Prie sukilėlių kapo

Ką apie mūsų šiandieną ir baimes jie pasakytų? O jei galėtume – apie ką jiems kalbėtume? Apie garbę ir negarbingumą.

Tada buvo tokia pat trumpiausia naktis ir karšta diena, kregždės laigė aukštai ir bitės dūzgė liepose, ir niekas nenorėjo mirti. Jie galėjo pasilikti virtuvėse , neišeiti, atsakinėti vaikučiams į “tėti, kodėl šiandien tiek daug lėktuvų skraido?“. Ir laukti, kol viskas praūš.

Bet jie išėjo ir daugelis negrįžo. Buvo tokie kaip mes, norėjo būti mylimi ir atrodė, kad viskas amžina. Paprasti žmonės – ūkininkai, studentai ir moksleiviai, kareiviai, išlaužę ginklines, darbininkai – dabartinė ponauja pasakytų: runkeliai.

Kaip visada – didikai išsilakstė, paprasti žmonės žuvo ir buvo už tai apkaltinti ir niekinami. Bet valdžios ponų išduotos tautos pažeminimas ir be šūvio svetimiesiems atiduotos valstybės negarbė buvo nuplauti jų auka.

Kai išeinam, lieka vaikai, darbai, atmintis. Bet vaikai irgi išeina, darbai pasimiršta, atmintis išblėsta ir istorijas rašo tie, kurie tada nugalėjo. Lieka tik garbė arba negarbingumas.

Žmonių pasaulyje didžiausia garbė, kada po daugelio metų pas tave ateina visiškai nepažįstami, nežinantys net tavo vardo. Aukščiausias garbingumas, kai žmonės susirenka prie tavo kapo be jokios naudos, nulenkia galvas ir vėliavas, ir jų širdys pakyla aukštyn.

Garbė jums, broliai ir seserys.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s