Praleisti ir eiti į turinį

Vytautas Matulevičius.10 metų tylos

Skelbiama, kad iki Gitano Nausėdos skambučio Aliaksandrui Lukašenkai Lietuva ir Baltarusija vadovų lygmeniu neturėjo kontaktų net dešimt metų. Dešimt metų – lyg būtume vieni kitiems mirę… O tuo metu už keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus lyg niekur nieko kilo atominė pabaisa Baltarusijos AE pavadinimu.

Bandau surasti bent kokią logiką to dešimtmečio valstybės vadovės veiksmuose ir tos logikos nerandu. Žinoti, koks potencialus pavojus kyla valstybei, ir nė sykio nepakelti ragelio, nepasikalbėti, nepasiūlyti susitikti – to mano protas tikrai neišneša.

Įžvelgiu vienintelį argumentą: tegul Lietuva verčiau jau virsta radioaktyvia dykyne, bet mes, išdidūs, su diktatoriumi ir V. Putino draugu nekalbėsim!

Tačiau kaip šis išdidumas atrodys tuomet, jei, neduok Dieve, kas atsitiks?

Prisimenu, kaip D. Grybauskaitė 2010 metais Helsinkyje vienintelį sykį susitiko su V. Putinu ir po to didžiavosi „atmetusi atkaklų V.Putino įkalbinėjimą drauge statyti naują atominę elektrinę Kaliningrade“ ir kad ji „labai aiškiai suformulavo“, jog Lietuva statys savą (šaltinis: BNS).

Kuo visa tai baigėsi, šiandien jau gerai žinome. Kalbu ne apie tai, reikėjo ar nereikėjo D. Grybauskaitei tada priimti V. Putino siūlymą – kalbu apie pastangų rezultatą. O jis toks, nuo kurio šiaušiasi plaukai: pirmą sykį per ilgaamžę mūsų valstybės istoriją jai iškyla visiško sunaikinimo pavojus – tereikia, kad į reaktorius atvežtų kurą ir, bėgant laikui, nutiktų rimta avarija. O kol to lauksime, mums bus suteikta galimybė gėrėtis branduolinius reaktorius ataušinusia Nerimi ir joje vasaromis maudytis.

Sakoma, kad istoriją rašo nugalėtojai. 1991-aisiais Vytautas Landsbergis nugalėjo M. Gorbačiovą (tiksliau sakant – jo priešininkus konservatyviajame SSSR vadovybės sparne). Tai buvo istorinė mūsų tautos pergalė, tačiau tas pats V. Landsbergis, tik dėl jam žinomų priežasčių išstūmęs D. Grybauskaitę į prezidentes, beviltiškai pralošė partiją V. Putinui, pavertusiam mus bejėgiais atominio monstro įkaitais. Jei nenutiks lemtingos avarijos, šį pralaimėjimą pamažu padengs užmaršties dulkės, bet jei įvykiai pasisuks priešinga kryptimi, visi kaltieji bus prakeikti – įskaitant ir mūsų lyderius.

Tai yra ta tema, kurią turėtų nagrinėti kompetentingi tyrėjai: diplomatai, istorikai, saugumo (įskaitant energetinį) ekspertai ir pan. Pagrindinis klausimas, į kurį reikėtų atsakyti, būtų šis: ar nesikalbėjimo su Rusija ir Baltarusija taktiką pasirinkę Lietuvos vadovai elgėsi naudingiausiu valstybei būdu ir ar Lietuvai, turinčiai tvirtas transatlantinio saugumo garantijas, nebuvo įmanoma rasti tokio veiksmų scenarijaus, kuris būtų sudaręs galimybę išvengti branduolinės jėgainės Vilniaus pašonėje?

Tačiau kam šiandien tai rūpi? Juk mūsų protai dabar užimti ne gama fotonais, o virusais…

Bet gal ir gerai, nes priešingu atveju mūsų sąmonei būtų per didelis krūvis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: