ROMUALDAS ŽEKAS: Kaip strateguojamas mūsų gyvenimas

Turbūt atkreipėte dėmesį kiek daug įvairių ratelių laikrodyje. Neabejojame, kad visi jie reikalingi. Sukasi tinkamu greičiu ir reikiama kryptimi. Jeigu pabandytume, sekdami tokiu įvaizdžiu, laikrodžio veikimui prilyginti šalies ar netgi atskiros savivaldybės veiklą, norėtume, kad tiek sostinės tiek savivaldybių ir atskirų ūkio šakų ar įstaigų laikrodžių rateliai sklandžiai suktųsi reikiamomis kryptimis, rodytų vienodą ir teisingą laiką. Turėtų sutapti ne tik gerovės siekiančios valstybės ir jos savivaldybių, visų ūkio sektorių, įstaigų, organizacijų, bet ir piliečių tikslai.

Teisingai nustatyti prioritetai, pasirinktos veiksmingiausios priemonės, gerai apskaičiuoti resursai ir visų pastangos orientuotos reikiama kryptimi. Tuo tikslu ir yra sudaromi valstybės, savivaldybių, ūkio sektorių ir organizacijų strateginiai plėtros planai. Po skėtine Lietuvos pažangos strategija, kuri įvardinta ,,Lietuva 2030“, rikiuojami visų ūkio sektorių nacionaliniai, regionų, savivaldybių ir organizacijų strateginiai plėtros planai. Strategija- tai realus įvertinimas kas jūs ir kur esate, kur norite pakliūti ir kaip ten patekti.

Dabar, atrodo, pats tokių plėtros strateginių planų atnaujinimo savivaldybėse įkarštis. Pluša po kelias darbo grupes, sudarytas iš savų tarnautojų, o į tinkamą formą viską suguldo koks nusamdytas UAB-as. Matyt, kad strategijas kepa net kelioms savivaldybėms tie patys autoriai. Labai jau panašu, kad ir kurpalius tas pats. Tačiau tai juk nesvarbu. Svarbu ,,gauti“ ES struktūrinių lėšų. Tiesa, susipažinau tik su kelių savivaldybių strategijomis ir kalbėsiu tik apie sveikatos srities sektorių, kurį, tikiuosi, kiek daugiau pažįstu.

Tačiau pradžioje padarysiu mažą ekskursą, paaiškindamas šiuolaikinės visuomenės sveikatos sampratą. Apie ką kalbėti siūlo mokslas, kai įsipareigojame siekti geresnės žmonių sveikatos? Tikrai ne vien tik apie mažų ligoninių išlaikymą, bet kuria kaina, ką perša prieš rinkimus nesąžiningi, mėgstantys manipuliuoti neinformuotais žmonėmis politikai.

Neužteks išbaltinti ar nupirkti naują įrangą kokiai nors ambulatorijai (įdomu kokios ten pirminio sveikatos priežiūros lygio įstaigoje ypatingos įrangos reikia?). Ir ne vien tik apie žmogaus asmenines pastangas sveikai gyventi, ką tvirtina užsispyręs ir nieko daugiau nematantis politikas diletantas. Ir aktyvių bendruomenių vakaronių su nukrautais sveikatai palankiu maistu stalais nepakaks. Ir net pirmuosius veiklos dešimtmečius švenčiančių savivaldybių visuomenės sveikatos biurų, tarškėjimu ir barškėjimu stipriai pranokstančių savo, galima sakyti, tarybinių laikų giminaičius – sanitarinio švietimo namus – šurmulingos veiklos nepakaks.

Tikiuosi, nepagalvojote, kad esu prieš viską, ką čia išvardijau. Gink, Dieve. Šios veiklos reikalingos ir joms reikia skirti dėmesį. Deja, jeigu strategijoje be jų daugiau nieko nėra, o tikslai dėl geresnės bendruomenės labai aukšti, aišku, kad niekas nebus pasiekta. Taigi, vis tik ko nėra strategijose? Ogi trūksta arba iš viso nėra strategijose kitų, ne sveikatos sistemos sektoriaus įsipareigojimų.

Mokslininkams ir specialistams, dirbantiems visuomenės sveikatos srityje jau keli dešimtmečiai buvo žinoma kitų sektorių įsitraukimo ir bendradarbiavimo svarba. Įrodyti tiesioginiai ryšiai tarp sveikatos rodiklių ir labiausiai ją įtakojančių veiksnių, tokių kaip socialiniai – ekonominiai netolygumai, gyventojų išsilavinimas, alkoholio suvartojimas. Nustatytos efektyviausios priemonės, galinčios padidinti populiacijos fizinį aktyvumą, pakeisti sveikatai palankesne kryptimi mitybą, aplinką. Kontroliuoti alkoholio vartojimą. Deja, šitai padaryti gali visai kiti, ne sveikatos ūkio sektoriai.

Todėl Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskutiniais metais vis dažniau vartoja lozungą ,,Sveikata – visose politikose“. 2016 metais Lietuvoje, Kaune dalyvavusi Sveikatą stiprinančio Kauno regiono (sudaro 8 savivaldybės) organizuotame pasaulinio tokių regionų tinklo metinėje konferencijoje, PSO Europos regiono vadovė Zuzana Jakabs šią sąvoką suformulavo dar kiek plačiau: ,,Sveikatos politika – visuose darnios plėtros tiksluose“. Vargu ar galima surasti tikslesnį požiūrio rakursą, tinkantį strateginiams sveikatos plėtros planams kurti. Nenuostabu, kad tas renginys, labai svarbus įvykis Lietuvos sveikatos sistemos gyvenime, žiniasklaidos liko beveik nepastebėtas.

