Ramiai literatūrologiškai reaguoti būtų nei šis, nei tas. Romualdo Ozolo noveles matome kaip lašelį jo visokiausių rašinių, kalbų ir veiklų visumoje, kurią, tiesą sakant, suvokiame kaip neaprėpiamą ir savo įvairove neįtikėtiną.
Taigi lašelis apie lašelį. Novelės man parodytos „nuogos“, be datų ir kitų žinių. Jas perskaitęs iš karto pagalvojau, kad parašytos jos – čia spėlionė – turbūt tada, kai geriausias savo noveles rašė Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bitė Vilimaitė. Ir prilygsta joms.
Yra sakinys ir pastraipa. Yra kompozicijos saikas. Yra santūriai perteikta intriga. Yra patrauklus pasakotojas. Yra, jeigu žiūrėsime į dviejų novelių skirtumus, ir miesto, ir senų laikų gamtovaizdžio vykęs piešinys. Ir yra, išskiriant „Tris staliukus…“, reikšminga borchesiškojo lygmens veiksmo transformacija, parašyta taip ramiai, kaip tik Borchesas Jorge ir – pasirodo – Ozolas mokėjo.
Nesu labai geros nuomonės apie šių dienų mūsų novelistiką. Šio to pasisemiu skaitydamas Danutę Kalinauskaitę, Renatą Šerelytę, Laurą Sintiją Černiauskaitę, Vidą Morkūną. Ozolo novelės, pirmą kartą spausdinamos dabar, gerai atrodo ir dabarties lauke.
Kad Ozolas rašė ar rašo prozą, kartais nugirsdavau. Tuo laiku, kai jis tapo politikos žmogumi, ši žinia prislopo, gal net tapo pakraštine, lyg ir kokia Sąjūdžio ideologo buvusio gyvenimo įdomybe. Bet viskas pakrypo kitaip, kai 2013 metų rudenį man, kaip leidėjui, jis pasiūlė savo romaną „Pradžių knyga“ ir kai jo rankraštį perskaičiau. Paaiškėjo, kad Ozolas – ir rašytojas.
Trumpa kalba yra trumpa. Abi novelės turi savo siužetus, situacijas, veikėjus, terpės piešinius. Ką turi dar? Ko trumpai nepasakysi. Žmogaus egzistencijos supratimą, atveriamą prozos kalba. Teaiškina Arvydas Šliogeris. Supratote: verta ir filosofų dėmesio.
Pasirašo literatūros kritikas –
Valentinas Sventickas

