Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos CK skyriaus vedėjas – nenuilstantis ideologinio-propagandinio fronto karys. Nepavargsta ir nė minutei neapleidžia įprasto idėjinio-auklėjamojo darbo [idejno-vospitatelnoj roboty] baro. Kaip ir įpratęs, daugiausia dėmesio skiria jaunimui. Dabar jau Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministru persivadinusio komjaunimo veikėjo galvoje gimsta viena už kitą absurdiškesnės, bet turinčios paliudyti aklą ištikimybę naujiems šeimininkams iniciatyvos, kuriomis užsimota kurti naują „europinį žmogų“ ir ideologiškai šviesti bei perauklėti lietuvius, o pirmiausia jaunąją jų kartą.

Paskutinioji iniciatyva akimirksniu prikelia atmintyje kadaise visur įkyriai skambėjusius propagandinės dainelės žodžius: „Moj adres nie dom i nie ulica. Moj adres – Sovetskij Sojuz“ („Mano adresas ne namai ir ne gatvė. Mano adresas  – Tarybų Sąjunga“). Ta dainelė turėjo nuolatos priminti ir įtikinėti, kad mūsų Tėvynė – ne Lietuva. Kas ta Lietuvėlė – kažkoks varganas užkampis, kuriame jaunam žmogui net nėra vietos padoriai išskleisti gyvenimo ir kūrybos sparnų. Tikroji tėvynė – neaprėpiamos „didžiosios tarybų šalies“ platybės.

Akivaizdu, kad ši mintis nepajudinamai įstrigo uolaus kolaboranto ir komjaunimo aktyvisto galvoje. Ja vadovaujasi ir šiandien. Mintyse pakeitus vos vieną dainelės žodį – „sovietskij“ į „evropejskij“ – iš karto tampo akvaizdu, kad tautos ir valstybės ideologinio naikintojo mąstymas ir siekiai nė kiek nepasikeitė. Jo inciatyvos tikslas yra tas pats kaip sovietmečiu – jau nuo darželio versti mūsų vaikus ir jaunimą mankurtais. Ištrinti iš jų sąmonės ir atminties Lietuvos, kaip tikrosios ir vienintelės Tėvynės, vaizdinį.

Šitaip ugdomi – neturintys istorinės atminties, tautinės savigarbos ir valstybinio išdidumo jausmo  – mankurtai yra tik beveidė ir pilka, tik sotesnio kąsnio ieškanti ir vien dėl jo  po pasaulį be tikslo ir prasmės klajojanti darbo jėga. Ji – Junckerio idealas. Tačiau ji – ir Putino svajonė. Juk save laikantis ,,plačiai mąstančiu europiečiu“ ir nežinantis, kas yra jo Tėvynė ir kur jos ieškoti, bastūnas Lietuvos niekada nepasiilgs, nebrangins ir juo labiau negins. Tėvynės neturintys žmonės lengvai pavergiami ir yra ypač lengvas ir todėl kiekvieno plėšrūno be galo geidžiamas grobis. Piktai „baltų nacionalizmą“ smerkiantis ir aršiai su juo kovojantis Rusijos prezidentas gerai žino ir puikiai supranta, ką daro. Jis norėtų „susigrąžinti“ Lietuvą be rimto pasipriešinimo, o geriausia – paimti ją be šūvio. Jam reikalinga iš anksto su okupacija susitaikiusi ar net pasiruošusi jį sveikinti Tėvynės neturinčių euromankurtų minia. Žinia, talkininkai, sąmoningai ar nesąmoningai ruošiantys moralinę, intelektualinę ir politinę dirvą Lietuvos „reintegracijai“ į Rytų erdvę, visada praverčia.

Todėl jis gali tik šypsotis ir trinti iš džiaugsmo rankas sužinojęs apie buvusio Maskvos tarno iniciatyvas, kuriomis tarsi spartinama ir gilinama „apie ES per mažai žinančios“ visuomenės eurointegracija ir europeizavimas. Jam paranku, kad Lietuvos jaunimas būtų nuosekliai ir kryptingai  ištautinamas ir išvalstybinamas diegiant „europines vertybes“ jau nuo mokyklos suolo. Juk šitaip ugdomi net nesuprantantys, kas iš tiesų yra sava valstybė ir ką reiškia ją turėti, ES provincijos gyventojai niekada nesugebės tvirtai pasipriešinti jokiam užpuolikui. Tam reikia mylėti Tėvynę ir turėti aukotis dėl jos įkvepiančią patriotinę dvasią. Jų neturintiems lietuviams galiausiai bus vis vien, kokios imperijos valdiniais būti.

Todėl netiesa, kad integracijos į ES gilinimas savaime stiprina Lietuvos saugumą. Priešingai: juo karščiau ir sparčiau Lietuva veršis į ES „federaciją“, juo lengviau ir greičiau pateks į jos „sugrįžimo“ trokštančios ir vis nekantriau laukiančios Rusijos glėbį. Šiai „sugrįžimo“ kelionei Lietuvos jaunimą kaip tik ir ruošia užsienio reikalų ministro „europeizuojama“, Tėvynės sampratą griaunanti ir jos meilę bei patriotizmo dvasią vardant „plačiosios eurotarybinės tėvynės“ ir jos abstrakčių, tad niekam neįpareigojančių vertybių žudanti mokykla.