Praleisti ir eiti į turinį

Dalia Narbutienė. Kokio Seimo nario ir kokios Vyriausybės nori rinkėjas?

Ši analizė gimė seniai, tik susistovėjo į šį tekstą dabar ir, tikiuosi, jį perskaitys žmonės, kuriems jis skirtas. Ir gal jie gaus atsakymą, kodėl Tauta nepatenkinta jų vadovavimu ir iš kur gimsta riaušės?

Pradėkime nuo pradžių: Kas yra rinkėjas?

Rinkėjas yra žmogus, kuris sociume užima įvairias veiklos sritis, turi įvairų išsilavinimą ir gyvenimo filosofiją. Paprastai rinkėjas yra apolitiškas, jis užsiima pagrindinėmis gyvenimo funkcijomis – mokosi, dirba, didina savo gerbūvį, gerai ar blogai bendrauja savo draugų ir priešų rate. Gyvena savo mažuose ar dideliuose rūpestėliuose. Bet svarbiausia žmogaus užduotis – tai jo vertybės ir gyvenimo filosofija, kurią perduoda savo palikuoniams, vaikams ir anūkams. Ne veltui šeima vadinama pagrindine Šalies ar Tautos ląstele ir iš tų ląstelių susideda unikalus, tik tai Tautai būdingas gyvenimo būdas, etnosas, Tautos paveldas, tradicijos ir vertybės.

Tauta yra tiek stipri, kiek gajos jos vertybės, o patraukli – kiek ji turi unikalumo ir savotiškumo. Pavyzdžiui, mes važiuojam į Egiptą nes ten yra Piramidės ir unikali senoji kultūra, bet jei tai būtų kiekvienoje šalyje kaip copy paste, tai neturėtų turistinės ir unikalios vertės. Italija – nepakartojama savo šeimyninių tradicijų Meka, puikiais vynuogynais, unikalia gamta. Kur kitur rasite Pizos bokštą?

Lietuva tai pat yra unikali savo ramybe, miškinga gamta, unikalia filosofija ir Europos neišprievartauta kultūra, kur dar vis kalbama viena seniausiųjų kalbų ir yra net daug kalbos versijų. Tai tarmės, kurios mažoje teritorijoje labai įvairios – dzūkiškos, aukštaitiškos, suvalkietiškos ir žemaitiškos tarmės neišniekintos dar vis girdisi iki šių dienų. Unikali virtuvė, kuri bet kurį turistą stebina ir maloniai nuteikia. Mes ūkininkai, todėl mūsų kiemai turi natūralų gamtos autentiškumo, kūrybos ir naujųjų technologijų estetinį derinimą. Mūsų kiemai tarsi didelis šaldytuvas ir maisto prekių parduotuvė, čia rasite visą vitaminų rinkinį nuo obuolio iki morkos, nuo čiobrelio, kuris puikuojasi su ypatingomis gėlių rūšimis iki pomidoro, o paėjus toliau gali nukristi slyva ar net abrikosas, ir visa tai dera ir yra estetiška. Nuo pievelės, kur ekologiškai linguoja visos spalvos augalų iki futbolo aikštei tinkamos pievelės. O mūsų piliakalniuose vis dar aidi Pagoniškos dainos, kurios susijungia su Bažnyčios varpais ir kitomis religinėmis bendruomenėmis tyliai susitelkusiomis maldai.

Mus pasitinka kaimuose rūpintojėliai, o sanatorijose it bitutės pluša sesutės, pilančios dar neužterštus mineralinius vandenis, vynioja į purvo vonias ir atveria gintaro kambarius. Mes unikalūs ir net nesuvokiame kaip, mes patrauklūs ir net nesuvokiame kaip. Bet svarbiausia yra mūsų gyvenimo būdas. Lietuvos moteris dar vis graži, o vyras vis dar nesuglebęs. Moteris dar turi moteriško žavesio, nors ir priklijuotomis blakstienomis ir derinta rūbų eilute, ji vis dar turi to žavesio ir moteriško grožio, nepaversto skudurine Onute, net apkūni eina išdidžiai gatve kaip karalienė bateliuose, su priderinta suknute ir sage, kuri paryškina jos kuklų žavesį. Vyrai vis dar su kelnėmis ir savo pagoniška stipria išvaizda, kaip šeimos gynėjai stiprūs savo vidumi ir, aišku, paklusnūs savo pikantiškoms ir sunkiai nuspėjamoms moterims. Vaikai supranta, kad tėtis – tas žmogus su kelnėmis ir visada galvojantis kaip uždirbti pinigų – veža namo ledus ir perka super žaislus ar telefonus, jis tas, kuris rūpinasi šeima. O mama – ta graži moteris, kuri visada įsakinėja tam stipriam žmogui, bet tai pat įkyriai rūpinasi, kad didelis vyras užsidėtų šaliką, nešiukšlintų namuose ir būtinai išneštų šiukšles. Ji ir su bigudukais, ir su chalatu nori ir stengiasi būti gražia. Todėl mergaitė jau nuo mažens matuojasi mamos batelius, prieš veidrodį puošiasi jos papuošalais ir taip labai išraiškingai šneka telefonu, nes svajoja būti tokia kaip jos mama. O berniukas burzgia automobiliuku ir jau save priskiria šeimos globėjo vaidmeniui.

Visose šeimose yra savų skeletų spintose, todėl natūralu, kad jose gali būti geriančių, netvarkingai gyvenančių ir neatsakingų žmonių. Prisiminkim, kad Tautą – tai daug skirtingų filosofijų, bet aš aptariau pagrindines gaires, tai gi kas jiems neleidžia taip gyventi? O gi valdžia.

Sakysite kaip? O gi viskas paprasta: kai žmogus negali gyventi savo gyvenimo, patiria stresą ir jo pamatinės vertybės byra. Pavyzdžiui, lytinės pakraipos: manau visi suprantame, kad žmonės būna su kitokiu matymų, tada atsiranda poreikis valdžiai, kuri saugotų susitarimus ir nustatytų, kas yra priimtina, o kas ne. Pavyzdžiui, mes susitariame, kad mušti žmogų dėl pramogos ar išvis mušti negalima ir tam atsiranda kontroliuojanti įstaiga – policija, kuri užtikrina šį susitarimą. Policijos veiklą patikrina teismas, kad nebūtų padaryta klaidos – gal Jūs gynėtės, bet jūsų jėga buvo didesnė, gal žmogus meluoja, bandydamas išvengti bausmės. Nešališkas teismas turi surinkti visus už ir prieš ir užtikrinti teisingumą. Žmogus turi būti ramus, kad jis saugiai gali mėgautis savo gyvenimo idilija, nes yra saugomas bendru susitarimu. Lygiai taip susitarta, kad šeima yra vyras, moteris ir jų vaikai. o nepilna šeima – tai vyras ar moteris su jų vaikais. Vyrui būdingas fiziologinis išskirtinumas su apvaisinimo galimybėm, o moteriai būdingas fiziniais skirtumas su gimdymo galimybėm. Žmogus yra gamtos dalis ir jo normos yra būdingos gamtos dėsniams, todėl jis gauna šoką kada jam kaip norma priskiriama tai, ką jis mato ir supranta kaip prieštaravimą gamtos dėsniams.

Jei žmogus, žiūrėdamas į save veidrodyje, mato begemotą – mes susitariame, kad tai nenormalu nes mes visi matom žmogų ir suvokiam kaip žmogų. Kiekvienam painiava ir stresas priimti tikrovę, kuri nepamatuojama niekaip kitaip, kaip žmogaus individualia jausena ir tada mes sakome, kad žmogus turi tapatybės suvokimo nukrypimų, mes galim užjausti jį dėl nelaimės, net mylėti. Bet niekaip negalime to priimti kaip normos. Lygiai taip matydami prieš save vyrą, kurio jausena kaip moters, juntame stresą, nes taip iki absurdo iškreipiamos normos, nors, kol tai yra tik to žmogaus jausena, galime taip pat jį užjausti. Tačiau, nors niekas negali uždrausti jiems tokiais būti, priimti tai kaip normą yra aukščiau žmogaus galimybių.

Tai kodėl vienur mes sutariame, o kitur sakome ne? Todėl, kad neįmanoma užjausti, jeigu ateinama su rimbu įkalti mums tai, kas nepriimtina. Juolab, kai taip painiojama vaikų sąmonė ir pradedama atiminėti pagrindines vertybes iš vaikų. Mažieji yra patiklūs, imlūs duodamoms vertybėms, susipažįsta su pasauliu, į kurį atėjo ir jo tvarka, ir visa tai yra pažeidžiama. Tėvas yra gynėjas, o mama – ginklanešys kovoje už savo šeimą ir kaip jie gali nematyti, kad jų šeima griaunama iš pamatų? Ar ši konfrontacija gali baigtis?

Deja ne ir niekada. Svarstyklės gali svirti į vieną ar kitą pusę, bet kova liks amžina, todėl eskaluojant nesantaiką tarp šių normalių ir nenormalių pusių galima iššaukti tik smurtą. Net ir tyli gynyba visada perauga į aktyvią ir ateina prievartos metas. Bandant realizuoti psichikos sutrikimų turinčiųjų reikalavimus priimti juos kaip privalomą visiems normą neišvengiamai prieinama prie laisvės problemos.

Laisvė – vienas iš pagrindinių poreikių žmogaus gyvenime, todėl bet koks ribojimas visada sukelia pasipriešinimą. Žmogus yra komunikuojanti ir bendraujanti būtybė, bet koks laisvės ribojimas taip pat riboja ir bendravimą, o judėjimo laisvės ribojimas žlugdo ir pragyvenimo šaltinio paieškas. Tai, kas senovėje buvo bizono medžioklė, dabar yra savo darbinės veiklos išnaudojimo, prisitaikymo sociume ir elementaraus išgyvenimo galimybė, kurias laisvės apribojimai atima. Tai ne tik psichologiškai sunku ištverti, bet ir susiję su kiekvienos šeimos būtimi, todėl pasipriešinimas vyks visada.

Jei žmogus savanoriškai pasirenka vienatvę – kaip reaguoja aplinkiniai? Teisingai, depresija iš karto susilaukia rūpesčio ir užuojautos, nes laisvės ribojimą sau pagal fiziologija gali skirti tik ligotas žmogus, kol atsistatys jo fiziologinės funkcijos. Kai pasveikęs žmogus vėl sugrįžta į bendravimo platformą, pilnavertį bendravimą iškart pajuntame iš akių kontakto, kūno kalbos, gestų ir žodžių. Žmogiško bendravimo poreikio nerealizuoja ir niekada neatstos joks kompiuterinis bendravimas. Todėl įkalinimas yra didžiausia žmogaus bausmė, lygiagreti nusikaltimui ir atgrasymui nusikalsti ateityje. O visų aukščiausia bausmių bausmė yra vienutė.

Tai, ką mes matome dabar, įvardinama kaip burbulas. Tai analogas vienutės, kur žmogus paliekamas vienas su savo emocijomis ir poreikiu realizuotis. Ilgesnis laikas tokioje dirbtinėje vienutėje sukelia neapykantą, baimes ir depresiją, žmogus tampa paranojiškas ir jo psichika galiausiai palūžta. Todėl logiškai kyla klausimas: kuo nusikalto Lietuvos žmonės, kad jie laikas nuo laiko įkalinami? Kokio rezultato laukiama iš šio keisto ir neadekvataus situacijai renginio? Kaukės – nuolankumo sistemai ženklas, žmonės nuo seno žinojo, kad pridengimas veido, nusilenkimas, bučiavimas rankos – tai paklusnumo ženklas. Taip aplinkai transliuojama – esu menkesnis, socialiai žemesnis, mažiau reikšmingas. Medikai sako, kad kaukės tikslingos vykstant chirurginei operacijai, kad apsaugotų nuo užkrato atvirą žaizdą ir galioja tik 4 val.

Susiskaldymo pagrindas – valdžios vykdomas selekcionavimas. Visais laikais žeme vaikščiojom su savo filosofijomis, požiūriais bei tikėjimais ir pagrindinė valdžios funkcija buvo rasti tą aukso vidurį, kad visiems gyventi būtų gera. Vyko natūralios interesų kovos ir pykčiai, bet susitarimai pristabdydavo susipriešinimus. Ramus gyvenimas, prie kurio tauta priprato. Aišku durų šepečiu jau nebeparemsi, reikia šarvuotų durų, bet be streso galima jau išeiti su šuniuku pasivaikščioti, pabėgioti, dar, žiūrėk, ir pamestą piniginę gražins su pinigais ir dokumentais. Vyksta maisto aukojimas neturtingiems ir renginiai, padedantys sergantiems vaikams ar pagalba ligoninėms. Augo pasitikėjimas policija, lyg ir buvo atstatinėjama harmonija. Net koks nusišnekantis Seimo narys labai nebeerzino, daugiau prajuokindavo keistais pasiūlymais, keli papildomai sumokami centai po jų nusipezėjimų sukeldavo bambėjimą ir tiek.

Bet staiga viskas pasikeitė drastiškai ir staigiai. Šeima tapo “namų ūkiu“, vienišas žmogus – “burbulu“. Pasipylė ribojimai ir neleidimai lygiagrečiai su kvailiojimais, kurie iškrito iš bet kokių sveiko proto rėmų. Seimas sėjo paniką ir nuolat keitė savo nurodymus, daugeliui jau tapo sunkiai suvokiama kas vyksta. Buvo pradėtas piliečių rūšiavimas į gardelius, panašius į gyvulių ūkį, o ne į šalį, besiskelbiančią demokratiška. Žodžio laisvės varžymai tapo kasdienybe, faktų iškraipymai, nutylėjimai tapo norma, tiesa buvo apšaukta melu, o melas pavirto tiesa. Gyvenimas apsivertė, stresas tapo nepakeliamas iki savižudybių ir žmonės išėjo valdžią paklausti – ką čia išdirbinėjat? Kodėl gyvenimą pavertėt chaosu? O valdžia tai įrašė į segtuvą “COVID“ ir nekreipė dėmesio.

Nesančią, popierinę demokratiją keičia į diktatūrą, remiantis liga. Nuolat bauginama, kad lo0vų trūksta, nors jų pakanka. Štai jums statistika, kiek ir vėl numirė, kiek “atvejų“(ne sergančių) , o daugiau jums žinoti ne tik nereikia, bet ir negalima. Jei domiesi ir ieškai atsakymų, esi marginalas, atstumtasis ir prieš visuomenę veikiantis. Visa žiniasklaida, finansuojama valdžios užsakymais, yra siundoma priešinti, persekioti ir terorizuoti kitaip manančius. Žmonės atėjo prie Seimo pasakyti ko nori, o valdžia žiūri pro langą – aha, jų čia per mažai, todėl pabandom papurkšti dujomis, surinkti ir pagąsdinti struktūromis, tai turėtų juos atbaidyti nuo demokratijos ir laisvės gyventi ne gyvulių ūkyje…

Tai gi kokios valdžios tikisi tas būras lietuvis?

1. Mąstančios. Seimo narį išrinkusieji minia tikisi gyventi be streso, todėl mano, kad balsuodami ne tik perskaitykit įstatymą, bet ir pasidomėkit apie tai ir galvokit apie ilgalaikę perspektyvą. Kokie bus įstatymo apstatymai? Kaip tai įtakos žmonių gyvenimus mažiausiai 15 metų? Jei kyla abejonių – jas išsakykit viešai, pasitarkit su savo rinkėjais.

2. Nepaperkamos. Nelakstančios iš partijos į partiją ir per kadenciją n kartų keičiančios pažiūras. Žmonės tikisi, kad turėsit stuburą ir apginsit jų gyvenimus, sakysit tiesą ir nepuola prie interesų, įtakų ir krėslų.

3. Atsakingos. Seimo narys turi atsakyti už darbo kokybę, gerai dirbi – premija, blogai – bausmė. Už kiekvieną įstatymą, kur balsavo “už“, turi realiai, iš tikrųjų atsakyti.

4. Lanksčios. Politika – susitarimų ir kompromisų menas. Čia visur žmonių likimai, todėl reikia ne mechaniškai nubalsuoti, o sutarti, rasti tą aukso vidurį kuris tenkintų visas puses ir tenkinant vienus interesus nebūtų pažeidžiamos kitų teisės ir laisvės.

5. Kalbančios ir Girdinčios. Kodėl priimti tokie sprendimai? Koks jų pagrindas? Kokios iš to išplaukia naudos visiems ir kiekvienam? O gal tai per žiauru tavo rinkėjui? Ar jis kvailas ir jį reikia niekinti bei nurašyti į “plokščiažemius“. Gal reikia jį išgirsti ir suprasti?

6. Profesionalios. Kiekvienas turi užimti tas pareigas, kuriose išmano ką daro. Tada bus atjauti, atsilieps į to sektoriaus poreikius, žinos rūpesčius iš darbinės dirbtuvės ir galės profesionaliai priimti sprendimus.

Ko tikiuosi šiuo straipsniu laaaabai ilgu, analitiniu? Suvokimo, kad Lietuva esame visi mes – geri ir blogi, išsilavinę ir nelabai, bet valdžiai turime būti vienodai svarbūs.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: