Praleisti ir eiti į turinį

Vytautas Sinica: Ne savo laiko žmogus

Kalba, sakyta Algirdo Patacko mirties metinių minėjime Kauno įgulos Karininkų ramovėje 2016 metų balandžio 3 dieną. Skelbiama minint penktąsias A. Patacko mirties metines.


Mąstymas apie Algirdą Patacką galiausiai telpa į vieną sakinį. Jis buvo ne savo laiko žmogus. Žmogus iš praeities, geresnės, didingesnės, idealizuotos. Praeities, kokios tikriausiai niekada nebuvo, kurios pagražintas vaizdinys liko tik senųjų amžių raštuose. Algirdas buvo tarsi nužengęs iš antikinio epo ir XIX amžiaus istorinio romano puslapių.

Tai, be abejo, skambūs ir pretenzingi žodžiai. Dėl to jie ne mažiau teisingi. Algirdas buvo rezistentas, dėstytojas, karys, sportininkas ir dar daug kas. Visuose šiuose vaidmenyse jo nepažinojau. Kelis metus pažinojau jį tik kaip patriotą ir politiką. Visa, ką sakau apie Algirdą, atsiskleidė jo visuomeninėje ir politinėje veikloje. Kiekvienas gali pats sau įvertinti, ar ir kiek tai buvo tiesa apie Algirdą kaip vyrą, draugą ar mokytoją. Nepretenduodamas į išbaigtą Algirdo portretą, norėčiau atkreipti dėmesį bent į du jo išskirtinius bruožus.

Garbės žodžio žmogus

Mūsų laikmečiui visiškai svetimas buvo, visų pirma, Algirdo garbės kodeksas. Būtent jis pastebimiausiai darė Algirdą ne šių laikų žmogumi. Algirdas turėjo garbės žodį, kuris iš tikrųjų kai ką reikšdavo, kurio nereikėjo tvirtinti parašais ir sutartimis. Garbės žodžio tokia prigimtis, jog jis veikia tiek, kiek juo tikima. Kiek garbingumo yra jį duodančiojo etikoje. Algirdo žodžiu buvo pagrįstai tikima. Tikėjo ir jis pats, ir aplinkiniai. Ne kartą teko matyti Algirdą politiniuose santykiuose tiesiog „duodant žodį“. Niekam, išskyrus jį, Seime to nebūtų užtekę. Seimo nariai ir visi su juo susidūrę žmonės tai atitinkamai vertino, kitaip į jį žiūrėjo. Kaip ne į savą, ne visai šio pasaulio, iš knygų nužengusį žmogų. Nors ir labai paprastą, kas rytą nulipantį nuo dviračio, tačiau moraliai aukštesnį. Retas turėjo įžūlumo ignoruoti jo pastabas, atsisakyti jį išklausyti.

Tas pats garbės kodeksas darė Algirdą pavyzdiniu žmogumi sovietmečiu. Kaip pats yra sakęs apie pogrindinę veiklą: „Tokia buvo dilema: ar tu žmogus, ar tu skuduras? Arba pasiduodi tam jovalui, arba… O juk pokariu vyrai gyvybes padėjo, į miškus ėjo – tai kuo aš rizikuoju? Kad disertacijos neparašysiu? Į užsienį neišleis? Jei aš eičiau „į dugną“, ar tada gerai jausčiausi? Buvo tokia sovietiška gerovė, buvo galima gauti „paskyrą“ žiguliukui, ir butą duodavo. Nekabink jų, tai net į bažnyčią gali nueiti. Bet kas tu toks tada?“  Taip klausė Algirdas ir visais atvejais rinkosi būti žmogumi, o ne skuduru.

Šis, pavadinkime, riteriškas garbės kodeksas kartu lėmė ir didžiulę Algirdo silpnybę. Spręsdamas pagal save, jis nuoširdžiai tikėjo žmonėmis ir negalėjo suprasti, kaip kito žodis gali būti nieko nevertas. Ne kartą teko Algirdą įkalbinėti kritiškiau vertinti jį supančius žmones, tačiau visada nesėkmingai. Algirdas norėjo tikėti pažadais, kito žodžiu, ir juo tikėdavo. Ne vienas politinis prisiplakėlis, perėjūnas ir oportunistas naudojosi šia silpnybe ir per ją pačiu Algirdu, kad gautų jo paramą, užtarimą ir palaikymą. Dažnai jis minėjo nuviliantį Seimo moralės lygį, nepagarbą priesaikai, sausą vadovavimąsi interesais. Kas mums, įpratusiems, atrodo tiesiog įprasta bloga praktika, Algirdą, regis, nuoširdžiai stebino. Esu tikras, kad nuo šios vaiko naivumo ydos jis niekada nepagijo – taip ir išėjo tikėdamas žmonėmis ir jų gera valia daug labiau nei turėtų toks patyręs politikos vilkas.

Tačiau, manau, Algirdas suprato šią savo silpnybę. Suprato, kad šia prasme gyvena ne laiku, nes jo garbės sampratos nesilaiko nei kolegos, nei priešininkai. Kaip netikėti kitais, kai visada lauki besąlygiško tikėjimo savimi? Tad Algirdas tikėjo ir nusivildavo. Ne kartą klausė: „ar dar beatsiras Lietuvoje naujų Žižmarų“, prisimindamas lenkų okupuoto Vilniaus lietuvį skautą Praną Žižmarą, už Tėvynės įžeidimą iškvietusį į dvikovą lenkų jaunuolį ir jį nugalėjęs. Žižmaro jam reikėjo ne tik dažnai įžeidinėjamos Lietuvos garbei ginti. Algirdas ilgėjosi riteriško garbės kodekso žmonių, kurių laikas – jei toks apskritai buvo – seniai praėjęs. Be autentiškos garbės sampratos žmonių jam buvo sunku gyventi mūsų visuomenėje.

Tautos ir tiesos sargyba

Lietuvai svarbiausias, nors mažiau išskiriantis, vis dėlto buvo kitas bruožas, kuris Algirdą vertė žmogumi ne iš šio laikmečio. Atmesdamas visas pažangos madas Algirdas Patackas griežtai laikėsi kaip tautinės valstybės ir objektyvios, prigimtimi grįstos, moralės šalininkas. Nėra abejonių, kad kol buvo gyvas, Algirdas buvo nuosekliausias ir drąsiausias tautiškumo, valstybinės kalbos, gyvybės ir prigimtinės šeimos sampratos gynėjas esamame Seime. Jei reikėjo tvirto viešo pasisakymo kuriuo iš šių klausimų – žinojai, kad Algirdas tą pasakys noriai, savarankiškai ir neišsisukinėdamas.

Pats Algirdas vykstantį neomarksistinės ideologijos įsigalėjimą, mažumų diktatūrą ir ES diegiamą kosmopolitizmą laikė didžiuoju mūsų dienų iššūkiu. Dėjo pastangas su tuo kovodamas, teikė aiškų prioritetą tautos ir moralės klausimams. Nesusitaikęs su naujo žmogaus kūrimo sistema sovietmečiu, Algirdas ir nepriklausomoje Lietuvoje netruko pažinti marksistines naujo žmogaus kūrimo pastangas. Jas atpažinęs – kiek galėjo joms priešinosi. Valstybių ištautinimo ir objektyvios moralės griovimo šalininkai tapo Patacko pirmos svarbos oponentais. Jau vien tai, kad Algirdas suprato Lietuvos ir kitų Europos šalių ištautinimo logiką ir mastą, buvo svarbus ir naudingas Lietuvai impulsas. Žmogus, gerbiamas visų, kas tik nebuvo patys galutinai praradę savigarbos, kalbėjo dalykus, kurių „pažangusis“ elitas buvo ryžtingai nusiteikęs neklausyti ir negerbti.

Algirdas kone pirmasis Lietuvoje prabilo apie šalių steigėjų iš rankų paleistą ir pirminę prasmę visiškai praradusią Europos integracijos kryptį, tautų išsklaidymo ir išpolitinimo, o ne vienijimo ir stiprinimo tendencijas. Atsaką į kosmopolistinę ES integracijos viziją jis matė Vidurio Europoje, todėl plačiai ir vaizdingai kalbėjo apie gynybinį Vidurio Rytų Europos bokštą bendroje Europos pilyje. Nedrąsiai galima spėlioti, jog po rinkimų Lenkijoje tokio bokšto statybos po truputį pradeda pildytis. Algirdo šūvis buvo taiklus ir kažkiek pranašiškas. Jis, neabejoju, apgailestautų dėl to, kad Lietuva šį Europos gelbėjimo nuo pražūties mėginimą kol kas stebi neutraliai ir tylomis. Europoje ir Lietuvoje, kur naująja politine mada tapo paneiginėti visa, kas jungia tautą, o tikslas – kurti kuo didesnę tapatybių įvairovę ir visuomenę be moralės normų, kurioje niekas negali įtikinamai pasakyti, kas yra gera, o kas bloga, Algirdas Patackas labai aiškiai jautėsi ne savo laikmečio žmogumi. Tačiau kartu jis aiškiai suprato savo pranašumą prieš šį laikmetį, ramiai vertino jo klaidas ir visomis jėgomis mėgino jas ištaisyti, atmerkti akis draugams ir oponentams.

Vertinant tai, koks buvo, galima sakyti, kad Algirdas gyveno per vėlai ir per trumpai. Per vėlai, nes daugeliu požiūriu neatitiko mūsų vis labiau prisitaikėliškos ir pilkėjančios visuomenės dvasios, išsiskyrė senoviniu garbės ir moralės kodeksu. Per trumpai, nes buvo ir lieka labai reikalingas Lietuvai jos iššūkių akivaizdoje. Tačiau išeinantis žmogus palieka pavyzdį, kurį galime pasikelti ir nešti mes, gyvieji. Tą ir reikia daryti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: