JURGA LAGO: Visose Europos valstybėse vyksta panašūs budimo procesai

Esu menininkė ir dizainerė. Kuriantis ir atidus žvilgsnis, gebėjimas matyti „šiandienos ir rytdienos madą ir tendencijas“, jas prognozuoti yra mano duona. Ilgainiui tai tampa įpročiu, apima platų regos lauką, o jautrus kūrėjas visada pasižymi kritiniu mąstymu ir matymu. Taip esu išauklėta, nes prisitaikantis menininkas nieko nesukurtų.

Šiandien Europoje pirmą kartą per turtingą jos istoriją yra kitaip. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios griūva daugybė jos sferų, menas irgi tampa antrarūšis – privalo būti „teisingas“, politkorektiškas ir, pageidautina, mažai kalbantis, nes menininkai tupi prie nesibaigiančio projektų rašymo. Galbūt todėl Europos kūrėjai jau nusileidžia JAV, Kinijos, o šiandien ir kylančios Indijos meno rinkose – mes nebeįtakingi, nes neskaidrios „projektinių“ pinigų upės paplovė daugybę krantų, meną sukišdamos į valdiškas kišenes.

Gyvenu tarp Lietuvos ir Ispanijos – taip susiklostė gyvenimo aplinkybės. Kaip žinia, Lietuva visuomet keliais metais „atsilieka nuo Europos“. Atidus, „naminis“ žvilgsnis į šiandieninę Ispaniją mane privertė atsigręžti į Lietuvą ir prisidėti prie komiteto „Susigrąžinkime valstybę“. Visose Europos valstybėse, pasirodo, jau vyksta panašūs budimo procesai, o kitas kelias veda ten, kur mes, Rytų Europa, jau buvome. Ir ten mums labai nepatiko…

Vis gilėjanti tyla. Taip galėčiau apibūdinti triukšmingąją Ispaniją paskutiniais metais, jos kultūrą ir menus. Negali kalbėti, rašyti ir net mąstyti, nes akys – išdavikės. Tokią „tvarką“ mano tėvai vaikystėje vadino komunizmo statybomis ir neleido garsiai kalbėti arti pilkojo namų laidinio telefono, o pašnibždomis – tik prie uždarytų durų.

Šiandien gi durys kitos ir raktai kiti – kas galėjo pagalvoti? Mūsų studijuota, išsvajota Gojos, Velaskeso, Dali ir Pikaso šalis, pagimdžiusi Servantesą, Kalderoną, Lorką ir kitus, ramiausiai virto „(post)modernia“ ir tyliai sau taiko „neapykantos kalba“ pavadintą minties raktų rinkinį. Prabilsi – fondai užsitrenks! Tiesa, ispanai kaip visada vėluoja, nes anglosaksiškasis politkorektiškumas čia yra vis dar moderni naujiena.

Lietuvos gatvėse dar nesimato jautriausių žmogučių minių, kurios reikalautų visokių „laisvių“, prašydamos daugiau… kontrolės. Tačiau Ispanijoje tai jau beveik kasdienybė, kai lyg iš žydro dangaus byrantys prastai administruojami ES „projektiniai pinigai“ į gatves išveja visokio plauko įsisavintojus. Kai skrajučių, programų ir balionų slepiamos verkia tikrosios aukos, nes žodis „auka“ čia seniai prarado savo prasmę – tai jau ne nuskriaustas žmogus. Ne. Tai gali būti ir netikusio žvilgsnio paliesta jautri būtybė, nesubtilaus žodžio, netikslaus prisilietimo „auka“…

Vien „feministinėms“ visų Ispanijos regionų organizacijoms kasmet skiriamos šešiais nuliais papuoštos sumos, tad nieko nuostabaus, kad ispanės donkichotiškai kovoja su vėjo malūnais, kad pirmadieniais vis dažniau Madrido centre stovi palapinės su ten sulindusiais moterų būriais, kurių darbas yra protestuoti. Gal dar rūkyti šį bei tą, užkandžiauti, užtraukiant debesį net pačiam „feminizmo“ pavadinimui, kai šiandien trečioji jų karta už projektinius pinigus imasi tiesiog kovoti prieš vyrus.

Čia „neapykantos kalba“ bus pavadintas kiekvienas nepatogus tekstas. Nereikia nė Makrono perspėjimų, anei darbštuolio Zukerbergo pastangų – ispanai patys vieni kitus cenzūruoja, prižiūri ir sutalpina į reikiamas lentynėles.

Į Ispaniją tyliai įšliaužė ir „progresyvieji“ įstatymai, išbandyti ant šaltų šiaurės šeimų santykių, (kur vaiko pabučiavimas jau laikomas neadekvačiu elgesiu). Pietų Europos kultūrose su „smurtu artimoje aplinkoje“ kovojama taikant būtent juos – taip pat skrupulingai pakišant po gerovės, nesmurto, vaiko teisių apibrėžimais. Nors ispaniškos šeimos kitokios, šiandien ir jos reaguoja „progresyviai“ – visuomenė kiek pasimuisto, pasirąžo spaudoje ir apsidairo televizijose, bet nesipriešina kišama po „nesmurto“ kilimu.

Jaunoji karta, pati nesuvokdama, ko nori, užaugusi absoliučiomis šiltnamio sąlygomis, pasiruošusi ryti Prozaką, būti apsaugota net nuo savęs pačių, į kitokią nuomonę reaguoja kaip į smurtą. Į mamos pliaukštelėjimą paaugliui, mušančiam jos mažą sūnų, ji žiūri kaip į teroristinį aktą ir puola atiminėti mažylį iš… jį gynusios mamos. Jei šiandienos Europai reikėtų meno kūrinio šios situacijos iliustracijai, labiausiai tiktų F. Gojos „Saturnas, ryjantis savo vaikus“.

Kai šeima tampa pavojumi valstybei, valstybė tampa pavojinga terpe šeimai. Paprasta: kai valstybės per daug ne tik tavo piniginėje, bet ir tavo miegamajame, vaikų kambaryje ir dar intymesniuose namų kampeliuose, kai jos tiesiog per daug tavo gyvenime, iškyla pavojus visiems – tau, tavo šeimai ir pačiai valstybei. Tampa neaišku, kam tokiai pinigus taškančiai monstrei mokėti mokesčius, ją ginti ir ja rūpintis?

Daug kas paaiškėjo bei stojo į savo vietas, kai pravėrėme vienos Galisijos valstybinės mokyklos duris, turėdami paskirtą valandą susitikimui su mokyklos vadove. Jos kabinete ant sienos ramiausiai šypsojosi ne Kalėdų senelis ir net ne Spaidermenas, o dėdė Stalinas 2018-ųjų kalendoriuje. Supratau, kad laukia tokiai vietai itin nederantis pokalbis. Paaiškinau, kad atvykome iš šalies, kur šio besišypsančio ūsuočio portretas yra draudžiamas. Mokyklos vadovė tik kietai sučiaupė lūpas ir pažvelgė į mane, tarsi būčiau pasakiusi kokią vulgarybę.

Ar reikia pridurti, kad per visokias „raudonas šventes“ ši valstybinė mokymosi įstaiga pasipuošia raudona vėliava? Kad taip atsitinka daugybėje Ispanijos mokyklų ir universitetų? Kad su jais nepasiginčysi, nes jie mano, kad „jūs, Rytų Europa, nemokėjote pastatyti komunizmo. Ne, Kinija irgi nemokėjo. Kambodža ir Kuba – taip pat. Venesuela šiandien irgi nemoka“? Ta saldi taikos-lygybės-brolybės pasaka (šiandien dar žinoma kaip tolerancija) yra tokia galinga!

Lietuvoje šito nepatyriau, bet jutau, kaip pavydu mintanti amžina raudonoji ugnis ima įsidegti iš naujo. Tiesa, paskutiniais metais mokyklos puošiasi ir moderniąja vaivorykšte, ir spalvotais vienaragiais. Belieka tik paminėti, jog mano vaikas šiandien mokosi privačioje mokslo įstaigoje.

Ilgai nesupratau, kaip tokiai galingai tautai galima įskiepyti šitokį leftistinį mokymą – mes didžiuojamės savo Lietuva „nuo jūros iki jūros“ – tomis penkiomis savo šlovės istorijos minutėmis. O ispanų galvos nuleistos ir ne karūna jas slegia. Net ne turtinga istorija (apie inkviziciją ir kryžiaus karus, beje, žinom tik pusę tiesos – istorija stipriai iškraipyta ir pajuodinta). Ne aukščiausios prabos menas, ne triumfuojanti pasaulinė literatūra ar universitetai ir filosofai! Juos slegia „protėvių kaltė“!

Ir net mokyklose krikščioniškoji kultūra menkinama, Ispanija vadinama baisia užkariautoja, nes šiandien vėl madinga būti auka. Nesupratau, kad tai tik atsargus raudonųjų naujo rakto senoms durims ieškojimas – kai „proletariatas“ turi didesnes privilegijas nei tūlas mažo verslo savininkas, reikia rasti naujų „prispaustųjų“, „neįvertintųjų“, „mažumų“, todėl iš mados šiandien išeina… istorija.

Komentarų: 1

  1. Norint susigrąžinti valstybę, būtina įvardinti, kam konkrečiai ji priklauso šiuo metu. Kaip ir tuos, kurie “susigrąžina“. Visa kita, kaimietiški išvedžiojimai, tegu ir iš Ispanijos 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s