje, jei įvyksta įstatymo pažeidimas ar nusikaltimas, paprastai visi žino, ką daryti. Tatai žinoma nuo antikinės teisės laikų, vėliau tą žinojimą ištobulino Amerikos tėvai-įkūrėjai, praplėtė Prancūzijos revoliucijos pilietinių teisių idėjos, judėjimai už žmogaus teises. Konflikto su įstatymu ar nusikaltimo akivaizdoje egzistuoja civilinis kodeksas ir jo procesas, egzistuoja baudžiamasis kodeksas ir jo procesas, galiausiai egzistuoja administracinė teisė. Būtent procesinė teisė yra vienas įspūdingiausių žmonių civilizacijos pasiekimų. Procesinės teisės yra neatskiriama ir esminė žmogaus teisių dalis.

Paradoksas, bet pagrindinės žmogaus teisės, įtvirtintos tarptautinėse chartijose, taip pat nacionalinėse šalių konstitucijose, yra suformuluotos labai abstrakčiai, be konteksto. Realus pagrindinių žmogaus teisių įgyvendinimas (arba visiška profanacija ir sudarkymas) priklauso nuo įstatymų taikymo, procesinės teisės ir procedūrų. Velniava slypi smulkmenose. Nekaltumo prezumpcija, viešas bylų nagrinėjimas, akistatos, tardymo eksperimentai, ekspertizės, proceso šalių varžytuvės, apeliacijos, nušalinimai, taip pat labai aiškiai apibrėžtos visų proceso šalių ir visų proceso veikėjų teisės bei pareigos – visa tai yra procesinės teisės virtuvė. O ką mums siūlo Stambulo konvencija ir kilniais jos siekiais prisidengę genderizmo radikalai?

Ogi jie nori redukuoti procesinę teisę: oficialus skundas neprivalomas, užtenka kad ir anoniminio skambučio, raštelio; kokių nors akistatų ir viešo teisinio proceso irgi nereikia, kadangi smurto auka kankinsis, težiūri ji namie serialą ir posėdžiuose tegul nesikamuoja; įrodymus siūloma rinkti pagreitintai, supaprastintai; viską neprocesine tvarka nuspręs genderistinė „trojka“ su neaiškiais įgaliojimais, tylomis, uždaroje, neviešoje aplinkoje, neaišku, kuo remiantis. Mes matome, kad, pavyzdžiui, norvegų „Barnevernet“ iš esmės taip ir elgiasi. Jeigu teisme konfiskuoja turtą, tai tu gali dalyvauti visuose posėdžiuose, turi visas proceso dalyvio teises. Jei konfiskuoja vaiką, tai motina gali ir nedalyvauti. Jai praneš verdiktą rašteliu…

Toks tad tai humanizmas, tokios procesinės teisės, toks teisingumas. Žmogaus nusikaltimų ir teisinių pražangų pasaulis turbūt ne mažiau margesnis už gamtinį pasaulį. Deja, visai nesvarbu, kokio pobūdžio pražanga ar nusikaltimas, civilizuotoje visuomenėje jis privalo praeiti per visus procesinės teisės labirintus. Genderizmo radikalai per Stambulo konvenciją sako – „NE“, jokių skaidrių procesinių veiksmų, jokios procesinės teisės mums nereikia.

Artimoje buitinėje aplinkoje egzistuoja begalė ciniškų, brutalių, antihumaniškų nusikaltimų. Tarkime, senjorų, neįgaliųjų skriaudimas (koks nors anūkėlis arba kaimynėlis narkomanas reketuoja iš senelio ar neįgalaus asmens pensiją ir pan.), dėl šito net sužalojama ir užmušama. Tokių nusikaltimų statistika skaičiuojama šimtais ir tūkstančiais. Dar daugiau jų taip ir lieka latentiniais nusikaltimais, net neatspindėtais oficialioje statistikoje. Deja, čia nėra seksualinės potekstės, vadinasi, genderistinės pakraipos „humanistų“, kovotojų su smurtu, šie nusikaltimai visai nedomina.

Iš visos įmanomos nusikaltimų įvairovės genderistai selektyviai ištraukia labai siaurą pažeidimų porūšį ir ragina atitinkamo tipo nusikaltimus nagrinėti paspartintai, praktiškai neprocesine tvarka. Bet juk naujausioje istorijoje tai jau buvo. Ir kas gi tai darė? Tie, kurie XXI amžiuje siūlo mums „genderistinį teisingumą“, kilnių idėjų semiasi iš bolševikų „klasinio teisingumo“, terorizavusį žmoniją bemaž visą XX amžių. Jei sovietinis žmogus plėšė, žudė, žagino, sukčiavo, tai jis buvo laikomas kapitalistinės santvarkos palikimo auka, o idėjiškai laikomas artimu proletariatui ir sovietų valdžiai.

Paradoksas, kriminaliniai nusikaltėliai ir kriminaliniai nusikaltimai net gūdžiais stalinizmo laikais buvo apdorojami pagal visas procesinės teisės procedūras, būdingas civilizuotai visuomenei. Visi prisimena kultinį sovietų režisieriaus S. Govoruchino filmą „Susitikimo vietos pakeisti negalima“. Filme yra epizodas, kuomet nuožmus banditas Foksas, plėšimo tikslais pokario Maskvoje nužudęs begales nekaltų žmonių, yra vežamas į nusikaltimo vietą tardymo eksperimento atlikti. Tai tipinis rutininis procesinės teisės veiksmas, kurio tikslas – smulkiai atskleisti visas nusikaltimo aplinkybes ir objektyviai nustatyti tiesą.

Genderistų idėjiniai mokytojai – sovietai – iš visos nusikaltimų įvairovės taip pat išplėšdavo tik politinius, kontrrevoliucinius nusikaltimus ir išnagrinėdavo juos neprocesine tvarka. Dabar jau ne tik iš amžininkų memuarų, bet ir iš archyvų žinoma, kad bylų svarstymas pagal baisųjį 58 straipsnį paprastai užtrukdavo 20 min. Gerai, jeigu skirdavo GULAGą. Įrašai bylose liudija, kad mirties bausmė šaunant į pakaušį būdavo įvykdoma čia pat, rūsyje, praėjus tik pusvalandžiui ar valandai po nuosprendžio. Visą teisingumą vykdė vadinamasis „ypatingas pasitarimas“ („osoboje soveščanije“), susidedantis tik iš trijų pareigūnų, todėl kartais dar vadinamas „trejetu“ („trojka“).

Taip ir dabar, įsigaliojus Stambulo konvencijai, labai siaurą nusikaltimų porūšį paspartinta neprocesine tvarka išnagrinės ypatingas pasitarimas, susidedantis iš genderistų ar jų statytinių trejeto. Sušaudymų rūsio nebus, bet grįžti namo uždraus, vaikus atims arba uždraus su jais matytis, apdės iki gyvos galvos finansinėmis kontribucijomis ir žalos kompensavimu… Jei Jūs dar nesuimtas, tai nereiškia, kad esate nekaltas; tiesiog mūsų žmonės prastai dirbo – ši sparnuota frazė, priskiriama VČK įkūrėjui ir vadui F. Dzeržinskiui, dabar jau Stambulo konvencijos dvasia galėtų būti perfrazuota šitaip: Jūs vis dar grįžtate į namus, į šeimą, iš Jūsų dar neatimti vaikai, dar galite su jais matytis? Mielasis, tai nereiškia, kad esate nekaltas, tiesiog mūsų juvenalinė justicija ir genderistinės tarnybos neatliko savo darbo.

Mintyse iškyla dar vienas iškalbingas istorinis pastebėjimas. Stalininė teisė formalioms nagrinėjimo procedūroms, bent formaliam teisingumo imitavimui, vis dėlto dar skyrė nemažai dėmesio, o naciai į konclagerį ar į dujų kamerą mases žmonių nukreipdavo be jokio teisinio proceso, praktiškai pavienio pareigūno sprendimu. Bet kuriuo atveju savo pasiryžimu naikinti procesinę teisę, trypti žmogaus teises ir teisingumą apskritai genderistai stoviniuoja įspūdingoje kompanijoje – greta bolševikų ir nacių. Maža to, Stambulo konvencija įpareigoja ją pasirašiusias šalis pripažinti specialaus kontroliuojančio viršvalstybinio organo nurodymus, vykdyti jo sprendimus.

Jei jau mąstome istorinėmis analogijomis, tai akivaizdu, kad greitai turėsime kažką panašaus į genderistų kominterną. Akivaizdu ir tai, kad Stambulo konvencija tarsi avansu preziumuoja kolektyvinę kaltę didelei socialinei grupei – vyrams. Vyrai jau dabar gali užsisiūti ant peties geltoną žvaigždę. O kas gi naujausioje istorijoje taip pat mėgo preziumuoti kaltę ištisoms socialinėms grupėms?

Lenino–Stalino laikais į sušaudymų rūsį ar lagerį galėjai patekti vien dėl to, kad baigei universitetą, kad moki užsienio kalbą, turi giminaičių užsienyje, kad nuslėpei ponišką kilmę, galiausiai – kad nešioji akinius… Naciai taip pat preziumavo kolektyvinę kaltę didelėms žmonių grupėms – neįgaliesiems, socialistams ir komunistams, anarchistams, bibelforšeriams, čigonams, judėjams… Simptomiška, kad abu minėti totalitariniai režimai turėjo socialines grupes, kurios buvo proteguojamos – revoliucinį proletariatą (bolševikų režimas) ir arijų rasę (nacių).

Ar galėtume teigti, kad radikalusis genderizmas tikrai neproteguoja, pozityviai nediskriminuoja kokios nors didelės socialinės grupės? Aš tos socialinės grupės neminėsiu, skaitytojas ją pats atpažins mintyse. Genderizmas, privalu įžvelgti, bent jau pradžioje turėjo gerų intencijų: apginti mažumas, užkardyti smurtą prieš moterį, pasiekti, kad smurtautojai sulauktų pelnytos bausmės, būtų izoliuoti ir kt. Gerais norais kelias į pragarą grįstas…

F. Engelsas 1845 m. parašė įžymųjį veikalą „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“. Šiandien mus erzina truputį ir pavardė, ir veikalo pavadinimas. Kažkam nemalonu bus išgirsti, bet gryna teisybė aprašyta šioje knygoje. Anuomet darbininkų padėtis, jų gyvenimo sąlygos netgi turtingiausioje pramoninėje ir kolonijinėje valstybėje – Anglijoje iš tiesų buvo baisios. Ten, kasykloje, šachtoje, kur netilpdavo su kirtikliu įlįsti suaugęs, pasiųsdavo paauglį. Ten, kur neįlįsdavo paauglys, pasiųsdavo šešerių metų vaikiuką… Iš tiesų egzistavo negailestingas išnaudojimas, baisi socialinė neteisybė, gilus socialinis (klasinis) konfliktas. Kaip civilizacija turėjo ir galėjo spręsti tokį konfliktą?

Todėl XX a. pradžioje ir kilo kruvina revoliucija. Vienaip tas konfliktas išsisprendė Rusijoje, Kinijoje, Kambodžoje ar Šiaurės Korėjoje. Kitaip jis buvo sprendžiamas toje pačioje Anglijoje, jai kultūriškai artimose JAV, mums geografiškai artimoje Šiaurės Europoje. Nereikėjo kilnių idealų ir šviesaus komunistinio rytojaus nešti pasaulio tautoms per prievartą ant durtuvų. Tai buvo baisi istorinė klaida. Pasaulis iki šiol nuo šito neatsigauna.Tokia pat baisi istorinė klaida yra nešti per prievartą radikalaus genderizmo ideologiją, priverstinai diegti jos socialines praktikas, juolab ten, kur dauguma piliečių ir rinkėjų šito labai labai nenori.

Yra dar vienas destruktyvus radikaliojo genderizmo aspektas, kurį būtinai privalu paminėti. Mano dėmesį į tą dalyką kiek netikėtai atkreipė Tėvų forumo aktyvisto R. Jančiausko, beje, vieno iš šios konferencijos sumanytojų, subtilus humoras. Jei lytis, lytiniai vaidmenys yra individo visiškai laisvai pasirenkamas dalykas, tai kažkas pasirinks, tarkime, signataro vaidmenį, pareikalaus sau rentos ir sklypo Žvėryne. Anūkėlis panorės būti seneliu, atsisakys eiti į darželį, pareikalaus senatvės pensijos… Kažkas iš Tėvų forumo aktyvistų spaudoje groteskiškai sumodeliavo itin kuriozišką situaciją – hormonų audrų ir naktinių poliucijų iškamuotas paauglys apsišaukia mergina ir nušuoliuoja baseine tiesiai į moterų dušą…

Sveika liaudiška nuovoka, humoras intuityviai atspindi gilų, subtilų visuomenės ir žmogaus esmės supratimą. Kaip socialinis tyrinėtojas, noriu priminti struktūrinio funkcionalizmo ir socialinių vaidmenų teorijas. Palyginimui – kiekvieno sudėtingesnio biologinio organizmo egzistencija, kuri yra paremta jo posistemių darnia veikla ir sąveika. Atramos ir judėjimo sistema įgalina gyvą padarą judėti, kvėpavimo ir kraujotakos sistemos aprūpina audinius deguonimi ir maisto medžiagomis, dauginimosi sistema leidžia pasidauginti, virškinimo sistema – pasisavinti maistą. Galiausiai aukščiau už viską yra centrinė nervų sistema, kuri reguliuoja visų kitų sistemų veiklą. Pažeidus rimčiau nors vieną posistemę, gyvas organizmas nugaišta.

Žmonių visuomenė kaip tokia, (nesvarbu, ar kalbame apie urvinę, ar apie nanotechnologijų visuomenę), apskritai išsaugoja savo sociokultūrinę egzistenciją ir populiacijos tęstinumą tik ir tik todėl, kad didžioji dalis visuomenės narių daugiau ar mažiau tinkamai atlieka savo socialinius vaidmenis. Jei nuošimtis žmonių, neatliekančių savo vaidmenų visai arba atliekančių juos labai blogai, pasiektų kritinę masę, tai visuomenė sužlugtų. Žmonių visuomenė išsaugoja savo egzistenciją tik todėl, kad prastas vaidmenų atlikimas neperžengia raudonosios linijos.

Padarykime mintinį eksperimentą būtent tose srityse, kurios nesusijusios su lytiškumu. Kas atsitiktų moderniai politinei sistemai, jei į rinkimus neateitų 95 proc. rinkėjų; kas atsitiktų kariuomenei, iš kurios dezertyruotų didesnioji dalis karių? Nenuostabu, kad visos tradicinės religijos, visa tradicinė moralė, tradicinė kultūra visais įmanomais būdais – tiesioginiais nurodymais, tabu, papročiais, ritualais, tautosakos simboliais ir metaforomis – skatina laikytis tų elgesio scenarijų ir normų, kurios apibrėžtos pagrindiniuose socialiniuose vaidmenyse.

Iškiliausias visų laikų filosofas I. Kantas išrado ir pasiūlė konkretų būdą, kaip patikrinti vienos ar kitos dorovinės normos teisingumą. Siūloma daryti mintinį eksperimentą ir įsivaizduoti, kas atsitiktų su visuomene, jeigu visi žmonės visur ir visada laikytųsi tos normos besąlygiškai. Genialus pasiūlymas, atveriantis akis, nuvalantis nuo dorovinio proto visas apnašas. Tarkime, visai kitoje šviesoje netikėtai atsiskleidžia tokia dorybė, kaip išmaldos dalijimas.

Dabar pabandykime pagal Kanto pasiūlytą algoritmą patikrinti tas elgesio normas, kurias nori masiškai įtvirtinti genderizmo radikalai. Kviesdami į masinį improvizuotą manipuliavimą lyčių vaidmenimis, deformuodami šeimą, genderistai susipriešina su tradicine kultūra, su ankstesne civilizacijos patirtimi ir pradeda neatsakingą bei labai rizikingą socialinį ir biologinį eksperimentą, kurio nuotolinės pasekmės mums nežinomos.

Genderistai yra labai gudrūs socialiniai egoistai. Jie nenori griauti visų socialinių vaidmenų sistemos. Reikia manyti, jie nori, kad chirurgai operuotų, policininkai saugotų viešąją tvarką, mokiniai ir studentai mokytųsi, ligoniai gydytųsi, o pilotai nesisvaigintų ir saugiai skraidintų lėktuvus. Jie sako, improvizuokime, išsidirbinėkime tik su lytiniais vaidmenimis. Ciniškai ir egoistiškai naudojamasi tuo, kad tradicinis ryšys, tradicinė šeima iš inercijos dar išliks ir bus prigimdyta vaikų visiems, kas tik geidauja įsivaikinti.