Romualdas Ozolas

Trys staliukai už šešiasdešimt kapeikų

Novelė

Aš sėdėjau kavinėje priešais didelį langą, tikriau – priešais stiklinę sieną, padalytą dideliais kvadratais, kurie sieną darė panašią į didelius vieną šalia kito sustatytus langus, ir gurkšnojau raudoną vyną. Aš gėriau vyną ir rūkiau, žiūrėdamas į skverelį ir tolėliau, į gatvę, kuria, baigę darbą, skubėjo žmonės. Savo darbą aš taip pat baigiau, bet skubėti neturėjau kur. Aš sėdėjau, žiūrėdamas į žmones ir į apsnigtą skveriuką. Vakar rytą paspaudė šaltis, o pavakariu ir per naktį krito retos snaigės, ir diena atėjo šviesi, erdvi ir tarsi daug paprastesnė. Skverelis styrojo lyg retas šepetys, o prie liepos ant žemučio pjedestalo sėdėjo granitinė mergaitė vos apsnigtais nuogais pečiais. Sniego jai prikrito ir ant šlaunų, o ji sėdėjo palenkusi galvą ir, kaire ranka tarsi glostydama skverelį-šepetį, mąstė, lyg jai būtų vis tiek, kad jau žiema ir kad žmonės, žieminiais drabužiais apsirengę, skuba greičiau pasiekti namus.
Jau temo, šviesos užsidegė gatvėje ir kavinės palubėje, ir stiklinėje sienoje atsimušė jų atspindžiai, mažytėmis vaivorykštėmis sužėrėdami rieboko valytojos skuduro paliktuose pėdsakuose. Man nepatiko tie švytintys skuduro pėdsakai, ir aš ėmiau žiūrėti į skulptūrą.
Čia buvo šilta, ir aš su pasimėgavimu rūkiau, karts nuo karto nugerdamas raudono vyno, žiūrėjau į mergaitę ir galvojau, kad geriau būtų, jeigu ji ateitų čia – pasėdėtų, sušiltų ir mes ką nors pakalbėtume. Tikrai.
Ji pakėlė galvą, pasižiūrėjo į mane, pamažu nusivalė sniegą nuo šlaunų, paskui nuo pečių, pasitaisė plaukus ir, kiek pagalvojusi, tiesiai per stiklą įėjo į vidų, priėjo prie mano staliuko ir sustojo.
– Atsisėsk, – pasakiau aš, lyg man būtų vis tiek.
– Ačiū.
Ji atsisėdo, vėl pasitaisė plaukus, dešine ranka ant stalo kraščiuko parėmė smakrą ir žiūrėjo didelėmis juodomis akimis. Jos oda turėjo vos pastebimą granito atspalvį, bet buvo švelni ir lygi. Jai buvo ne daugiau kaip devyniolika.
– Tai atėjai?
– Atėjau.
– Kodėl pas mane?
– Nežinau. Aišku, galėjau nueiti ir pas kitą.
Aš nusijuokiau.
– Gudri tu. Nežinai! Negi tu būtim atsisėdus pas tuos jauniklius?
– Aš nuoga, – pasakė ji.
– Įsivaizduok, kokia būtų jo mergaitės veido išraiška. Tikriausiai atsikeltų ir išbėgtų. Ir jis išeitų žvilgčiodamas į tave.
– Gal man išeiti?
– Aš vienas.
– O ji ar myli jį?
– Nežinau. Jis tai tikrai ne. Tavo oda pašiurpo. Išgerk vyno. Palauk, aš pakviesiu padavėją ir paprašysiu taurelės.
– Nekviesk, nereikia. Aš noriu išgerti iš tavo taurelės – ji tokia graži, žiūrėk, kaip lūžta šviesa – kaip sniege, kada šviečia mėnulis.
– Arba gatvės žibintai.
– Ne, gatvės žibintų šviesa manęs nepasiekia, aš per daug atokiai nuo gatvės. Man sniegas spindi tada, kai šviečia mėnulis. Mėnulis slenka pamažu, sniegu pamažu slenka ir jo šviesos ratas, kol mėnulis pasislepia už dūmtraukio. Tu nežinai, kaip aš tada pykstu ant to dūmtraukio. Bet aš kvaila, juk žinai, kiek logikos mes teturim! Suprantu, kad dūmtraukis nepasislinks, bet vis tiek pykstu.
Ji nusišypsojo.
– Čia taip gera.
Aš pasiėmiau cigaretę.
– Gal ir tu rūkai?
– Niekada nerūkiau. Bet ir nenoriu. Čia taip gera, kad aš ir vyno nenoriu.
– Ne, bet aš matau tris staliukus.
Aš klausiamai pažiūrėjau į ją.
– Ko taip žiūri? Aš gi skulptūra, ir negaliu sukinėtis kaip man patinka. Kartais, žinoma, labai norėtųsi pasisukti ir viską pamatyti, bet aš matau tik tris staliukus – aną, tą ir va šitą, prie kurio sėdim…
– Tu matai šitą staliuką?
– Matau.
– Dabar man aišku…
– Kas tau aišku? – skubiai paklausė ji.
– Kad tu mane pamatei ir aš tau šiek tiek patikau.
– Koks pagyrūnas!
– Gerai, gerai, pasakok.
– Pasakok! Aš jau užmiršau, apie ką kalbėjom.
– Kalbėjom apie tai, kad tu matai tris staliukus, bet tau jų mažai ir kartais norėtum matyti daugiau.
– Koks tu bjaurus, – pasakė ji.
Mes pasižiūrėjom vienas į kitą ir nusišypsojom. Ji pakėlė dešinę ranką ir apžiūrėjo didžiojo piršto nagą. Paskui užkėlė koją ant kojos ir susimąstė. Sulenkta per riešą ranka laisvai kabojo priešais kelią. Ji nelankstydama pamažu judino ilgus pirštus, o aš žiūrėjau į jos kelį ir galvojau, kad jei jis matytųsi pro kojinę, truputį nuslinkus sijonui, aš turbūt būtinai panorėčiau ranka pajusti ramų, mieguistą kelio sąnario gurgždesį, visų sąnarių, kaulų, raumenų tvinksėjimą, kada iš širdies jiems ateina nauja kraujo siunta. Nebuvau tikras, kad kažko panašaus nejaučiu ir dabar, bet ji pažvelgė, nusišypsojo ir vėl žaisdama savo ilgais pirštais pasakė:
– Supranti, būna taip, kad sėdi, sėdi ir pajunti, kad viskas išnyksta – namai aplink stovi, bet jų nėra, nėra liepos, kur auga šalia manęs, ir savęs visai nebejaučiu. Ne, ne visai, bet tai jau ne įprastas kūno svoris, nes svoris – tai ryšys su žeme. Svoris – tai nuovargis arba tai, kada tau gera. O man tada rodosi, kad aš sėdžiu, jausdama tik milijardus mažyčių jėgų sąveikų, ir jei tada galėčiau judinti ranką ir vesčiau ją ten, kur tų jėgų sąveikos laukas baigiasi, mano ranka nubrėžtų ore įvairias formas. Nubrėžtų pečius, nugarą, krūtis, supranti – viską, kaip iš tiesų yra, kaip mane iškalė. Žodžiu, aš galėčiau pati pakartoti save, bet tai būčiau ne aš, nes tai būtų tik mano formos. O aš žinau, kad aš – ne tik formos.
– Tu per daug galvoji, – pasakiau aš.
– Oho! Žiūrėčiau, ką tu darytum mano vietoje! – pasakė ji gyvai, kaip mergiūkštė, ir balse nuskambėjo slaptas pasitenkinimas, kad ji tokia mąsli ir, ko gero, protinga.
– Deja, taip nėra, – pasakiau aš, šaipydamasis, bet, pašaipos nepajutusi, ji tęsė:
– O tau ar taip nebūna? Kartais aš galvoju, kad panašiai, o gal ir taip pat, jaučia visi – ir namai, ir medžiai, ir žmonės, tik vieni tai suvokia, o kiti – ne.
– Ir ką tu jauti, kai junti šitą būseną? – paklausiau.
– Tada aš klausiu savęs – kas gi aš esu? Ir tą pačią akimirką vėl pradedu suvokti save kaip pažįstamas, gerai žinomas formas turintį kūną. Tada atsiranda jausmas. Paprastai man būna labai liūdna, nes žinau, kad turėsiu sėdėti taip, kaip sėdėjusi, geriausiu atveju žiūrėti pro langą į tris staliukus arba, jeigu tai žiema, sekti mėnulio ratą. Bet tu supranti, kaip ilgainiui ir tas žiūrėjimas įgrįsta, nes kai grįžti į save, norisi ką nors daryti – eiti, bėgti, judėti, kad tik vėl nereikėtų pajusti tos būsenos, kada tu, atrodo, prasidedi iš nieko.
Tu supranti, kaip aš tada žiūriu į tuos žmones, kurie sėdi prie staliukų…
Aš aiškiai įsivaizdavau, kaip už lango šviesose gali spindėti vynas – rausvas, gelsvas,
raudonas.
– Jie pakelia rankas, lenkiasi per liemenį, sukeičia kojas, užsidega cigaretes, kalbėdami
