Apie „demografinį karą“, vykstantį pasaulyje be ginklų, tačiau jo efektyvumas stebintiems statistiką ir demografinius rodiklius, stulbinantis.

Šio karo esmė – priversti savo politinio priešininko ar konkurento šalies žmones gimdyti mažiau. Įtikinti juos, kad tai jų pačių ateities naudai ir gerovei.

Šio karo pabaigoje laimėtojas bus aiškus – tai tos šalys, kuriose gyvens daugiausiai žmonių. Ir be jokių ginkluotų susidūrimų. O jei dar galima savo politinius priešininkus įvelti į ginkluotą konfliktą – tai tiesiog dovana.

Nes, galiausiai, valstybes išlaiko ir jas kuria žmonės. Ir kuo jų daugiau, tuo didesnė jų dalis gali atsidėti kūrybai ir valstybės galios didinimui, mokslui, verslui ir t.t.

Tą akivaizdžiai pamatėme Kinijos pakilimo, iš trečiojo pasaulio lygio, metu.

Šiandien ji jau konkuruoja su JAV, vos po keleto dešimtmečių, kai buvo nuspręsta ją įtraukti į globalizacijos procesą su bendromis rinkomis, priklausymui PPO ir t.t. ir pan.

Kinija tuo puikiai pasinaudojo, kadangi turėjo daugybę darbščių žmonių, pasiryžusių dirbti už nedidelius atlyginimus, išradingų, kruopščių moksle ir atkaklių darbe.

Tačiau ji už tai užmokėjo tuo, kas jai brangiausia ir kas ją pakėlė – savo žmonėmis, gimstamumu. Šiandien Kinijoje vyksta didžiulis gimstamumo nuosmukis ir prognozės labai niūrios, jei šios tendencijos nepasikeis.

Jos žmonės buvo įtikinti (Vakarų naratyvo, o pradžioje oficialios Kinijos valstybinės vieno vaiko politikos), kad reikia pagyventi sau.

Juolab, kad gyvenimo sąlygos labai pagerėjo ir jie galėjo sau leisti keliones po pasaulį, įsigyti būstą, automobilį… Vaikus iškeitė į materialinę gerovę.

Ir net pasikeitus Kinijos valstybinei politikai – gimstamumas neišaugo, jis toliau mažėja, kas įrodo, jog jis ne draudimų pasekmė, o kur kas gilesnio psichologinio poveikio rezultatas.

Tas psichologinis poveikis veikia ir visoje Europoje, to neįmanoma paslėpti, tam ir visos tos migracijos „krizės“, suplanuotos išlaikyti ekonominį lygį..

Kas yra?

Mus užmuša materializmas. Mintis, kad po mūsų nors ir tvanas. Gyvenk dabar ir imk iš gyvenimo viską ką gali. Vaikai trukfo imti, jie reikalauja duoti, tačiau pagrindinis naratyvas sako – tu turi teisę, bet nieko neprivalai. Kam tau vaikai, tai našta, tai įsipareigojimai ir nepatogumai.

O dabartinės kartos, išaugusios šiame informaciniame lauke, yra tiesiog nepajėgios prisiimti atsakomybę – didelė jų dalis net neišlaiko savęs, o susidūrę su rūsčia tikrove net žudosi, nes nepakelia to, kad gyvenimas visai kitoks, nei jie buvo mokomi mokykloje, nuo jų buvo slepiama galinti juos pažeisti informacija ir kalamos į galvą jų teisės, nedrįstant jų paliesti, įžeisti, išbarti, nes visa tai galėtų būti laikoma smurtu prieš vaiką.

Jie išaugo ir toliau auga šiltnamio sąlygomis, kurios staiga pasikeičia jiems tapus suaugusiems. Toli gražu ne kiekvienas sugeba su tuo susidoroti.

Kol kas vienintelės šalys kur gyventojų skaičius auga – Indija ir Afrika. JAV laikosi stabilus skaičius, tačiau ne baltųjų sąskaita. Tų mažėja, juos keičia kinai, lotynų amerikiečiai, vietiniai juodaodžiai.

Musulmonų šalys šimtmečio antrojoje pusėje paims revanšą už jų žeminimą ir engimą. Jos perims mus be jokio mūšio ir pasipriešinimo. Mes, tie, kurie dar bus likę, įsiliesime į jų kultūrą ir religiją. Tie, kurie nenorės, išnyks arba bus tiesiog sunaikinti.

Mano manymu, lietuvių Lietuvoje iki šimtmečio pabaigos teliks koks trečdalis to, kas yra šiandien – apie 600 tūkstančių, geriausiu atveju. Visi kiti bus atvykėliai. Didžioji dalis žemės priklausys svetimšaliams, investavusiems į neblogą klimatą ir ežeringas apylinkes.

Žemės lietuviui bus nebeįperkamomis, nes pasaulyje mažėja gėlo vandens atsargos.

Ką galima padaryti? – Gimdyti. Jei norime, kad mūsų vaikai augtų tarp lietuvių. Ir patiems auklėti savo vaikus, nepatikint to nei mokyklai, nei darželiui

Tai vienintelė išeitis. Nors aš mažai tikiu, kad daug atsiras tokių, kurie vaiko gimimą laikys Dievo dovana, o ne našta gyvenime.

Mąstymo pasikeitimas turi vykti pas tėvus, kad vaikai išaugtų normalūs. Į vyriausybes vilčių dėti negalima. Ten susirinkę visi tie, kurie būtent taip ir galvoja – „Po mūsų nors ir tvanas“.

Ir ne tik galvoja, bet ir elgiasi taip. Vienas iš pavyzdžių – karo išlaidoms skirti 5-6 proc.

Tai akivaizdus Trumpo žiedo bučiavimas jam dar neprašant. Iš kitos pusės – tai juk otkatų masės padidėjimas, perkant morališkai pasenusią techniką už naujos kainą. Ir jie būtinai tuo pasinaudos, nes gyvena tik šia diena, aiškindami, kad viskas dėl saugumo.

Kaip jau sakiau – gimdykit arba prisijunkite prie tos bepročių puotos, vykstančios visi suprantate kokiu metu, kai nėra nei pinigų, nei perspektyvos jų uždirbti, kai didžiausias Valstybės turtas tampa žmonės, kurių vis mažėja.

Pavydžiu amerikiečiams. Jie sulaukė.

Paskelbė Algimantas Rusteika

Peržiūrėti visus Algimantas Rusteika įrašus