Jei jau aptinkame daug panašumų tarp ankstesnių totalitarinių ideologijų, santvarkų ir radikaliojo genderizmo, tai įvardykime dar vieną šių pasaulėžiūros „dvynukų“ panašumą. Bolševizmas uždraudė religiją, uždarė vienuolynus, persekiojo dvasininkus, tačiau jam nostalgiškai trūko sakralumo, todėl sukūrė naują pseudoreligiją – įkišo savo vado mumiją į mauzoliejų ir iki šiol nepajėgia žemelėje palaidoti.

Radikalusis genderizmas neigia tradicinių vyro ir moters vaidmenų unikalumą, tačiau besąlygiškai gviešiasi įsivaikinimo teisės, nori vaikelio, nors tai yra esminis jų niekinamo tradicinio ryšio ir tradicinės šeimos atributas bei prasminis pagrindas. Mes čia pagrįstai galėtume tikėtis, kad tiek bolševikai, tiek radikalieji genderistai savo pažiūromis būtų nuoseklūs iki galo. Bolševikai privalėjo atsisakyti pseudosakralumo kliedesių ir žmoniškai palaidoti vado mumiją, o radikalieji genderistai galėtų atsisakyti įsivaikinimo pretenzijų vienalytėse šeimose, palikdami vaikų auginimo misiją tradicinei šeimai.

Yra dar vienas pavojingas ruožas, kur radikalusis genderizmas paranojiškai klibina civilizacijos pamatus. Tai – logikos dėsnių ignoravimas ir logikos eliminavimas iš teisėkūros bei teisinės praktikos. Turiu galvoje bandymą dėti absoliučios lygybės ženklą tarp tradicinės šeimos ir homoseksualių asmenų partnerystės. Kuris humaniškai nusiteikęs žmogus galėtų priešintis vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimui? Kad ir kaip atitinkamos pakraipos asmenų promiskuitetas būtų paplitęs, yra sudaromos ir stabilios partnerystės, vedamas bendras namų ūkis. Tarkime, po vieno iš partnerių mirties atsirastų paveldėjimo teises turinčių giminaičių, kurių niekas nebuvo matęs 20 metų, pareikštų paveldėjimo teises ir pan. Likęs partneris – žmogus, jo teisėti interesai privalo būti apginti.

Deja, radikaliojo genderizmo indoktrinuota teisėkūra ir teisinė praktika tarp vienalytės partnerystės ir tradicinės santuokos deda visišką lygybės ženklą. Bėda čia ne tik ta, kad giliai įžeidžiami ir pažeminami žmonės, kuriems tradicinis ryšys ir santuoka yra vertybė. Dabar visuotinai madinga trypti tradicines vertybes, įžeidinėti jas išpažįstančius žmones, – tai savotiška nauja „humanizmo“ ir socialinės elgsenos apraiška. Nesvarbu apie ką kalbame – apie nuogakrūtes feministes, kurios išniekina cerkvę ir joje besimeldžiančių senučių religinius jausmus, apie prancūzų žurnalistus, besityčiojančius iš mirusio de Golio atminimo, iš Mahometo, ar apie vietinius Lietuvos aktyvistus, išniekinančius valstybės simbolį – himną.

Didžioji problema ta, kad laužomi logikos dėsniai. Logika yra transcivilizacinis pasiekimas. Jei rastųsi kitų civilizacijų, tai logika ir matematika yra tiek universalios, kad galiotų ir kitose planetose, kitose galimose civilizacijose. Kitoje planetoje trikampis taip pat turėtų 180 laipsnių, o rutulio (arba planetos) plotas būtų skaičiuojamas pagal analogišką formulę, kaip ir Žemėje.

