2021 balandžio 23 15:20:23
Dobilas Sinkevičius

Vakar (ketvirtadienį, balandžio 22 d.) prasidėjo „Didžiojo šeimos gynimo maršo 2021″ turas per Lietuvą, kurio metu esame nusiteikę aplankyti visas Lietuvos savivaldybes. Kelionę pradėjome nuo Sūduvos (dar žinomos kaip Suvalkija) žemdirbių krašto Šakių, vėliau aplankėme Jurbarką ir Tauragę. Tačiau apie viską nuo pradžių.

O pradžia buvo tokia – pirmadienį (balandžio 19 d.) mano šefas, kuris vis mėgsta man „duoti per kepurę“ dėl per ilgų straipsnių pavadinimų portale, Vitas Tomkus sukvietė skubų „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ organizatorių pasitarimą Vilniuje. Turint omenyje, kad „Respublika“ yra generalinis protesto akcijos rėmėjas, į pasitarimą organizatoriai (tarp kurių esu ir aš) atskubėjo greitai. Apie buitines detales daug pasakoti neverta, kadangi jas, be jokios cenzūros, galite rasti mūsų portale bei žviegiančių (anot vieno Seimūno) „LGBTešnikų“ (anot vieno kunigo) profiliuose. Tačiau turiu prisipažinti, kad, besibaigiant susirinkimui, eilinį kartą prisišnekėjau. Trumpai tariant, išrėžiau, jog visi skambiai postringaujantys tamstos yra susireikšminę ir įsivaizduoja, kad marše dalyvaus tūkstančių tūkstančiai žmonių, bet jei tektų iš gražaus kabineto nusileisti į gatvę ir paklausti apie maršą bet kurio sutikto praeivio, turėtų greitai nusileisti ant žemės. Čia ir buvo mano klaida… Iškart po susitikimo maršo vadovas Raimondas, kaip paprastas žmogus, nelikdamas skolingas, išrėžė man, ką galvoja (ši savybė Raimondui tikrai ne svetima): „Dobilai, vietoj to, kad mokintum čia visus, nuo ketvirtadienio sėdi į autobusą ir keliaudamas per Lietuvą kvieti žmones į maršą, gal ramesnis būsi…“ Šefas su direktore Diana šiuo klausimu buvo kur kas diplomatiškesni ir tą pačią Raimondo mintį pateikė visai kitais žodžiais: „Dobilai, mes, kaip generaliniai rėmėjai, privalome užtikrinti, kad šeimų maršas pavyktų, turi padaryti viską, ką reikia, net jei tai bus kelionė per kiekvieną miestelį… Tik, žinoma, nepamiršk portalo ir daryti reportažus.“ Tą akimirką supratau du dalykus: pirma, jei šneki, tai ir prisišneki; antra, nuo šiol mano darbo vieta – nebe erdvus kabinetas su besišypsančia administratore, o autobusas ir gatvė su pusamžiais kambariokais (kambariokus, priešingai nei kambariokes, virškinu, kaip pienu užgertus šprotus).

Pirmoji turo diena

06:14 Marijampolė. Turėjo nuskambėti žadintuvas, bet per naktį telefonas nuo pernelyg intensyvaus 4G (gerai, kad ne 5G) interneto ryšio ir saugumo blakių stebuklingai išsikrovė. Visa laimė, kad jau pavasaris. Kaip ir kiekvienais metais, pavasarį parskrenda vienas įkyrus paukštis gergždinčiu balsu, tad šio įžūlaus skrajūno dėka prabudau su pirmaisiais saulės spinduliais ir kroviausi drabužius. Svarbiausia buvo nepamiršti lygintuvo (daug kam atrodo, kad esu pedantas, turintis kelionėje tokį aparatą, bet yra atvirkščiai – tingiu lyginti drabužius po skalbimo, todėl tai darau kiekvieną rytą) ir žolelių mišino, vadinamo „truču“, skirto veikėjams, kurie su savo žarnynu nedraugavo eilę metų (didelis ačiū už šį atradimą vienai žaviai merginai).

07:22. Paskambino Raimondas, pranešė, kad garažo vyrai jau sutvarkė autobuso tempiką ir „kad mikliai atsidurčiau vietoje“. Taip ir padariau. Vos išgėręs rytinę „tručo“ porciją, išskubėjau į Raimio „Autoridą“. Susirinkus visai turo komandai, išvykome į pirmąją stotelę – Šakius.

*Maršininkų turo komanda: Idėjos vadas Raimondas (Raimis), Marijampolė – Degučiai; vairuotojas Zenonas (Zeniukas), Marijampolė – Tarpučiai; komunikatorius Viktoras, Zapyškis – Sodai; ir aš, respublikonas Dobilas (liaudyje geriau žinomas kaip Paksininkas), Marijampolė – Vytautinė. Asmeniškai man komanda visiškai nepatinka, čia nėra nei vienos dailiosios lyties atstovės, o tai yra tragedija, todėl prašau visų moterų ir merginų, kurios skaito šį dienoraštį, skubiai atvykti į maršo susitikimo vietas, kol nepuoliau į neviltį (grafikas apačioje).

