Praleisti ir eiti į turinį

Atsiskleidimo metas

Algimantas Rusteika

Ant V.Tomkaus pykau dvi dienas. Diskusija redakcijoje buvo uždara, todėl nieks žodžių nerinko, kalbėjo karštai, kaip ir kalba normalūs žmonės tokiomis aplinkybėmis. Kai pamatėm filmuojant, Vitas nuramino – “įrašas tik istorijai, neišsigąskit“. O kitą dieną ėmė ir su niekuo nesitaręs paskelbė. Niekšas, ne kitaip.

Tai jam būdinga, gavosi toks “realybės šou“. Jam skambinau ir prašiau organizacinės grupės vardu išimti įrašą, o teksto iliustracijai palikti nuotraukas ir viskas. Jis atsakė, kad pagalvos, bet, aišku, nei išėmė, nei ką. Tai labai tomkiška…

O dar kitą dieną atvėsau ir pradėjau suprast sumanymą. Sistema totaliai kontroliuoja informacinį lauką ir visus priešininkus izoliuoja nuo visuomenės, nepatenkintieji verda savo sultyse ir jų beveik niekas nemato. Žmonėms jų nėra, jie jaučiasi vieniši ir bejėgiai, ką ir reikėjo įrodyti.

Elementari reklaminė ataka informacinei blokadai pramušti yra provokacinė viešųjų ryšių akcija. Tapinai, janutienės, maldeikienės ir malinauskai tvarkingai prarijo slieką ir puolė daryt vienintelį dalyką, ką gerai moka – plūstis. Patekome į jų gausius burbulus, kurie buvo Maršui nepasiekiami. Dar KK2 ir dviratininkai papezės – ir neliks Lietuvoj žmogaus, nežinančio apie Maršą. Ačiū, mielieji kolegos.

Visiškai neturi jokios reikšmės, kas ir ką mitinge kalbės. Pagrindinis klausimas, ar žmonės pakils, ar miegos ir leis iš savęs toliau tyčiotis. Vienintelę ir lemiamą reikšmę šiai melo sistemai išklibinti turi vienintelis dalykas – dalyvavusių proteste žmonių skaičius. Atėjimai priklauso nuo žinomumo, jei to nebus – nieko nebus ir niekas neprasidės. Ir tam sistemos pakalikai savo sukeltu lojimu labai pagelbėjo.

Kai negali užpult idėjos, puoli asmenis. Ei, bet Artūras kokius negražius anekdotus pasakoja! Tarsi jis nebūtų humoristas, tai jo darbas. Tarsi patys tokių per vakarėlius nesakot. Pažiūrėkit internete, kokius anekdotus sakė talentingasis, visų mylimas V.Šapranauskas. Arba paklausykit elitinio, sotaus sistemos numylėtinio Algio Ramanausko Radiošou-2 bjauriausių rusiškų keiksmų ir patyčių. O jau a.a. Algimantą Masiulį seniai reikėjo viešai pasmerkt, nes jei vaidino fašistus, tai, vadinasi, ir yra fašistas.

Tokia logika. Kas juokingiausia, kad taip “mąsto“ tie, kurie seniai apsisprendę į Maršą neiti, tik niekaip tam neranda preteksto, nes yra visokie ten kovotojai ir šiaip mėgsta ant sofos pakalbėt, kaip viskas blogai ir “reikiakaškadariti“. Ir utopiniai sterilaus, rašytinio politinio proceso svajotojai, nors tokio proceso pasaulyje niekada nebuvo ir nebus.

Inteligentija dabar ne tokia, kaip prieš 30  metų. Išaugo nauja – išsilavinusi, švari, inteligentiška, viskuo išskyrus save besišlykštinti intelektualioji šviesuomenė. Kiek tikrų inteligentų dar gyvųjų tarpe turim, kiek jų prisikėlė, kiek jų pasiryžusi veiksmui, tiek yra ir daugiau nebebus.

 O didžioji dalis inteligentijos ir kūrybos žmonių dabar yra bailūs, pataikūniški, prisitaikėliai, kuriems terūpi jų publikacijos, parodos,  tiražai, honorarai ir garbėtroška. Tapę sistemos dalimi ir pasidavę už pinigus, karjerytes, sutartėles, paskolytes ar naudas. Jokių revoliucingų dalykų, kaip senais laikais, kai teatrai buvo pasipriešinimo židiniai,  inteligentijos tarpe praktiškai neliko. Kas yra – tik likučiai ir išimtis iš taisyklės.

Pamenu, kaip dalinom gatvėse ir kaimuose rinkiminius laikraščius. Ir ką mums atsakydavo išgirdę žodį “partija“? Akys užgesdavo ir akių kontaktas dingdavo per sekundę. Jei kas šioje šaly dar pajudės, tai “paprasti žmonės“, kuriems mūsų ginčai apie partines programas ir kitos skirtys atrodo kaip bepročių kalba. Šie žmonės pavargo nuo melo ir nebetiki niekuo.

Tai snaudžianti jėga, jiems reikia paprastumo ir gyvenimiškos tiesos, politika ir partijomis jie nusivylę ir niekas jų iš to netikėjimo nebeprikels. Jei pas juos metų metais niekas neis, neburs ir nekalbės jų kalba – nieko nebus. Bet štai jie pajudėjo, ir prasidėjo pavasarinis žiedų skleidimasis ir žmonių atsiskleidimai.

Dar vienas išbandymas tiesa, krinta karūnos ir kaukės, ir koks šitiek metų teisingus žodžius sakiusiems sunkus laikas, nes reikia juos patvirtinti darbais. Tokiais momentais pažįsti tikrumą ir veidmainystę, naujai pažįsti artimus ir  gerai pažįstamus. Ir supranti kas yra kas.

Vis kartais paskaitau Arvydo Šliogerio aktualizuotas  Hannah Arendt mintis: pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa. Visos kitos yra antrinės. Jeigu [žmogus] yra bailys, tada visos kitos nieko nebereiškia. Pirmas dalykas yra drąsa.

Vis klausia – kas bus, jei nepavyks ir niekas toj mūsų Lietuvoj neprasidės? Dažniausiai tie, kurie visada prisišlieja prie nugalėtojo ir dabar skausmingai suabejojo savo pasirinkimais. Ogi nieko nebus, nenumirsiu ir gyvensiu kiek skirta. Bet mirdamas žinosiu, kad lemiamais savo šaliai momentais nestovėjau po medžiu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: