VYTAUTAS RADŽVILAS: Lietuvos rinkėjui – amžina Sizifo dalia?

Visi žinome pasakojimą apie Sizifą, dievų pasmerktą amžinai ridenti į statų kalną sunkų akmenį. Beviltiškas darbas arba veikiau prakeiksmas, nes herojaus nuridentas į tikslą akmuo tuojau pat nudarda žemyn ir jį vėl reikia ridenti iš naujo. Būtent šis mitas ir iš jo spinduliuojanti pasmerktumo nuotaika sukyla mintyse apžvelgiant Lietuvoje vykstančių rinkimų vaizdą. Šis vaizdas nesikeičia jau ilgiau kaip du dešimtmečius ir monotoniškai kartojasi kas penkeri metai. Rinkimais vadinamo spektaklio, kai nomenklatūriniai klanai reguliariai persistumdo dėl vietos prie valdžios lovio, vaizdas yra atgrasus ir slogus. Tačiau šitoks „santykių aiškinimasis“ – tų klanų vidaus reikalas, dėl kurio sielotis neverta.

Tikrąjį nusivylimą kelia tai, kad tą patį vaizdą regime ir opozicinių, nesisteminių, tautinių – kad ir kaip vadintume – visuomenės sluoksnių ir politinių jėgų stovykloje. Slapukauti nėra ko – Vilniaus Forumo pareiškimas dėl būtinybės iškelti bendrą susitarusių patriotinių jėgų remiamą, taigi tikrą Tautos kandidatą Prezidento rinkimuose yra beveik nevilties žingsnis. Tačiau būtina apie tai kalbėti – net suprantant pavojų likti neišgirstiems. Kitos išeities paprasčiausiai nėra.

Valdžia ir net jos miražas turi nuostabią galią – masina, užkeri ir galop visiškai apakina. Kaip tik šia valdžios galia yra grindžiama atkurtoje „laisvoje“ valstybėje sukurta valdymo sistema. Jos pagrindas – gundymas valdžia. Ir jis veikia neatremiamai – panašiai kaip viltis akimirksniu praturėti sugena žmones į lošimo namus. Visi žino, kad būtent jie, o tiksliau – jų steigėjai ir šeimininkai visada išeina laimėtojais. Bet žmonės vis tiek ten veržiasi, nes juos stumia neįveikiama trauka. Lietuvos politinė ir rinkimų sistemos „demokratiškai“ sustyguotos taip, kad visada laimėtų tie, kuriems tiesiog „priklauso“ laimėti. Jeigu ir yra koks nors skirtumas tarp lošimo namų ir lietuviškosios rinkimų sistemos, tai jis būtų tik pirmųjų naudai. Kai kuriems lošėjams vis dėlto pasiseka, nes šiokia tokia galimybė laimėti yra specialiai numatyta ir sudaryta. Per beveik tris dešimtmečius pramušti gelžbetoninės rinkimų sistemos sienos nepavyko niekam, nors begalę kartų tai mėginta padaryti. Nėra jokių abejonių – jeigu nepavyks įveikti gundymo valdžia kerų ir pagaliau atsipeikėti, šitaip nusiimant rožinių iliuzijų akidančius, iš anksto beviltiškai pralaimėtų rinkimų spektakliai tęsis. Kol neliks Lietuvos valstybės.

Vilniaus Forumo pareiškimas buvo skirtas prezidentinių rinkimų kandidatams. Bet ne vien jiems. Juo kreiptasi ir į kandidatų pagalbininkus bei rėmėjus prašant vis dėlto kitaip pažvelgti į susidariusią padėtį. „Kitaip“ reiškia – ne vien per asmeninių simpatijų ir antipatijų prizmę, bet platesniu politiniu žvilgsniu. Tokiu atveju atsivertų gerokai kitoks nei įprastas ir viešojoje erdvėje dominuojantis padėties vaizdas.