Nors Aristotelio logika ir remiasi natūralia kalba, šiaip jau modernioji logika yra griežtai formalizuota matematinė disciplina. Egzistuoja vadinamoji klasių logika. Tarkime, klinikinė mirtis ir biologinė mirtis yra egzistenciškai artimi dalykai, bet tai nėra tas pats. Kolumbo burlaivis „Santa Marija“, Pirmojo pasaulinio karo laikų „u-botas“ ir modernus lėktuvnešis yra plaukiojimo priemonės, bet tai nėra tas pats. Kaip negalima dėti lygybės ženklo ir tarp gyvos moters bei pripučiamos lėlės iš sekso reikmenų parduotuvės.

Logikos dėsnių laikymasis, žmonių veiklos ir gyvenimo organizavimas pagal logikos dėsnius visada buvo, yra ir bus būtina žmonijos išlikimo sąlyga. C. L. Straussas yra atskleidęs, kad ir pačios primityviausios tautelės pasižymi sudėtingomis tikrovės kognityvinės reprezentacijos struktūromis, giliu protavimu. Čiabuvis, jei tik nustotų laikytis logikos, dar tos pačios dienos vakarą taptų aligatoriaus ekskrementu.

Egzistuoja skirtingas požiūris į tai, kas yra tiesa. Yra konvencinė tiesos teorija, kuri sako, jog tiesa yra tai, dėl ko buvo susitarta. Bet tikroji tiesos teorija yra Aristotelio (arba korespondentinė) tiesos teorija. Tiesa yra tai, kada mūsų mintys ir žinojimas atitinka faktines daiktų ir reiškinių aplinkybes. Gydytojų konsiliumas, pavargęs nuo ginčų, gali susitarti dėl diagnozės. Bet tikroji tiesa ir gydymo sėkmė priklausys ne nuo susitarimo, o nuo to, ar diagnozė – žinojimas apie ligą – atitinka faktines aplinkybes. Būtent logikos dėsnių laikymasis mums garantuoja, kad bus rastas ir pataisytas gedimas techninėje sistemoje, kad bus nustatyta teisinga diagnozė, kad bus išaiškintas painus nusikaltimas.

Logikos dėsnių laužymas (kartu su bandymu uzurpuoti pasaulėžiūrinės tiesos monopolį) yra dar vienas dvasinės prievartos aktas, dar vienas destruktyvus veiksmas prieš civilizaciją. Ideologiniai doktrinieriai gali dėl visko susitarti, gali viską iškreipti. Genderizmo radikalai savo keistos ideologijos ir gyvenimo būdo prastūmimo motyvais „iškastruoja“logiką ir po to jau visais įmanomais būdais bando visa tai įterpti į teisėkūrą bei teisinę praktiką, į nacionalinius kodeksus, į tarptautines konvencijas. Tai labai pavojingas veiksmas,kadangi teisė, be kita ko, kartu yra ir teisėta prievarta.

Įstatymo taikymas yra visuotinės prievartos, vykdomos valstybės vardu, instrumentas. Neišdiskutavę su plačiąja visuomene savo ideologinių ir dorovinių nuostatų, nesulaukę, kol jiems pritars didžioji piliečių ir rinkėjų dalis, genderizmo radikalai skuba savo gyvenimo būdą paversti visiems privaloma norma, o drauge ir visuotinio prievartavimo instrumentu.
Tai kur kas efektyviau ir greičiau,nei žmonių sąmonė ir elgesys būtų veikiami tik per žiniasklaidą, švietimą ir mokslą. Taigi,vienintelė teisinga pasaulėžiūra, ideologija ir konkretus gyvenimo būdas – radikalusisgenderizmas – bus (ir jau faktiškai yra) mums diegiami per prievartą. Toji teisinė prievartayra savotiška „minkštoji“ galia, kuri XXI amžiuje pakeičia sušaudymų rūsį, GULAGą ir dujų kameras.

Baigdamas norėčiau kreiptis į gerbiamus mūsų Seimo narius. Kuo toliau, tuo labiau artėjaprincipinio dorovinio ir vertybinio apsisprendimo momentas. Lietuva kol kas dar yranacionalinė valstybė, o tauta (piliečiai) yra suverenas. Su kuo jūs būsite, kas būsite? Radikaliojo genderizmo samdiniai ar Lietuvos piliečių, lietuvių tautos atstovai, tarnai ir gynėjai?

..

..

..

..

..

..

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s