Gal kokiai žvaigždutei tomis dienomis nagas nulūžo ar implantas išsprūdo? Neatsimenu. Tačiau nieko apie tai neišgirdo kitų, renginiuose nedalyvavusių savivaldybių politikai ar sveikatos reikalus kuruojantys specialistai. Labiausiai apmaudu, kad nei viena savivaldybė, net įeinanti į Sveikatą stiprinantį Kauno regioną, šio instrumento taip pat nepanaudojo. Per šią prizmę net nepažvelgė į savo savivaldybės gyventojų sveikatos problemas ir jų sprendimus.

Skaitant strateginius planus, atrodo, kad laikas įstrigęs prieš kokius du ar tris dešimtmečius. Naudojami bet kokie, savivaldybės gyventojų sveikatą neatspindintys rodikliai, todėl ir esama situacija pristatoma neteisingai. Pavyzdžiui- nors mūsų pacientų apsilankymo srautai poliklinikose 2-3 kartus didesni negu kitose šalyse ir rodantys greičiau prastą darbo organzavimą, tai pateikiama kaip privalumas, kurio reiktų siekti. Arba pasigendama srautų pas terapeutus ir pediatrus, nors šitų specialistų iš viso neturėtų būti šiuolaikinės sveikatos priežiūros pirminėje grandyje. Kalbama apie poreikį gerinti šios grandies įstaigų infrastruktūrą, nors tai neturi jokio ryšio su gyventojų sveikatos rodikliais.

Vertinant ambulatorinių sveikatos priežiūros įstaigų darbą būtų kur kas svarbiau pasižiūrėti, kiek išaiškinama pradinių stadijų onkologinių susirgimų, kiek profilaktiškai paskiepijama. Tai parodytų kaip sveikatos priežiūros įstaigos įgyvendina savo misiją. Į tokius netikslumus, kurių analizės skyriuose nestokojama, gal būt būtų galima ir nekreipti didesnio dėmesio, jeigu tai nepersikeltų į analizės lenteles. Formuojamos neteisingos išvados, o vėliau, kas jau iš tikrųjų labai svarbu – ir bevertės priemonės.

Dar daugiau neaiškumų kyla skaitant apie priemones, numatytas sveikatinimo stiprinimui. Tame pačiame prioritete ir sveikatos tiksle atsiranda sporto infrastruktūros plėtros ir net aukštojo sportinio meistriškumo siekiai. Moderni visuomenės sveikatos samprata šias sritis gana aiškiai atskiria, nes sportas į sveikatą veikia greičiau neigiamai. Visuomenės sveikatos biurai net varžosi, kuris daugiau suorganizuos renginių, švenčių, stovyklų, įvairių proginių krosų. Stropiai skaičiuoja dalyvius dešimtimis, šimtais, gal net vienu kitu tūkstančiu.

Ar tai blogai? Ne, žinoma. Tačiau būtina suprasti, kad tokie renginiai labiau panašūs į bandymus sušildyti miesto orą atidarius virtuvės orlaidę. PSO fizinio aktyvumo strategija siūlo kitokias technologijas. Urbanistai ir transporto organizatoriai, varžydami galimybes naudoti individualų transportą, rengia patogius pėsčiųjų, riedlenčių, dviračių takus kasdieniam susisiekimui į darbą, mokyklą, parduotuvę ir tt. Kitaip sakant, rengia gerąja prasme spąstus tingiam žmogui.

Tai technologijos, nukreiptos į mases ir darančios neabejotinai teigiamą įtaką į sveikatą. Beveik visose strategijose kalbama apie dviračių takų plėtrą, tačiau tai rekreacinio pobūdžio takai. Tai irgi neblogai, bet, sutikite, visai ne tas. Deja, tokio fizinio aktyvumo skatinimo prioriteto ir pasigedau strategijose. Neturi Lietuva tokios strategijos iš viso. Tai kaip gali turėti sampratą.

Už tai, kaip kokia Šiaurės Korėja, galime pasididžiuoti sporto plėtros strategija. Net pagrįstai didžiuojantis sparčiai augančiais privačių namų kvartalais, neatkreiptas dėmesys ne tik į aplinkos nepritaikymą didesniam fiziniam aktyvumui skatinti, bet ir į gyvenimo komfortą. Tenkinant godžius žemės savininkų sklypų savininkų norus, suprojektuotos kilometrais besitęsiančios siauros gatvės, pritupdytos suspaustų tarpusavyje namelių. Be šaligatvių ir be dviračių takų. Be rekreacinių parkų. Į parduotuvę, mokyklą ar į darbą tik su automobiliu.

Tarša, triukšmas ir poilsio laiką deginantys kamščiai ir toliau tebeprojektuojami. Ar čia norės gyventi Savivaldybės gyventojas? Apskritai susidarė įspūdis, kad planus rengia pernelyg technokratiški žmonės – neišprusę filosofijoje, nemąstantys apie žmogaus gyvenimą, būtį ir vertybes. Tiktai tuo galima paaiškinti gremėzdiškas vizijas ir materialinių prioritetų dominavimą. Nežinau kaip įsivaizduojame žmones, norinčius gyventi savivaldybėse, kurioje svarbiausi tik sandėliai, fabrikai, kaminai ar fermos. Net ir turizmas turi būti įveiklintas, nešti pelną.

Telieka tikėtis, kad šie dokumentai, kaip ir kalnai į juos panašių popierių, ramiai atguls stalčiuose. Gal bus tik išsitraukiami pildant paraiškas siekiant ,,gauti“ ES pinigų, o kokia pacituota eilutė leis gautus pinigus pagal visas taisykles ramiai nuleisti į kanalizaciją.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s