Mindaugo Puidoko siūlymas pradėti derybas buvo ne tik atsainiai ir pašaipiai atmestas, bet jo esmė ir galima politinė nauda bei prasmė visiems kandidatams buvo akimirksniu palaidota po storu pasakojimų apie tikrus ar netikrus suokalbius klodu. Visiškai ignoruojamos politinės realijos, nes vadovaujamasi keliomis kritiškai neapmąstytomis ar net neįsisąmonintomis prielaidomis. Pirmoji prielaida – šalyje yra daug tautiškai ir valstybiškai mąstančių piliečių, kurių su kaupu pakaktų išrinkti nesisteminį ir tikrai Lietuva besirūpinantį prezidentą. Antroji prielaida – trūksta tik „mažmožio“, arba asmens, galinčio it magnetas sutraukti tokių rinkėjų balsus. Trečioji prielaida – toks akivaizdžiai geriausias ir visuotinai remtinas asmuo yra būtent man ir mano grupei patinkantis kandidatas. Ketvirtoji prielaida – turėti Tautos lūkesčius atitinkantį prezidentą be galo paprasta: tereikia, kad visi kandidatai patys pripažintų „akivaizdų“ vieno iš jų pranašumą ir patys „susiprastų“ atsiimti savo kandidatūras bei pakviestų savo šalininkus balsuoti už geriausią – todėl, kad manąjį  – kandidatą. Penktoji prielaida – geriausiojo atrinkimo kriterijai tariamai savaime aiškūs: tai didžiausias šiuo metu turimas reitingas ir drąsiai deklaruojamos tautinės nuostatos. Šios prielaidos iš pirmo žvilgsnio atrodo savaime suprantamos ir įtikinamos. Deja, jos ne tik negali padėti politiškai įvertinti esamos padėties, bet trukdo tokiam vertinimui ir net daro jį iš principo neįmanomą.

O dabar žvilgtelėkime į šių prielaidų užgožiamą ir supaprastinamą kur kas rūstesnę politinę tikrovę. Galima sutikti, kad apklausų duomenys koreguojami ir jais manipuliuojama. Bet gerai žinoma ir tai, kad be saiko jais žaisti taip pat neįmanoma, o žaisti mažaisiais reitingais ir nėra intereso. Į tai atsižvelgus akimirksniu griūva pirmoji prielaida. Galbūt tautiškai mąstančių piliečių iš tiesų yra daug. Bet akivaizdu: jiems turintys atstovauti ir būti remiami kandidatai visi kartu gal ir surinktų apie 10 proc. balsų. Išvada: rinkimuose „konvertuoti“ tautines ir patriotines piliečių nuostatas į paramos balsus yra be galo sunkus politinis uždavinys.

Antroji prielaida, kad Lietuvai trūksta arba reikia tik patriotiškus piliečius galinčio suvienyti asmens, yra politiniu požiūriu yra ne tik abejotina, bet tiesiog naivi. Šiuo atveju sugrįžta „gelbėtojo“ ar „herojaus“ vaizdinys, kuris yra ydingas pirmiausia tuo, kad užgožią fundamentalią ar net abėcėlinę politikos tiesą: ne politikas savo magiška trauka suranda ir sukuria savo rėmėjus, bet rėmėjai suranda ir sukuria jų lūkesčius ir viltis įkūnijantį ir reprezentuojantį politiką. Kitaip sakant, politikas gali laimėti valdžią ir ją išlaikyti tik tuo atveju, jeigu jis veikia kaip jį remiančių visuomenės sluoksnių ir politinių jėgų interesų bei valios reiškėjas ir reprezentantas. Praktiškai tai reiškia viena: pretenduojantis atstovauti visuomenei asmuo turi nuveikti milžinišką darbą, kad suburtų savo rėmėjus ir rastųsi išankstinis ir platus sutarimas dėl jo tinkamumo užimti siekiamas valdžios pareigas ar postą.