judina lūpas, geria. O aš sėdžiu. Ir matau tris staliukus.
– Bet dabar ir tu čia sėdi. Ir kalbi, ir kojas sukeiti. Rūkyti nenori, nesiūlysiu, bet išgerti tai gali.
– Išgerti galiu, bet čia taip gera, kad net nesinori. Ir galvoti nesinori. Ir kalbu aš ne todėl, kad norėčiau išreikšti savo mintis, o greičiau dėl to, kad man malonu kalbėti. Malonu kalbėti. Ir sėdėti. Čia šilta, kėdžių medžiaga tokia šiurkšti, bet man malonu jausti tą šiurkštumą, aš nieko kito ir nenoriu. Amžiais taip sėdėčiau.
– Taip, čia malonu, – pasakiau aš. – Ypač, kada šalia sėdi tokia moteris. Na – mergaitė. Dar visai mergytė.
– Aš skulptūra, – pasakė ji.
– Mergaitė kaip skulptūra, – pasakiau aš. – Tu žinai, kad esi graži?
Ji patylėjo.
– Turbūt žinau. Ar tau patogu, kad aš nuoga? Man atrodo, kad visi į mane žiūri.
– Matai! Kad esi graži – nesupranti, o kad nuoga – supranti? Žiūrėk man! Tu nuoga ir graži kaip skulptūra, ir tegul jie žiūri. Jie taip pat nuogi. Nesvarbu, kad apsirengę. Jie nuogi akimis, kurios nurenginėja drabužius, dengiančius tik trūkumus. Tu neturi trūkumų, tu neturi ko slėpti, ir drabužiai tau nereikalingi. Daugelis iš čia sėdinčių naktį nurengs vienas kitą ir ieškos tavęs, bet tavęs nebus. Ir jie vėl ieškos. Išgerk, paskui prisipilsiu aš.
Ji klausėsi susimąsčiusi, bet tai buvo skulptūros susimąstymas – plačiai atmerktos akys
žiūrėjo kaip į sapną, o kai pasiūliau išgerti, ji tarsi nubudo, žvilgterėjo į stikliuką, paskui į mane ir nusišypsojo taip, kaip gali nusišypsoti tik laimingas žmogus.
– Kaip spindi! Atrodo, visą šviesą sugeria.
Vynas buvo pigus, bet atrodė iš tiesų gražiai – sodrus, sunkus skystis išsiliejo trapiose sienelėse ir spindėjo nuo palubės lempų. Vynas buvo gražus, o apie kainas ji nieko nenusimanė. Ji atsargiai paėmė taurelę ir, keldama prie lūpų, valiūkiškai žvilgterėjo į mane. Didelėse akyse žybtelėjo pažinimo džiaugsmo kibirkštėlė, aš pastebėjau, kad drėgna, taurelę priliesti pasirengusi lūpa virptelėjo – vos vos, bet aš spėjau pagauti tą nuostabų nekantrumo virpulį.
Taurelę ji laikė atsargiai, taip atsargiai, kad man buvo aišku, kad jos rankos dar akmeninės. Jos dar niekada nelaikė trapaus stiklo, ir mergaitė taip bijojo suspausti stikliuką, kad aš žinojau, jog jis tuoj iškris. Taurelė išslydo, atsimušė į jos akmeninį kelią ir sudužo.
Ant grindų garsiai pabiro šukės.
Ji nemirkčiodama žiūrėjo į mane, ir juodi, iš siaubo išsiplėtę vyzdžiai pulsavo pirmyn atgal, pamažu atsileisdami.
– Tik tu neišeik, – pasakiau aš. – Nekreipk dėmesio. Neišeik, gerai?
– Čia jūs?
Prie mano staliuko stovėjo jaunutė padavėja. Aš pažiūrėjau į ją ir man atrodė, kad jai kažkodėl norisi juoktis.
Granitinė mergaitė sėdėjo skverelyje. Aš pažiūrėjau į jos pečius, bet sniego nepamačiau – buvo jau tamsu ir pūtė vėjas.
– Jūs sudaužėt taurelę?
– Aš. Kiek kainuoja?
– Šešiasdešimt kapeikų.

Spausdinama iš rankraščio.
Skelbta žurnale „Kultūros barai“,
1966, Nr. 12.

2019 1 (27) Nepriklausomybės sąsiuviniai

Paskelbė Kauno forumas

Kauno forumas – pilietinė iniciatyva, siekianti telkti Lietuvos likimui neabejingus Kauno mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Mes siekiame ugdyti visuomenės sąmoningumą, grąžinti žmonėms Lietuvą ir Lietuvai jos žmones. Peržiūrėti visus Kauno forumas įrašus