Prof.Alfonsas Vaišvila: Teisės be pareigų – kelias į totalitarinę valstybę

Situacinio totalitarizmo apraiškos liberalioje demokratijoje

Europa, skaudžiai nukentėjusi nuo dviejų grėsmingų totalitarinių režimų: nacistinio ir komunistinio, turi rūpesčio mąstyti, ar tokie režimai yra galutinai ir iš esmės įveikti, ar jie tik laikinai atsitraukė, susisiaurino savo veikimo mastą? Ar jie gali toliau egzistuoti kitokiais neklasikiniais, neinstituciniais ir dėl to sunkiau atpažįstamais pavidalais net ir tose santvarkose, kurios save vadina liberaliosiomis demokratijomis, teisinėmis valstybėmis, viešai smerkiančiomis totalitarizmą ir save laikančiomis visiška totalitarizmo priešybe? Kitaip sakant, ar tokiose valstybėse gali egzistuoti problemos, kurias būtų galima įvardinti kaip situacinio totalitarizmo apraiškas? Jei gali, tai kokiu metodu jos gali būti atpažintos, įvertintos?

Tokiu metodu, manau, galėtų būti teisės metodas, teisės, kuri suprantama, kaip bendras elgesio standartas, turintis dviejų priešybių: leidimų-paliepimų, teisių-pareigų vienovės struktūrą, savyje įkūnijančią visų teisės subjektų lygiateisiškumą, pajėgią garantuoti vienodą pagarbą visų santykio dalyvių teisėms ir tuo pagrindu kurti žmonių santykiuose santarvę ir bendradarbiavimą. Tai autentiškoji demokratinės, teisinės valstybės teisė, pajėgi pasakyti dėl ko kritikuotinas totalitarizmas ir kurie demokratinės valstybės privalumai iš tiesų laikytini privalumais.

Remiantis šia teisės samprata konstatuotina, kad totalitariniuose režimuose valstybinė organizacija remiasi valdžios prioritetu prieš asmenį, teisė kildinama ne iš visuomenės, o iš valdžios valios ir tapatinama su bet kokio turinio įstatymais. Todėl čia kalbama tik apie teisėtumą, bet ne apie teisingumą. Valdžia nepripažįsta prigimtinių asmens teisių ir jomis neriboja savo kompetencijos. Įstatymai leidžiami tik piliečių, bet ne valdžios savivalei riboti. Asmuo turi tiek teisių ir tokių, kiek ir kokių ji (valdžia) jam pripažįsta. Tuo reiškiasi asmens nesaugumas ir pavergimas valstybinei valdžiai.

Liberaliojoje demokratijoje priešingai – valdžios prioritetą keičia asmens ir jo teisių prioritetas. Valdžios savivalė čia apribojama prigimtinėmis asmens teisėmis, („Žmogaus teises… prigimtinės“ Konstitucijos 18 str.), pati valdžia kildinama iš visuomenės ir funkcionuoja kaip asmens teisių saugos ir įgyvendinimo organizacija, remiamasi ne įstatymo, o teisės ir konstitucijos viršenybe. Įstatymu laikoma ne bet kokia valdžios priimta elgesio taisyklė, o tik turinti minėtą teisių-pareigų vienovės struktūrą. Dėl to valstybės sprendimuose teisingumas pirmauja prieš teisėtumą ir tai garantuoja speciali institucija – konstitucinis teismas arba konstitucinė taryba (Prancūzija).

Toks, trumpai sakant, yra liberalios demokratijos idealus modelis. Bet pereinant prie šio modelio praktikos, prasideda jo tapatumo problemos, kurios daro liberaliosios demokratijos pretenziją griežtai atsiriboti nuo kai kurių totalitariniams režimams būdingų veikimo būdų problemišką.

Mat paaiškėja, kad pereinant nuo valdžios pirmumo prie asmens ir jo teisių pirmumo, pagrindinis socialinio kūrybinio aktyvumo centras iš valstybinės valdžios persikelia į individą, kartu su juo į individą persikelia ir savanaudiškumo, agresyvumo, nepagarbos artimo teisei centras. Iki tol savivaliavusią valstybę dabar keičia taip pat savivaliauti linkęs individas. Visas mąstymo, elgesio, vertinimo normas dabar jis siekia matyti ne šalia savęs, ne virš savęs, o savyje, save laikyti viso ko centru, matu ir saiku, t. y. linkęs siekti vis besiplečiančių teisių (laisvės) ir vengti pareigų, reikalaujančių artimo teisėmis riboti savo teises.