Įdėmiau pamąsčius netrunka subliūkšti ir trečioji prielaida: mėgstamas kandidatas gali labai patikti ir būti neabejotinai pranašiausias. Tačiau net ir objektyviausia mano asmeninė nuomonė savaime nieko nelemia, nes ją patvirtinti ir suteikti jai politinį svorį gali tik visuomenės sutarimas, kad mano remiamas kandidatas iš tiesų tinkamiausias. Kaip pasiekti šitokį sutarimą ir pritarimą – štai kur glūdi milžiniška politinė problema, kurios reikšmės ir sudėtingumo neįvertina arba juos menkina entuziastingi savojo kandidato šalininkai bei rėmėjai.

Ketvirtoji prielaida, kad visi varžovai turėtų pripažinti tariamai akivaizdų vieno kandidato pranašumą, taip pat neišlaiko griežtesnės patikros. Ji subyra pagalvojus, kad skirtingus kandidatus remiančios šalininkų grupės atsiranda tik todėl, kad kiekvienos iš jų nariams kitų kandidatų pranašumas anaiptol nėra akivaizdus. Jos telkiasi apie „savąjį“ kandidatą ir padeda jam rinkimų kampanijoje dėl vienintelės priežasties – tiki, kad jis geriausias.

Galiausiai nėra įtikinama ir penktoji prielaida, kad turimi reitingai ir deklaruojamos nuostatos yra tvirti kriterijai, leidžiantys neklystamai atpažinti ir atsirinkti „tikrąjį“ kandidatą. Lygiaverčių konkurentų varžybose net keliais procentais didesnis populiarumas yra svarbus veiksnys. Tačiau Lietuvos prezidento rinkimuose negalima net svajoti prasibrauti į antrą turą, o kalbant dar aiškiau – juose nėra ko veikti neturint vilčių surinkti nors 20 proc. rinkėjų balsų. Todėl reitingų skirtumai yra sąlygiški ir jų reikšmė visiškai priklauso nuo konkretaus konteksto. Vienais atvejais keleto procentų pranašumas gali būti didžiulis ir lemti pergalę, kitais jo reikšmė būna gana menka. Apie deklaruojamas nuostatas kaip į rimtą pretendentų atrankos kriterijų apskritai keblu kalbėti, nes žodžių tikrumą galiausiai patvirtina tik darbai.

Žvelgiant grynai praktiniu požiūriu derėtų nepamiršti, kad net vienas procentas palaikančių rinkėjų virsta keliais tūkstančiais papildomų balsų. Vien todėl kandidatų derybos būtų naudingos ir prasmingos. Tačiau yra kita, nepalyginamai svarbesnė priežastis, dėl kurios tokios derybos yra absoliučiai būtinos. Jos yra vienintelis būdas suburti stiprią tautinę politinę jėgą. Net ir tobuliausias prezidentas nepajėgtų įgyvendinti Lietuvoje esminių permainų neturėdamas tvirto visuomeninio užnugario ir patikimos politinės atramos. Jis neišvengiamai būtų pasmerktas tapti Daukanto aikštės rūmuose įkalintu ir izoliuotu juo manipuliuojančių klanų įkaitu ir įrankiu. Šios itin svarbios aplinkybės nepastebi pernelyg sureikšminantys prezidento asmens vaidmenį ir pervertinantys realias net ir aukščiausio valstybės pareigūno galimybes karščiausi „savų“ kandidatų gerbėjai ir šalininkai.

