ARVYDAS ŠLIOGERIS: Videokratija – privalomojo optimizmo ideologija

Iškilus žmogus yra tas, kuris pamato įvykius jų užuomazgoje, perspėja ir pasako tai, ką dauguma pamato ir suvokia tik įvykiams įsitvirtinus realybėje. Šis Arvydo Šliogerio interviu Lietuvos Radijui duotas 2009 metų rugsėjį.


Interviu Lietuvos radijui Arvydas Šliogeris sako, kad dabar gyvenime jį labiausiai džiugina gamta: „Tai yra labai daug žmogaus gyvenime, jeigu gali nuvažiuoti į vietą ir pasakyti: štai čia yra rojus“. Tokių rojų filosofas sakosi turįs septynis.

O didžiausią pasišlykštėjimą A. Šliogeriui kelia per prievartą brukama optimizmo ideologija: „Ji užmigdo […], tai baisiai pavojinga ideologija“.

-Mums ne taip paprasta buvo su Jumis susisiekti, vakar (ketvirtadienį) visą dieną skaitėte paskaitas studentams, dalyvavote universiteto tarybos posėdyje, šiandien taip pat įtempta darbo diena. Susidaro toks įspūdis, kad ir jubiliejų atšvęsti nelabai turėsite laiko?

-Ne, žinokite, laiko turiu labai daug. Tokių dienų kaip vakar yra labai maža. Šiaip jau universitetas yra unikalus tuo, kad jis neatima iš manęs laisvės. Man nereikia 9 valandą eiti, sėsti į troleibusą ir važiuoti į kontorą. Tad laiko aš turiu daugiau nei reikia.

-Pastaruoju metu esate plačiai cituojamas žiniasklaidoje. Vieni su Jumis sutinka, kiti teigia, kad piešiate per daug niūrų Lietuvos gyvenimą. Tačiau abejingų nėra. Kodėl, jūsų nuomone, žmonėms tapo tokios aktualios filosofo mintys būtent šiuo laiku? 

-Nežinau, ar čia reikėtų pridėti žodį „filosofas“ . Šiaip jau vengiu lįsti į populiariąją spaudą. Bet ten kartais įlendu dėl to, kad skauda širdį, kai matau daugelį negerų dalykų. Ir įlendu ten ne kaip filosofas, o kaip Lietuvos Respublikos pilietis.

Toks yra mano būdas – dalyvauti valstybės gyvenime, kadangi aš, kaip mėgstu sakyti, esu visų pirma kalbos žmogus. Ne politikas jokiu būdu. Bet, manau, kad ir šitoks žvilgsnis iš šalies yra reikalingas.

Aš, prisimenu, Sąjūdžio laikais suformulavau tokią mintį, dėl kurios irgi labai daug kas užpyko. Buvo toks interviu, kuris buvo pavadintas „Niekada valdžioje, visada opozicijoje“. Tai aš tokią vietą ir išsaugojau per tuos dvidešimt metų. Ir manau, kad ta vieta bent jau man tinka, nes, pavyzdžiui, politikai neturiu jokių sugebėjimų. Čia reikia daug drąsos. Ir kai aiškiai žinai, kad neturi tam sugebėjimų, pasiruošimo, tapt pavyzdžiui, Seimo Pirmininku… Žinote, man tas netinka.

-Bet daug kas sako, kad Jūs, kalbėdamas apie Lietuvą, esate nusiteikęs labai pesimistiškai. Jūs pats teigiate, kad visi Lietuvos nacionaliniai projektai – vien aferos, dabartinė krizė – taip pat aferos padarinys. Ar sutiktumėte , kad esate pesimistas?

-Ne, manau, kad esu realistas, aš žiūriu į daiktus, kokie jie yra, ir bandau papasakoti, kaip man jie atrodo. Aš nepretenduoju į kažkokią dievišką tiesą. Bet jei matau, kad valstybėje darosi tikrai negeri dalykai, tai tiesiog aš apie juos papasakoju. Koks čia yra pesimizmas?

Matote, bėda yra ta, kad dabar ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai Vakaruose optimizmas kišamas per prievartą. Tam, kas plaukioja viešojoje atmosferoje, galima uždėti maždaug tokį plakatą su užrašu: „Liūdėti draudžiama“. Tu turi būti linksmas. Visa galinga propagandos mašina, televizija linksmina tave, ištisinės dainos, koncertai, visi džiaugiasi, visi triumfuoja.

Man tai yra tiesiog kičas. Tai yra ideologija, bet bjauri ideologija, ji mus užmigdo. Jeigu esi visą laiką įlindęs, grubiai pasakysiu, į visų tų mūsų linksmintojų, cirkininkų ar zvonkių pasaulį, tai gatava, tu nieko nebematai. Tai baisiai pavojinga ideologija.

-Bet liūdesys irgi gali nuvesti į niekur.

-Liūdesys visada nuveda tik į gerus dalykus. Matote, bėda yra ta, kad liūdesys yra susijęs su pamatine žmogaus būkle pasaulyje. Kiekvienas rimtas patyrimas yra susidūrimas su neįveikiamais dalykais ir iš to kyla liūdesys. Tai savo ar savo bendruomenės ribų suvokimas. Taip kad jis yra daug sveikesnis negu kvailas optimizmas.

Sovietmečiu irgi buvo draudžiama liūdėti. Tai čia keistas dalykas: visokias būdais dergiamas tas sovietmetis, bet žiūriu, kad gimsta ta pati optimizmo propaganda. Tik tada ji buvo vienaip papuošta, dabar kitaip papuošta.

-Taigi kokia realybė, Jūsų nuomone, dabar yra Lietuvoje?

-Lietuvoje realybė tokia, kokia yra. Dar kartą galiu pasakyti labai paprastai – iš Sąjūdžio idealų yra tiesiog išsityčiota. Kai mes buvome Sąjūdyje, tikrai negalėjome pagalvoti, kad, pavyzdžiui, „Mažeikių naftos“ patys negalėsime valdyti. Per prievartą bruksime williams`ams, dabar lenkams įbrukom.

Ką mes nesugebame patys šitų dalykų daryti? Kam juos pardavinėti? Kas mes esame – bukagalviai? Netiesa. Mes turime puikių inžinierių, mokslininkų, specialistų. Manau, kad tai yra įmanoma. Bet kaip čia atsitiko, kad pasirodė, jog neįmanoma? Tai čia tik vienas pavyzdys, o jų yra labai daug.

-Sutiktume, kad tų blogų pavyzdžių yra tikrai nemažai. Bet šviesių spalvų Lietuvos gyvenime vis tiek matote?

-Aš, kaip kalbos žmogus, galiu džiaugtis, kadangi galiu taip laisvai šnekėti. Tai yra žodžio laisvė. Bent jau man. Aš apie kitus nekalbu. Bet aš galiu kalbėti ir nebijoti arba minimaliai bijoti, kad mane išmes iš darbo, išveš į gulagus ar dar kur nors. Tai čia, be abejo, yra didžiulis dalykas. Man tai pagrindinis dalykas.

-Kas Jus labiausiai skaudina ir kas labiausiai džiugina šiuo laikotarpiu?

-Mane labiausiai skaudina siaubingas ideologinis teroras – baisesnis negu sovietmečiu. Sovietmečiu buvo lengva atsilaikyti prieš tą ideologinį terorą, kuris buvo pagrįstas kretinišku optimizmu, pseudooptimizmu, akių užsimuilinimu. Jis buvo užrašytas ant tanko, tai aišku buvo.

Bet dabar tas pats ideologinis teroras yra pateikimas ant gražios lėkštelės. Kaip sakytų Ostapas Benderis: ant lėkštelės mėlynais krašteliais padėtas raktas to buto, kuriame yra pinigai. Tai šitas teroras man tiesiog pasišlykštėjimą kelia. Aš turiu galvoje visą televizinį terorą. Yra labai gražus žodis, jis ne mano, bet man labai patinka – videokratija. Tai šita videokratija man yra baisi.

-O kas džiugina?

-Mane džiugina labai paprasti dalykai: puikios, saulėtos dienos, upeliai, miškai – gamta. Tai yra pagrindinis dalykas mano gyvenime. Bent jau dabar. Tai yra labai daug žmogaus gyvenime, jeigu tu gali nuvažiuoti į vietą ir pasakyti: štai čia yra rojus. Pusiau juokais galiu pasakyti, kad kai pradėjau fotografuoti, tai dabar yra keletas nuotraukų ir toks užrašas: alfa rojus, beta rojus, gama rojus ir t.t. Aš turiu mažiausiai septynis rojus. Įsivaizduojate? Tai čia yra beveik unikalus dalykas.

-Septyni rojai ir visi jie Lietuvoje?

-Taip. Matot, krikščionys turi tik vieną, o aš turiu net septynis. O gal ir daugiau. Ant greitųjų dabar negaliu suskaičiuoti. Jeigu vėl ta valdiška kalba šnekėti, tai yra džiaugsmas, tai yra optimizmas. Kol dar jie yra, žinoma. Visai įmanoma, kad jų po 10 metų nebebus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s