To paties individo teisėmis suvaržyta liberali valstybė darosi vis mažiau pajėgi sudrausti šitaip nusiteikusio individo keliamą visuomenėje konfliktiškumą ir nesaugumą. Be to, nebaudžiamumo laipsnis tokiu pat laipsniu devalvuoja teisę, moralę ir skatina nukentėjusius patiems vykdyti teisingumą savo skriaudėjų ar visos visuomenės atžvilgiu (terorizmas).

Teisių ir pareigų išsiskyrimo pasekmės

Pagrindinės liberaliosios demokratijos problemos, taip pat ir griežto atsiribojimo nuo totalitarizmo, kaip minėta, prasideda nuo vienokio ar kitokio piliečių lygiateisiškumo ir teisės, kaip leidimų-paliepimų vienovės, ignoravimo, nes pareigomis nesaistomos ar neproporcingai saistomos asmens teisės virsta agresyviomis privilegijomis artimo atžvilgiu.

„Mes šiandien Vokietijoje teises iškeliame aukščiau pareigų“, rašo prof. H. Schmidt, – kiekvienas individas atsakomybės mokomas itin retai, todėl pareiga menkai tesuvokiama“. Graikijos premjeras Tsipras teisę skolintis 2015 m. laikė savaime suprantamą, o štai pareigą grąžinti skolą pasmerkė kaip graikų tautos orumo žeminimą. Jam pritarė ir Graikijos žmonių 2015 07 05 referendumas (už teisę skolintis be pareigos grąžinti skolą balsavo 61,31 proc. graikų) .

Bet teisė skolintis, atskirta nuo pareigos grąžinti skolą, nustoja būti teise ir virsta neteisėta privilegija nebaudžiamai savintis svetimą nuosavybę. Totalitariniai režimai tai vadina konfiskacija, nacionalizacija, o liberalioji demokratija – „žmogaus orumo žeminimu, „fizinių asmenų bankroto“ legalizavimu.

Užsienyje gyvenantys ir kitos valstybės pilietybę įgiję lietuviai nori išsaugoti teisę ir į Lietuvos pilietybę, t. y. teisę naudotis ir Lietuvos valstybės globa, bet atsisako pareigos išlaikyti ir ginti Lietuvos valstybę. Tą pareigą jie linkę perkelti Lietuvoje gyvenantiems Lietuvos piliečiams, apsimesdami nežiną, kad yra konstitucinis visų piliečių lygiateisiškumo principas, o pilietybė yra ne kas kita, kaip teisinis asmens ir valstybės santykis, kurio dalyviai susaistyti abipusėmis teisėmis ir pareigomis.

Pilietybė be pareigos dalyvauti išlaikant ir ginant savo valstybę, jau – ne pilietybė, o taip pat agresyvi pretenzija diskriminuoti Lietuvoje gyvenančius piliečius, juos išnaudoti. Korupcijos laipsnis valstybėje taip pat yra lygiateisiškumo principo ir teisių-pareigų vienovės ignoravimo toje valstybėje laipsnis, nes korupcija – tai kyšio davėjo neteisėtas atleidimas nuo pareigų, kurias jis privalo vykdyti, jei naudojasi tam tikra teise.

Konstitucinis lygiateisiškumo principas ne visada galioja ir Konstituciniam Teismui (toliau – KT), kuris gali pareikšti, kad krizės metu gali būti mažinamos visų pensijos, išskyrus teisėjų.

Į konfliktą su visų piliečių lygiateisiškumu ir teise atvirai stojama ir naikinant mirties bausmę. Tai grindžiama ne teisės, o humanizmo vardu, tarsi žmonių lygiateisiškumas neįeitų į humanizmo turinį.

Šiuo klausimu Europos Sąjungos vadovybė taip įsitikinusi savo teisumu, kad net grasina Vengrijai: jei ji grąžinsianti mirties bausmę, tai jai ne vieta Europos Sąjungoje (Europos komisijos pirmininko Jeanas Claude Junckerio pareiškimas).

Atsisakymas nuo lygiateisiškumo ir teisės, naikinant mirties bausmę, kyla iš to, kad pripažįstama asmeniui teisė gyventi be pareigos pripažinti kitam asmeniui tokią pat teisę. Bet teisė gyventi be minėtos pareigos irgi yra ne teisė, o taip pat privilegija žudyti kitus asmenis nerizikuojant savo gyvybe. Prancūzas Karlosas, nužudęs 125 asmenis (suimtas 1995m.), Breivikas, nužudęs Norvegijoje 77 jaunuolius, taip pat mirtį sėjantys šiuolaikiniai teroristai gali pasiskelbti dešimčių ar šimtų žmonių gyvybės viešpačiais, nerizikuodami savo gyvybe.

Bet jei žudiko teisė gyventi laikoma svarbesnė už šimtų teisei lojalių žmonių tokią pat teisę, tai šioje dalyje teisės viršenybė slaptai keičiama jėgos viršenybe: žudikas šioje konkrečioje situacijoje – nugalėtojas, o nugalėtojai pagal senąją jėgos viršenybės tradiciją neteisiamai, o pagal naująjį humanizmą – pakeliami vertybių skalėje aukščiau aukos, kaip pralaimėjusios. „Vargas nugalėtiesiems!“ – sakydavo Senovės Romoje.Todėl ir visas „naujojo humanizmo“ gailestingumas, užuojauta, bausmių švelninimas krypsta nugalėtojo adresu.

Švedijos karalienė Silvija, 2011 m. aplankiusi Lietuvoje Lukiškių kalėjime iki gyvos galvos nuteistą žudiką, dovanoja jam kompiuterį, bet nemato reikalo pasiteirauti, ar jo aukos vaikai turi kompiuterį.

Katalikų Bažnyčiai irgi nėra nusikaltėlių ir jų aukų, o tik abstraktūs nelaimingieji. Popiežius Pranciškus per Velykas jau kelinti metai plauna Romos kalėjimo kaliniams kojas, jas bučiuoja nei žodžiu neužsimindamas apie tų kalinių nužudytas, suluošintas ar kitaip paniekintas aukas.

Ir čia stojama ne aukos, o jos skriaudėjo pusėn, ne teisiųjų, o agresyviųjų, ne teisingumo, o gailestingumo pusėn. Kaliniai, žinoma, irgi yra nelaimėliai kaip ir jų aukos, bet pirmieji tapo nelaimėliais dėl savo agresijos prieš artimą ir teisę, o jų aukos tapo nelaimėliais dėl pirmųjų nusikalstamos veiklos.

Žinoma, prieš plaunant kaliniams kojas, galbūt būtų galima nusilenkti ir jų aukoms, bet tai neįeina į išskirtinio dėmesio agresyviesiems doktriną, kuri galbūt net nesąmoningai sietina ir su bendruoju, vyraujančiu rinkos ekonomikos ir konkurencijos kontekstu, kur pirmiausia vertinami nugalėtojai, o nugalėtojų paprastai nebūna neteikiant pirmumo agresyvumui.

Nuo mirties bausmės panaikinimo iki įkalinimo iki gyvos galvos panaikinimo. Toliau plėtojant šią agresyviųjų globos tendenciją, siekiama atsisakyti ne tik nuo mirties bausmės, bet ir nuo bausmės iki gyvos galvos.

Ši bausmė atskirais atvejais jau seniai panaikinta de facto, bet jos atšaukimas dar buvo saistytas su nuteistojo „geru elgesiu“ įkalinimo įstaigose. Žurnalisto Lingio žudikas, nuteistas iki gyvos galvos, atkalėjęs 18,5 m. jau seniai laisvas… Todėl įkalinimą iki gyvos galvos iki šiol buvo galima traktuoti kaip savotiškai gudrų manevrą nuraminti ar apgauti auką ir visuomenę, besipiktinančias agresyviųjų globa.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) nutarė šią atskirų atvejų praktiką paversti bendru, visus vienodai įpareigojančiu elgesio standartu – įstatymu panaikinti ir šią bausmės rūšį. Tokį įpareigojimą EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. nustatė ir Lietuvai byloje Matiošaitis ir 7 kiti prieš Lietuvą, pripažinęs, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį (žiaurus elgesys), nes Lietuvos teisėje nuteistiesiems iki gyvos galvos nėra „užtikrinama veiksminga galimybė kreiptis dėl bausmės sušvelninimo“ ir tuo atimama iš nuteistojo teisė į viltį po tam tikro laiko išeiti į laisvę.

Remdamasis šiuo EŽTT sprendimu, Lietuvos Seimas 2019 03 21 priėmė BK 51 straipsnio pataisą, kuria naikinama bausmė iki gyvos galvos, ji keičiama „terminuoto laisvės atėmimo bausme“ .

Pripažindamas nuteistajam iki gyvos galvos teisę į viltį“, EŽTT šią teisę irgi nesiejo su aukos teisėmis, iš kurios atimtos visos teisės in corpore, taip pat ir teisė į viltį. Pasirodo ir čia tebegalioja sovietų diktatoriaus Stalino žodžiai: „Nėra žmogaus, nėra problemos“. Auka kapuose ir ji – ne problema, o jos žudikas teisėsaugos rankose ir jis – problema, kurią spręsti jo naudai kyla ne tik įstatymų leidėjai ir teismai, bet ir visų rangų humanistai, skelbiantys ne teisingumo, o gailestingumo viršenybę, ignoruojantys tos pačios Konvencijos 14 str. ir Lietuvos Konstitucijos 29 str.: „Įstatymui, valstybei ir pareigūnams visi piliečiai lygūs“.

Nuo teisės į viltį prie teisės į komfortą

Šiuo keliu toliau einant, žudikui pripažįstama ne tik teisė į viltį, bet ir į įkalinimo komfortą. Jau nuo 2012 m. Lietuvos teismai sprendžia jo ir kitų kalinių skundus dėl, jų nuomone, nepakankamo komforto įkalinimo vietose. Jiems priteisinėja dešimtis, šimtus tūkstančius eurų, 2016 m. vien Lietuvos administracinis teismas pagal kalinių skundus „žalai atlyginti“ priteisė iš Lietuvos valstybės biudžeto 894 180 eurų – net 28 kartus daugiau nei 2012-aisiais (31 580 eurų) , t. y. netiesiogiai įpareigojo jų aukas ir aukų artimuosius, kaip mokesčių mokėtojus, didinti skriaudėjų komfortą savo komforto mažinimo sąskaita.

Šitaip kuriama situacija, kai visuomenei vis sunkiau susivokti, kodėl agresyviojo gyvybė ir kiti interesai yra svarbesni už teisiojo, kodėl kalinio gyvenimo sąlygos gali būti geresnės už teisę gerbiančio bedarbio ar minimalią algą gaunančio piliečio. Ar smurtu įgytas socialinis asmens pranašumas yra vieša vertybė? Į ką linkusios išvirsti vertybės, prarasdamos savo aiškumą ir apibrėžtumą?

Lygiateisiškumo principą naciai, kaip žinia, visuotinai keitė rasiniu, o bolševikai – klasiniu, partiniu principu ir taip grindė tam tikros dalies savo piliečių diskriminavimą ir „teisėtą“ jų persekiojimą.

Neignoruojant lygiateisiškumo principo šie režimai būtų iš principo neįmanomi. Tai turėdamas galvoje popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Veritatis splendor“ 1993 m. priminė demokratiniam pasauliui, kad „demokratija gali gyvuoti ir vystytis tik remdamasi visų piliečių lygybe, teisių ir pareigų paritetu“ . Tuo norėta pasakyti, kad slenkstis tarp demokratijos ir totalitarizmo atskirose žmogaus teisių ginties srityse gali būti visai žemas ir jį galima peržengti, to iš pradžių net nepajutus.

Baimė sisteminio mąstymo – polinkis į sovietinio totalitarizmo praktiką. Iš viso to nesunku padaryti metodologinę išvadą: vienaip ši problema atrodo, kai galvojama tik apie žudiko teises ir visai kitaip, kai mąstoma ir apie aukos teises. Bet jei norima veikti tik vienos šalies naudai, tada reikia sąmoningai vengti ir sisteminio mąstymo, kaip šiuo atveju įpareigojančio mąstyti ir aukos teises. Sisteminio mąstymo bijojo ir sovietinis totalitarizmas, kad juo nebūtų atskleistos pražūtingų projektų, masinio teroro priežastys, mastai ir pasekmės. Leista kritikuoti tik atskirus faktus („pasitaikančius trūkumus“) be teisės apibendrinti…

Vertybes sujaukianti demokratija atvira totalitarizmo perspektyvai. Vertybių sumaiščiai sukelti vis dažniau keičiamas ne tik teisingumas gailestingumu , bet naudojami ir kiti metodai: tarp jų – kraštutinis vertybių reliatyvizmas ir daiktų vadinimas netikrais vardais.

1. Kraštutinio vertybių reliatyvizmo arba subjektyvizmo principus suformulavo prieškario Frankfurto mokyklos kultūrmarksistai (Maksas Horcheimeris, Teodoras Adorno, Erikas Fromas, Antonjius Gramši (Gramsci), Vilhelmas Reichas, vėliau Herbertas Markūzė ir kt.), siekę sugriauti „buržuazinę visuomenę“ iš vidaus po to, kai sovietams nepavyko įvykdyti „pasaulinę revoliuciją“ ginklu.

Šią jų misiją toliau plėtoja šiuolaikiniai neoliberalai. Tikslas – sureliatyvinti vertybes iki tokio laipsnio, kad jos virstų grynu psichologiniu subjektyvumu, neturinčiu savyje jokio objektyvaus turinio.

Čia bandoma įrodyti, kad viena vertybė savo turiniu nėra pranašesnė už kitą, kad teisei lojalaus asmens gyvenimo būdas nesąs pranašesnis (vertingesnis) už teisę neigiančiojo gyvenimą, o tik kitoniškas. Bet jeigu taip, tai kaip įrodyti demokratinio režimo pranašumą prieš totalitarinį ir dar tais atvejais, kai abi šios sistemos linkusios savo praktikoje dažnai ignoruoti visuotinai pripažintą visų piliečių lygiateisiškumo principą ar teisių-pareigų vienovę?

2. Daiktų vadinimas netikrais vardais. Juo siekiama maskuoti nepatrauklią realybę arba priešingai – kurti patrauklios realybės nepatrauklų įvaizdį, tuo dezorientuoti ir demoralizuoti visuomenę, kad ji nežinotų kokiame pasaulyje iš tiesų gyvena , nežinotų kokių principų laikytis ir dėl to nebūtų tvirta savo apsisprendimuose, o negražius dalykus darantys galėtų gerai jaustis padorioje kompanijoje.

Sovietai, kaip žinia, neprestižinius dalykus, vadino prestižiniais vardais: svetimų šalių okupavimą – „proletariato išvadavimu“, teroristinį komunistų režimą – „socialistine demokratija“, smurtinę kolektyvizaciją – „savanorišku ūkininkų atsisakymu nuo savo ūkių“, kolosalų pasirengimą agresyviam žygiui į Europą 1941 m. vaizdavo „nepasirengimu“, kad atakai pasiruošęs agresorius, bet preventyvų smūgį patyręs, galėtų pasiskelbti užpuolimo auka…, naciai žydų siuntimą į konclagerius – „žydų apsaugojimu nuo tautos keršto“ ir t. t.

Bet tai ne tik totalitarinių režimų metodas

Neprestižinius, visuomenės daugumos nepalaikomus tos pačios lyties seksualinius santykius šiuolaikinė demokratinė Europa vadina prestižiniu šeimos terminu – tapatina du iš esmės skirtingų santykių tipus: visuomenės fizinį tęstinumą garantuojančius skirtingų lyčių santykius su iš principu mirusiais, negyvais, objektyviai nepajėgiančiais garantuoti visuomenės tęstinumą santykiais, kad šitaip sujaukus šeimos sąvoką, būtų galima šeimos vardu legalizuoti jai iš principo prieštaraujančiais santykiais, o tariant šeimos terminą nebūtų žinoma apie ką konkrečiu atveju kalbama; pilietybe norima vadinti ne abipusius asmens ir valstybės santykius, bet ir vienpusiškus, savanaudiškus asmens reikalavimus valstybei (judėjimas Lietuvoje dėl dvigubos pilietybės); abstrakčiai deklaruojant žmogaus teises, jas praktiškai nesiejant su pareigomis, naikinamas kriterijus skirti asmens teises nuo asmens agresyvių privilegijų artimo atžvilgiu (konstitucijų uždraustų); deklaruojant teisėtą (vadinsi, kontroliuojamą) migrantų atvykimą į šalį, Jungtinių tautų Migrantų paktas (2018 m.) įveda abstrakčią „migranto“ sąvoką, naikinančią skirtumus tarp legaliai ir nelegaliai į šalį atvykstančių imigrantų, vadinasi, naikinančią ir skirtumą tarp teisės ir neteisės.

Tokio skirtumo nedarant, nelegaliai atvykusiam į šalį imigrantui įgyjant legalią teisę joje gyventi, teisės principas ex injura non oritur jus (iš neteisės neatsiranda teisė) keičiamas jam priešingu: iš neteisės atsiranda teisė…

Vakarų „demokratijos eksporto“ išprovokuota pabėgėlių imigrantų problema verčia Vakarus deklaruoti prieglobsčio teisės viršenybę nacionalinei teisei, suteikti viršnacionalinėms organizacijos diktatorišką teisę primesti nacionalinėms valstybėms pabėgėlių kvotas, ignoruoti nacionalinių valstybių konstitucinę teisę į savo šalies suverenitetą. Siaurėjant teisės galiojimo sferai, atitinkamai turi siaurėti ir demokratijos galiojimo laukas.

Tas pats metodas vadinti daiktus netikrais vardais taikomas ir atvirkštiniu būdu: patrauklius dalykus vadinant nepatraukliais vardais: pareigos, garantuojančios teisės ir asmens socialumą, įvardinamos „asmenybę žlugdančia prievarta“ (Č. Reich), „tautos orumo žeminimu“ (minėtas Graikijos atvejis), pokario Lietuvos laisvės kovotojai Nepriklausomoje Lietuvoje vadinami ir „išsigimėliais“, kuriuos „užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“ (M. Ivaškevičiaus „Žali“, 2018, p. 5), Margirio Pilėnų gynėjai, branginę laisvę ir žmogaus orumą labiau nei gyvybę – „bailiais ir prastais kariais“ (Darius Baronas).

Už šių prestižinių vertybių pervardijimą į neprestižines minimi autoriai apdovanoti premijomis ne svetimųjų, o Nepriklausomos Lietuvos valdžios: pirmasis – nacionaline, antrasis – Patriotų.

Laisvės kova ir jos kovotojai „įrašomi“ į nepatraukliųjų sąrašą su valstybės sankcija, kad valstybės autoritetu sustiprinta panieka laisvei ir jos kovotojams veiksmingiau paralyžiuotų patriotinę visuomenės sąmonę, kad Lietuvos piliečiai rimčiau suabejotų, ar verta ginti savo valstybę, už ją aukoti savo gyvybes, kad tie, dėl kurių laisvės aukotos gyvybės, vėliau galėtų laisvės kovotojus pasmerkti pačiais niekingiausiais vardais.

Abiejų šių metodų tikslas tas pats- sukelti vertybių sumaištį, kad kuo sunkiau žmonėms būtų Atpažinti daiktus, atskirti saugumą garantuojančius nuo grėsmę keliančių.

Nepatraukliais vardais įvardinant tautai reikšmingas vertybes, netiesiogiai siūloma suabejoti bendromis vertybėmis, koncentruotis tik į savo asmeninę naudą, kaip į vieninteliai tikrą vertybę, o iškilus okupacijos grėsmei griebtis ne ginklo, o bailiai sprukti į užsienį arba nuolankiai nusilenkti svetimųjų nelaisvei.

Šitaip liberalioji demokratija prieš savo valią stengiasi formuoti ir sau neištikimą „naują“ žmogų, vienodai atvirą demokratijai ir totalitarizmui, žmogų, kuris vis dažniau sakytų: „Nieko čia nesuprantu. Nežinau, kaip apsispręsti, darykite kaip norite“.

Tai būdas, kai toks „naujas žmogus“ savanoriškai be prievartos vienokiu ar kitokiu mastu atiduoda savo suverenitetą, savo likimą savo valdžiai, kuri „geriau žino“. Jos priimamiems kai kuriems sprendimams jis gali nepritarti, bet jų atžvilgiu jis lieka pasyvus, kaip vertybiškai „neapsisprendžiantis“.

Tai viešas pasisiūlymas autoritarizmui ir kartu pakvietimas autoritarizmo. Tai pasirengimas autoritarizmui ne iš viršaus, o iš apačios.

Komentarų: 2

  1. Pagarba. Apie tai, kaip būtina nutraukti neišklausius, postringaujančius apie teises, atsiribojus nuo pareigų.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s