Iš visų kandidatų stovyklų skambantys raginimai konkurentams savanoriškai pasitraukti iš rinkimų kovos, šitaip pripažįstant tariamai akivaizdų patiems ragintojams priimtino ir jų peršamo kandidato pranašumą, yra ydingi ir politiškai neįgyvendinami. Užmirštama, kad raginami trauktis iš rinkimų kandidatai turi sunkiai triūsiančias ir daug dėl jų nuveikusias pagalbininkų grupes. Tad jie yra bent jau moraliai įsipareigoję pateisinti šių žmonių jiems parodytą pasitikėjimą bei nepaleisti vėjais jų atlikto didžiulio darbo, kuris akimirksniu taptų bevertis ir prarastų bet kokią prasmę. Tačiau raginimai „susiprasti“ ir „trauktis iš kelio“ slepia ir kur kas didesnę blogybę: jie grindžiami menkai slepiama, o neretai ir atvirai išsakoma nuostata, kad privalantys trauktis varžovai yra tik per ilgai savo menkumo nesuvokianti „smulkmė“, tad jiems „atlikus pareigą“, su jais galima elgtis kaip su toliau dėmesio nevertais pastumdėliais. Iš esmės tai reiškia, kad tinkamiausio kandidato atrinkimo problemą norima ir mėginama spręsti ne lygiateisėmis derybomis ir racionaliu susitarimu, bet stipresniojo teise.

Politika prasideda ten, kur baigiasi jėga grįstas spaudimas. Todėl toks kelias – ne politinis ir veda tik į beviltišką aklavietę. Kol tai nebus suvokta ir aiškiai įsisąmoninta, kartu padarant būtinas praktines išvadas, visos viltys pradėti tautinių jėgų vienijimąsi liks tuščiomis ir bejėgiškomis šnekomis. Svajonė niekada netaps tikrove.

Politinė analizė ir ja grindžiami argumentai turėtų nepalikti jokių abejonių, kad kandidatų ir jų stovyklų derybos yra vienintelis būdas ištrūkti iš užburto rato, į kurį pakliuvo ir kuriame beviltiškai sukasi išeities desperatiškai ieškantys patriotiniai visuomenės sluoksniai ir jiems atstovaujančios politinės grupės bei jėgos. Susitarti dėl bendro kandidato būtų tik vienas iš tokių derybų tikslų. Vykstant deryboms turėtų būti sprendžiamas net dar sunkesnis ir svarbesnis uždavinys – sukurtas iš tiesų platus ir vieningas patriotinių jėgų sambūris, kuriame deramą vietą užimtų pasitraukiantys iš rinkiminės kovos kandidatai. Politinė patriotinių jėgų vienybė turi įgyti tvirtą struktūrinį ir organizacinį pagrindą, kurio nesukūrus ji visada liks trapi ir efemeriška. Alternatyva deryboms – tolesnis tautinių jėgų skaldymasis ir didėjantis politinis bejėgiškumas. Artimiausios ir tolesnės ateities perspektyvos taip pat būtų aiškios – visiškas pralaimėjimas Prezidento ir artėjančiuose Seimo rinkimuose.

Neišvengiamai kils pagrįstas ir teisėtas klausimas, ar derybų sėkmė leistų pakreipti įvykių raidą ir Lietuvos politinį gyvenimą palankesne linkme. Nėra abejonių, kad bendro tautinių jėgų kandidato dalyvavimas Prezidento rinkimuose turėtų įtakos jų rezultatams. Ar santalkos sukurtas efektas būtų toks stiprus, kad leistų tokiam kandidatui laimėti – spėlioti neverta. Tačiau galima drąsiai teigti, kad derybomis pasiektas susitarimas būtų tikras proveržis ne tik vienijant tautines jėgas, bet taptų lūžio tašku visame atkurtosios Lietuvos valstybės politiniame gyvenime.