09:10. Atvykome į Sūduvos žemdirbių kraštą – Šakius. Reikia pripažinti, kad vietiniai entuziastai Raimundas ir Ričardas (ir vėl ne moterys, reikia atleisti iš darbo tuos statistus, kurie nurodo moterų daugumą visuomenėje) pasidarbavo iš peties. Vos išsilaipinus mus pasitiko būrys šakiečių, laukiančių laikraščių, skrajučių, ir daugiau informacijos ištroškę vietiniai žurnalistai.

Maloniai nustebino eilė žmonių, atskubėjusių į miestelio centrą vien dėl mūsų – „maršo šauklių“. Dar labiau nustebino tai, kad mus aplankė ir vietiniai policininkai, kurie ne tik baudos neišrašė, bet ir laikraščių paėmė kolegoms į komisariatą. Mano patirtis su policija iki šiol buvo stereotipinė – blogai arba nieko, tačiau po šio vizito Šakiuose požiūris gerokai „pasitaisė“.

Nepaisant kelių prašalaičių, kurie, numodami ranka, pavaišino porcija tulžies. Broliai sūduviai nustebino tiek aktyvumu, tiek puikia nuotaika. Maršo dieną šakiškiai pradės pasodindami ąžuoliuką ir preliminariai šimto automobilių kolona pajudės automagistralės link.

Nuoširdus ačiū Raimundui ir Ričardui. Tikiu, kad šiems patriotams pavyks!

12:31. Turas pasiekė antrąją stotelę – Jurbarką. Čia mus pasitiko ir vėl (pradėjau keiktis) vyriška kompanija – Mindaugas ir Džeraldas. Pasirodo, šie žemaičiai irgi ne tinginiai. Visas miestelis nuklotas maršo plakatais, o žmonės jau gavę laikraščius iš anksto. Dažnas sutiktas ne tik yra girdėjęs apie protestą, bet ir užsiregistravęs kartu su draugais. Persiritus į vidurdienį, mūsų komandą aplankė ir buvęs Jurbarko meras Algirdas, kuris prisipažino esąs idėjos palaikytojas ir būtinai sudalyvausiąs didžiajame marše. Supratę, kad Jurbarke dalyvaus daugiau automobilių nei pačių gyventojų, nutarėme papusryčiauti (pats laikas).

16:14. Įvažiuojame į Lietuvos Prancūziją – Tauragę. Kadangi atvykome anksčiau, nei buvo suplanuota, mus čia su lietumi pasitiko liūtai ir eglės. Tauragėje jų apstu, visai kitaip nei Marijampolėje, kur vyrauja „bulkos“ ir betmenai. O prie Prezidento gatvės prekybos centro pagaliau sutikome ir moterų, pasiryžusių marširuoti už šeimas. Ačiū jums, damos! Su jumis visai kitaip nei su kambariokais – ir nuotaika pasitaisė, ir subjuręs oras tapo saulėtu. Lai paspringsta „LGBtešnikai“, aš eilinį kartą įsitikinau, kad jokios lygybės nebus: moterys – žymiai geriau už vyrus.

17:00. Atvyko ir daugiau maršininkų – su vaikais, šeimomis ir puikiomis nuotaikomis. O toks pusamžis vyrukas, kuris teigė, jog čia „šlamštas“ ir iš kurio jokio „tolko“ nebus, persigalvojo! Sulakstęs į parduotuvę, priėjo ir džiugiai tarė: „Persigalvojau, mes dalyvausime ir nugalėsime.“

Štai kokį poveikį daro moterys!

Pagaliau net kažką į temą išlemenau ir žurnalistams.

Vakarop su gera nuotaika susiruošėme į savo nakvynės vietą – Mociškius.

Apačioje rasite reportažą iš šios nuostabios vietos.

Šiandien keliaujame po Mažąją Lietuvą: Pagėgius, Šilutę, Klaipėdos raj.O aš, pamatęs kumščiu grūmojantį Raimį, baigiu pildyti dienoraštį ir skubu dalinti laikraščių bei bendrauti su mažalietuviais (ne tokie jie ir maži, kiek matau pro autobuso langą, o ir muzika groja (moterų yra!).

Iki ryt

Turo grafikas

Penktadienis, balandžio 23

10:00 Pagėgiai (Prie parduotuvės „Norfa“)

13:00 Šilutė (Prie parduotuvės „Iki“)

17:00 Gargždai (Prie parduotuvės „Maxima“)

Šeštadienis

Palanga (Basanavičiaus aikštė)

Sekmadienis

10:00 Rietavo turgus

13:00 Plungė (Prie parduotuvės „Maxima“)

17:00 Kretinga(Miestelio centras)

Paskelbė Kauno forumas

Kauno forumas – pilietinė iniciatyva, siekianti telkti Lietuvos likimui neabejingus Kauno mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Mes siekiame ugdyti visuomenės sąmoningumą, grąžinti žmonėms Lietuvą ir Lietuvai jos žmones. Peržiūrėti visus Kauno forumas įrašus