“Grėsmei“ pasibaigus, vaiką grąžins po pusės metų

res
Justina GAFUROVA
RESPUBLIKA

 

Politikams aršiai diskutuojant, kaip turėtų būti keičiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, vaiko teisių reforma įgyvendinama toliau. Netyla istorijos šeimų, iš kurių vaikai galėjo būti paimti nepagrįstai, vilkinamas vaikų grąžinimo procesas. Su šeimomis, iš kurių tarnybos paėmė vaikus, dirbanti advokatė Rūta Visočnik su „Vakaro žiniomis“ pasidalijo praktinėmis problemomis, su kuriomis susiduria šeimos ir teisininkai.

„Pagrindinis dokumentas, kuriuo vadovaujamasi sprendžiant klausimą dėl teismo leidimo išdavimo paimti vaiką iš šeimos, yra grėsmės lygio lentelė. Tėvams ar kitiems įstatyminiams paimamo vaiko atstovams nėra paaiškinama šios lentelės teisinė reikšmė ir jos užpildymo pasekmės. Žinau atvejų, kuomet tėvai net savo akyse nematę tos lentelės.

Pagal Įstatymo 40 str., paėmus vaiką iš nesaugios aplinkos turi būti teikiama intensyvi pagalba. Tam sudaroma mobilioji komanda, kuri pagalbą teikia 14 dienų. Pavyzdžiui, viename iš mano nagrinėjamų atvejų intensyvi pagalba šeimai pasireiškė tuo, kad komandos specialistai vieną kartą pasišnekėjo su vaikų mama, vieną kartą – su tėvu ir vieną kartą abu išsikvietė į seniūniją. Todėl teigiu, kad tais atvejais, su kuriais susidūriau savo praktikoje, jokio intensyvumo mobiliųjų komandų darbe nėra, išskyrus intensyvų biurokratizmą.

Kaip žinoma, nustačius antrąjį grėsmės lygį ir paėmus vaiką iš šeimos, pagrindinis institucijų darbo vaisius – pagalbos planas. Jame standartiškai dėstomi įpareigojimai vaiko tėvams: bendradarbiauti su specialistais, lankyti kursus, lankytis pas psichologą, bendrauti su vaikais. Atskirais atvejais dar pridedamas įpareigojimas gydytis nuo priklausomybių arba susirasti darbą. Kyla klausimas: kurio iš šių įpareigojimų negalima vykdyti vaikams esant namie?

Pagalbos planuose dažniausiai nematau ryšio tarp tų aplinkybių, kurios sudarė pagrindą paimti vaikus, ir tėvams nustatomų įpareigojimų. Toks įspūdis, kad visų šeimų visos problemos sprendžiamos liepiant lankyti kursus. O juk pagalbos plane turėtų būti konstatuojami konkretūs vaikui nesaugios aplinkos faktoriai, nurodomos konkrečios tų faktorių atsiradimo priežastys, sudaromas priežasčių šalinimo planas, nustatomi išmatuojami rezultatai, kuriuos turi pasiekti institucijos (nes juk būtent jos teikia pagalbą) bei tėvai (pagalbos gavėjai) tam, kad būtų galima grąžinti vaiką į šeimą.

Atskirai reikia aptarti standartinį įpareigojimą tėvams „bendrauti su vaikais, palaikyti ryšį su jais“. Nustačius tokį „įpareigojimą“ tėvams tuo pačiu nustatomi apribojimai tą įpareigojimą vykdyti. Kaip vyksta praktikoje? Nustatomas gana retas susitikimų su vaikais skaičius (1-2 k. per savaitę), susitikimai trunka trumpai; tėvai absoliučiai priklausomi nuo globos įstaigos (kurių patalpose paprastai vyksta tokie susitikimai) darbuotojų darbo laiko.

Dar viena absurdiška ir standartinė pagalbos planuose nurodoma sąlyga – „bendradarbiauti su institucijomis/specialistais“. Visų pirma, ką tai konkrečiai reiškia? Ar tai, kad tėvai turi sutikti su visais įpareigojimais, nereikalauti to, kas jiems atrodo svarbu vardan vaikų sveikatos ar emocinės gerovės, nekvestionuoti institucijų veiksmų ir toleruoti jų klaidas? Gal reikėtų nustatyti priešingą pareigą – institucijoms bendradarbiauti su tėvais. Priminsiu, kad nevykdant pareigos bendradarbiauti su institucijomis, atvejo peržiūros posėdyje gali būti konstatuojamas įpareigojimų nevykdymas, o tai reiškia – ir pagrindo grąžinti vaikus nebuvimas. Štai čia ir slypi vienas iš didesnių institucinio smurto mechanizmo elementų.

Vaikų grąžinimo procedūra, deja, absoliučiai priklausoma nuo biurokratinės sistemos vidinio mechanizmo, niekuo nesusijusio nei su pagalba šeimai, nei su vaiko apsauga nuo smurto. Net ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo konstatuotas antrasis grėsmės lygis, tėvams įvykdžius visus pagalbos plane numatytus įpareigojimus, vaikai nėra grąžinami. Atvejo peržiūros, kuriose gali būti priimtas sprendimas kreiptis dėl laikinosios globos panaikinimo ir vaiko grąžinimo tėvams, vyksta daugmaž kas 3-5 mėnesius. Institucijos neskuba – skiria posėdžio datą pagal savo užimtumo grafiką. Taigi ir vėl žiūrima ne vaiko teisių bei interesų, o biurokratinės sistemos patogumo. Juk kiekviena diena, praleista ne šeimoje, vaikui yra didžiulė trauma!“

respublika-logo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s