JURGA LAGO: Mes iš Lietuvos

Išmintis būna visokia. Kartais bijau, kokia ji bus, kai ateis metas ją išsitraukti iš užančio mūsų vaikams. Ir žinote, ką? Jie yra apsaugoti! Mūsų vaikai, nes daugeliu atveju jie dar mūsų, mylinčių močiučių, orių senelių…

Ne valstybės. Abejoju, ar gali būti ispanai durniausia Europos tauta, bet vaikai, besimokantys intensyviai 15 metų anglų kalbos, angliškai išmoksta …pasisveikinti. Ispanų istorijos nežino, literatūra primityvi, o knygos…

Vaikams čia privaloma MOKYTIS nuo 3-4 metų.

Kai aš savo trimetį pirmąkart atvedžiau “a la escuela”, jie pasibaisėjo: vaikas nesėdėjo suole, nenorėjo pildyti pratybų. Jis lakstė po klasę, judėjo, šokinėjo, klausinėjo, ilgai kabodavo man ant kaklo. Valgyti sauso lauknešėlio 13.00 aš jam neduodavau, tik priešpiečių dėželę, nes maniau, kad tokio amžiaus vaikas turi pietums valgyti gerą, šiltą maistą – parsivesdavau mažytį pietų į namus. Pamokos baigiasi 14.00…Kažkaip stebuklingai derinau motinystę ir darbą.

Trimečiai, lyg sugauti paukščiai, tupėdavo suoluose. MOKĖSI rašyti, skaičiuoti, kalbų. Jų vaikystės slenstis buvo ties trečiuoju gimtadieniu. Maniškis užmigdavo suole, nes buvo įpratęs miegoti pietų miego.

Kai nupiešė mišką danguje, o debesis ant žemės, direktorius – barzdotas melancholiškas dėdė – mus pasikvietė.

– Iš kur jūs?
– iš Lietuvos.
– Aš maniau, kad iš miško, – numykė kiek suirzęs. Man jis buvo panašus į Karlą Marksą.

***

Sūnus susirgo plaučių uždegimu. Grįžom į Lietuvą: čia piešė miškus danguje, į darželį eidavo gana laisvu grafiku, miegojo pietų miego, skaitė apie plėšiką Hocenplocą, valgė šiltus pietus. Čia žiemos buvo ilgos ir snieguotos, vasaros – su seneliais. Vaikystė ilga ir pašėlusi, bet kai 7 metų pravėrėme mokyklos duris, mokėjom ne tik skaityti ir rašyti, bet ir skusti bulves, valyti batus, padėsi seneliui pjauti žolę…

Ispaniukai tuo tarpu MOKĖSI jau 4 metai…

Gyvenimas kartais iškrečia pokštų.

Vėliau reikalai pasisuko taip, kad svarstėme galimybę 12 klasę baigti Ispanijoje. Vėl ta pati mokykla. Tos pačios sienos – barzdotasis direktorius pats sėdėjo, kol sūnus pildė testus.

Man atėjus, žilabarzdis įsmeigė akis:

– Iš kur jūs?

– Kodėl klausiate?

– Berniukas galėtų mokytis universitete – kokiam II kurse, anglų pats galėtų mums dėstyti, ispanų kalba puiki, labai apsiskaitęs.

– Mes iš Lietuvos. Ten kalbama viena seniausių pasaulio kalbų. Dar mokam prancūzų. Lietuva toks miškingas kraštas…

Dangų karpė kregždės, buvo karšta. Grįžom ramia įlanka, kirtom centrinę aikštę, pakeliui suvalgėm po šviežią kruasaną. Juokėmės ir abu žinojom – į Lietuvą!

Kai vakar ant gretimo baro durų pamačiau ispanišką plakatą – “valdžia priklauso proletariatui!”, kur rimtas Marksas laikė apkabinęs mažus vaikus, prisiminiau šitą istoriją. Dar prisiminiau šelmio savo draugo italo Andrėjos žodžius: “Žinok, šiandien yra kitaip – kuo turtingesnė, didesnė “gerovės valstybė“, tuo jos bus daugiau tavo namuose! Ji gviešis vaikų. Ateityje didele prabanga gali tapti laisvė! Ją turės tik turtingi arba gudrūs!”

P.S. Linkėjimai kukuraičiams ir šakalienėms. Lietuviai visada buvo gudrūs. O ir Marksas, apkabinęs vaikus, mūsuose jau praeitis. 😉

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s