Sėkmingos derybos ne tik paklotų organizacinį pagrindą stipriai tautinei politinei jėgai. Jos sukurtų palankiausias sąlygas išsigryninti visai protautiškų politikų stovyklai, pirmiausia apsivalant nuo apsišaukėlių vienytojų. Derybose turėtų dalyvauti ir joms tarpininkauti nepriklausomi stebėtojai – sąžiningi, nešališki ir autoritetingi visuomenės atstovai, gebantys objektyviai įvertinti kandidatų nuostatas ir elgesį. Jų stebimi kandidatai būtų priversti atskleisti savo tikruosius ketinimus ir tikslus, o svarbiausia – visuomenės atstovų dalyvavimas atimtų iš kandidatų galimybę demagogiškai teisinti savo nenorą tartis bei siekį išvengti derybų baime būti apgautiems ar net tapti varžovų klastingų intrigų ir suokalbių aukomis. O kalbant trumpai ir aiškiai – tokiomis sąlygomis vykstančios derybos priverstų visus kandidatus be jokių gudravimų ir išsisukinėjimų kloti kortas ant stalo ir šitaip atskleisti savo tikrąjį požiūrį tautinių jėgų vienijimosi reikalu.

Jeigu derybos taip ir neįvyktų arba būtų sąmoningai sužlugdytos, tai būtų ne tik dar viena politinė tautinių jėgų nesėkmė. Pirmiausia tai būtų milžiniškas moralinis pralaimėjimas. Tektų pripažinti, kad tautinės jėgos yra tokios nebrandžios ir neatsakingos, jog nepajėgia atlikti elementaraus demokratinio ir pilietinio veiksmo – net didėjančio pavojaus Lietuvai valandą neįstengia pažaboti savo siaurų grupinių interesų ir civilizuotai susitarti dėl valstybei išlikti padėsiančios lygiateisės partnerystės ir sąjungos. Tokiu atveju savaime kiltų klausimas, kuo jos skiriasi nuo ciniškų, tautos bei valstybės interesus išdavinėjančių ir pardavinėjančių sisteminėmis partijomis vadinamų nomenklatūrinių klanų.

Neverta plačiau kalbėti apie praktinius nenoro ir/ar negebėjimo derėtis ir susitarti padarinius. Būtų labai paprasta, jeigu laukiantys pralaimėjimai Prezidento ir Seimo rinkimuose būtų tik varganą esamą padėtį įšaldančios nesėkmės. Deja, šitaip nebūna. Kiekvieni rinkimai – didelis ir sunkus darbas. Daugybė tautiniams ir valstybiniams idealams ištikimų ir juos ginančių piliečių skiria rinkimams savo brangų laiką, jėgas ir asmeninius išteklius. Pralaimėjimas – skaudus moralinis ir psichologinis smūgis jiems. Nuolatinės nesėkmės sekina ir demoralizuoja – griauna šių žmonių tikėjimą, kad jų dedamos pastangos kada nors duos vaisių ir bus prasmingos. Todėl niekaip neįstengiančių susivienyti nesisteminių politikų, reguliariai siunčiančių patriotiškus Lietuvos žmones į žinomai iš anksto pralaimėtus rinkimus, elgesys yra neatsakingas ir nepateisinamas. Tam tikra prasme tai yra kone sąmoningos patyčios iš tokių žmonių. Jie tai supranta ir turi visišką moralinę teisę reikalauti esminių permainų tautinėje stovykloje.

Pralaimėti rinkiminį mūšį galima dvejopai. Galima eiti į jį kaip padrikai ir nedrausmingai miniai, žinančiai, kad neišvengiamai bus patirtas demoralizuojantis sutriuškinimas. Ir galima į jį eiti maksimaliai pasirengus, pralaimėti garbingoje ir sunkioje kovoje, padarius priešininkui rimtų nuostolių ir žinant, kad pralaimėtas mūšis, bet ne karas. Tikint, kad patirtas pralaimėjimas tėra trumpalaikė nesėkmė ir pasiruošimas būsimosioms pergalėms.

Kol kas nuoširdūs Lietuvos patriotai yra pasmerkti Sizifo daliai – belieka tikėtis, kad išminties ir susitarimo dvasia nugalės ir jiems neteks vėl ir vėl stoti prie kaskart nuo kalno nuriedančio Sizifo akmens…

dbce7-pp

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s