Praleisti ir eiti į turinį

Algimantas Rusteika. Apie laisvuosius liberalkonservus

Kokie gražūs šeimininkai ekranuose, kiek jų daug! Kaip viskas ten blizga! Kaip jie skaidriai kovoja už skaidrumą, už žalumą, primityvų laimes, ištvirkėlių fiestas ir durnumą! Kaip ryžtingai briuseliuose šeimininkų ponios balsuoja už grynųjų panaikinimą, o namie grįžę randa maišus grynųjų! Ir kas gi nenorėtų mūsų kaime taip pagyventi?

Kalbu ne apie kaimą kaip gimtinę, o apie dvasios ubagystę. Tikras kaimietis, atvykęs miestan, drovisi savo tarmės, nerangumo, jaučiasi priblokštas. Tačiau greit prisipratina ir pasiekia daugiau už vietinius, kuriems daugiau duota ir mažiau reikia stengtis. Tėviškėn lekia kas savaitgalį, po to – kas antrą, vėliau dar rečiau, bet niekada jos nepamiršta, myli, prisimena iki mirties. Lietuvos kaimo žmogus yra tikras ir vertas pagarbos.

Tačiau yra ir suktas, daugiaveidis, primityvus Mužikas. Ne šiaip drovisi – jam baisiai gėda savo kilmės ir savęs paties. Deda didžiules pastangas tapti kitu. Niekina viską, kas sava, gėdijasi tėvo ir motinos, atvykusių aplankyti, kad tik kas nepamatytų, kokie jie ne tokie kaip reikia. Į savus žvelgia iš aukšto, pamokomai, o priverstas kartais grįžti namo jaučiasi ponu iš Paryžiaus.

Nuvykę į kitą šalį domimės jos kultūra, papročiais, mus tik prajuokins kokie nors Ašchabade virti cepelinai. Lygiai taip apgailėtinos italams mūsų picos ar turkams mūsų kioskelių kebabai, britams – mūsų angliškai mykiamas popsas. Pasauliui esam įdomūs tuo, kuo esam kitokie, nepakartojamai unikalūs, nepanašūs į kitus, kada būname patys savimi.

Tačiau mužikai padarys viską, kad tik nebūtų savim. Viskas, kas sava, prigimta ir iškentėta, kuo mes nepakartojami, mužikams gėdinga ir svetima. Reikia žūtbūtinai pataikauti ir visaip įtikti ponams iš Paryžiaus, su užslėpta intencija, kad tave patį palaikytų ponu iš Paryžiaus.

Mužikas versis per galvą, kad tik pas mus būtų viskas kaip pas juos, kad tik jiems laikrodžių nereiktų persukti, kad tik visi užrašai būtų suprantami. Kad švarkai, paradai, tekstai ir įstatymai būtų tokie, kaip šeimininkai nori, o jei jie nežino, ko nori, mes tą pasistengsim atspėti! Baisi būtų gėda, jei nepatiktume, ką apie mus pasaulis pagalvos!

Mužikui nepakanka gėdintis to, kas sava – jis tą giliai niekina. Savastis jam savaime suprantama blogybė, kaip prie stalo pagadinti orą, jau ir argumentuoti nebereikia – rašyk „kaip visame normaliame pasaulyje“ ir įrodysi bet ką. Nes visa kita, kas pas mus, juk nenormalu.

Šitiek apžvalgininkų pragyvena tyčiodamiesi iš to, kas sava, o mužikai vis prašo daugiau, žiauriai džiaugiasi ir laikina, nes taip plečiasi savųjų ratas. Ir mužikai pasijunta labai šiuolaikiški, svarbūs ir apsaugoti.

Niekinti mužikams reikia ne tik savuosius, kurie nenori būti kitokie, bet ir visus, kuriems nepasisekė. Visus silpnuosius, palūžusius iš nevilties, nebeišgalinčius užsimerkti į neteisybę. Visus tuos, kurie vieniši žiūri tamsoj į lubas, reikia smerkti ir apmėtyti ekskrementais, nes toks dabar yra geras modernių, intelektinių mužikų tonas.

Jūs tik pažiūrėkit, su kokiom lupenom lūzeriai važinėja, kokios aptriušę, kvaišos jų žmonos ir atsilikę vaikai! Argi gali tokie būti ne patys kalti, kai matai pro restorano langą – tikra grėsmė normaliam, teisingam gyvenimui! O mes, mužikai, ne tokie, mes ateitis ir būsim kaip visi kurie kaip visi, ne kokie nors tautiniai nevykėliai. Net nurodyti nereikės – patys suprasim, kokiais reikia būti.

Pritarsim viskam, kam reikia, paskųsim visus, kuriuos reikia, nes labai mylim svetimus. Jiems tik norim patikti ir įtikti, kad tik mus pagirtų, jų žodis mums svarbiausias. Nors kitiems ant mūsų nusispjaut iš aukštos varpinės, nors jiems mūsų mužikėliai nieko verti, tik iš mandagumo priimtini. Tik tiek naudingi, kiek kartais reikalingi.

Mužikai labai nemyli savųjų, jiems nesistengia nei patikti, nei įtikti. Jų žodis mužikams visai nesvarbus, net neįdomu, ką ten peza. Nors jie mus sukūrė, myli, ir dėl mūsų jaudinasi, ir nieko kito artimo neturim ir neturėsim niekada. Bet kokie nemodernūs ir juokingi, kokie nieko verti!

Svetimieji visada teisūs ir protingi, savi – kalba nesąmones ir nuobodūs. Svetimi namai ir miestai didingi, automobiliai blizgūs, kultūra ir žmonos tobulos. Atsisakykim visko, kas sava ir kuo esame kitokie! Tapkim tokiais, kokiais nesam ir niekada nebūsime, tai tada visi mus mylės!

Tai kas, kad tuoj pamirš mus net buvus, nes tapsim šeimininkams savais – neturtingais giminaičiais iš kaimo, atvykusiais pasiskolinti pinigų, kurie gėdijasi savo tarmės ir nemokšiškai mėgdžioja miestietiškas manieras. Būkim kitais, atsisakykim savo tėvų ir vaikystės. Nusiplaukim viską, kuo skiriamės nuo pasaulio ir kuo esam jam įdomūs!

Ir susiliekim su didžiąja ląsteliena, mylėkim svetimus ir niekinkim savuosius. Tada mus niekins svetimi ir nemylės savieji. Sutaupysim – nebereiks haubicų ir naujų batalionų, nes susinaikinsim ir išnyksim patys, savo noru. Tiesiog vieną gražų pirmadienio rytą mūsų nebeliks ir niekas to net nepastebės. Mes patys – taip pat.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: